Sausio 1-osios lemtis

Sausio 1-ąją kunigystės 10-metį paminėjęs Kaišiadorių dekanas Žiežmarių klebonas kun. Rimvydas Jurkevičius metų sandūrą visada prisimena ne vien kaip savo šventimų, bet ir apsisprendimo dieną. O vienas jo gimtadienis gruodžio 31-ąją, kurį praleido tarnaudamas sovietinėje armijoje, leido suprasti, kas yra stiprios dvasios žmogus ir kokia yra jo paties gyvenimo prasmė.

Ne gydytojas, o mėsos išpjaustytojas

Baigęs Gelvonų (Širvintų r.) vidurinę mokyklą, R.Jurkevičius vylėsi įgyti tokią specialybę, kad galėtų dirbti su žmonėmis, todėl stojo studijuoti medicinos. Pritrūkus pusės balo, įstoti nepavyko. Teko labai išgyventi, netgi buvo gėda, kad nepasiekė savo tikslo. Tada, kad nereikėtų eiti į armiją be specialybės, Vilniaus 31-ojoje profesinėje mokykloje įgijo mėsos išpjaustytojo specialybę ir kelis mėnesius dirbo Vilniaus mėsos kombinate, taigi, atrodė, jog tarnauti būsią lengviau - virėjo darbas garantuotas.

Smurtas armijoje paskatino apsisprendimą

R.Jurkevičius tarnavo Rytų Vokietijoje. Tarnybos pradžioje jam į akis krito vienas lietuvis, kuris buvo kultūristas ir atskirai maitindavosi, turėdavo laiko treniruotėms. Tačiau kai kitus tarnybos draugus "seniai" skriausdavo, jis turėdavo nusirengęs savo kūną demonstruoti. Vieną rytą visi išgirdo, kad šis lietuvis kultūristas pasikorė. "Matyt, jis negalėjo ištverti tokio pasityčiojimo, - dabar prisimena kun. R.Jurkevičius. - Pagalvojau, kas iš to, jei žmogaus stiprus ir tobulas kūnas, jei jo viduje - dykuma. Duonos pjaustymo kambaryje mąsčiau, jog žmogus gyvas ne vien duona, bet ir žodžiu, kuris išeina iš jo lūpų". Netrukus atėjo 1984 m. gruodžio 31-oji, pirmoji Rimvydo gimimo diena armijoje. Seniau tarnaujantys kareiviai jį "pasveikino" - gimtadienio proga sutikti Naujųjų 1985 metų visai nakčiai, apsirengusį tik plonais marškiniais, pririšo prie karštų kareivinių šildymo vamzdžių. Visam gyvenimui likusios žymės primena armijoje patirtą kankinimą, smurtą, pažeminimą, neteisybę. Bet ta lemtingoji naktis armijoje Viešpaties valia atnešė mintį būti kunigu - eiti ir stiprinti savo dvasią. Tada Rimvydas, pajutęs, jog tik Viešpaties valia jis neįstojo į mediciną, suvokęs, kad ir armijoje tokia lemtis buvusi tarsi išbandymas. O anksčiau minties apie kunigystę ir neturėjęs, nors bažnyčią kiekvieną sekmadienį lankydavęs, apie šešis kilometrus iš Liukonių kaimo tekdavę ateiti.

Norėjo būti geras kunigas

"Kai nusprendžiau būti kunigas, grįžęs į savo tėviškės bažnyčią meldžiausi prašydamas Viešpaties, kad jei nori, jog būčiau kunigas, kad viską padarytų, jog būčiau geras kunigas, - sakė Žiežmarių klebonas. - Žinau, jog Viešpats viską numato, todėl maldavau neleisti man įstoti, jei būsiu blogas kunigas. Ir įstojau į seminariją iš pirmo karto. Tik nežinau, ar esu geras kunigas - tesprendžia apie tai parapijiečiai". Kun. R.Jurkevičius sakė, kad jaučiasi esąs savo vietoje, todėl, jei šiandien reikėtų rinktis, - vėl rinktųsi kunigystę.

Idealas - tėviškės klebonas

Žiežmarių klebono idealas buvo jo tėviškės parapijos klebonas kun. Aleksandras Leonsavičius (1920-1986), kuris jį krikštijo, suteikė Pirmąją Komuniją. "Matydavau, kiek daug pas jį ateina žmonių. Jis buvo paprastas, su visais bendraudavo, girdėjau, jog net tuometiniai sovietų inteligentai naktį pas jį ateidavo išpažinties, - prisimena kun. Rimvydas. - Supratau, kaip žmonės žavėjosi jo paprastumu, išsilavinimu, nes turėjo daugybę knygų." Vėliau kun. A.Leonsavičių iškėlė į Daugus ir į seminariją teko stoti jau esant kitam klebonui, kuris ir dabar tebedirba.
Beje, dabartinis Gelvonų klebonas kan. Jonas Pilka, taip pat kun. Petras Adomonis (1929-2001), kurio sesuo tėviškėje dirbo mokytoja ir pas Jurkevičius nuomojosi kambarį, labai daug padėjo ir patarė, kai reikėjo apsiginti nuo kagėbistų. "Niekada neik su jais, jei siūlys kur nors užsukti išgerti ar pavalgyti ir nieko nepasirašinėk!" Tokio šių kunigų patarimo laikydamasis Žiežmarių klebonas išvengė kagėbistų kėslų jį užverbuoti.

Darbas be darbo valandų

"Kunigystė yra darbas, kuris reikalauja daug ko atsižadėti, save paaukoti ir atiduoti pagalbos besikreipiančiam žmogui, - sakė kunigystės dešimtmetį atšventęs Žiežmarių klebonas. - Per dešimt metų supratau, kad kunigas atėjusiam žmogui negali pasakyti: "aš negaliu", "aš pavargau", "man reikia pailsėti". Kai gali save atiduoti, dvasiškai patarnauti žmogui ir pamatai, kad jam padėjai, tai būna džiaugsmas ar kompensacija už tai, kad gal ir neturėdamas laiko neatsisakei pagelbėti".
Kunigas neturi darbo valandų, todėl dažnai tenka priimti parapijiečius netgi naktį vien todėl, kad galėtų su jais pasikalbėti, juos paguosti. Pasitaikė, ypač dirbant Alytuje, jog užėjo žmonės paklausti patarimo, kai nematė prasmės gyventi, nors galbūt geriau jiems būtų buvę eiti pas gydytoją ar psichologą. Bet šie sakė norėję kalbėtis būtent su kunigu. Pas kleboną dažnai užsuka tartis dėl pasaulietinių renginių, klausia patarimo, kaip juose padaryti daugiau peno žmogaus dvasiai. Užeina jau susituokusių jaunavedžių, kuriems įdomu pasiaiškinti kai kuriuos mažiau žinomus dalykus, ateina pagyvenusių žmonių pasikalbėti apie vaikus, vaikaičius. Žiežmarių klebonui, galbūt ir todėl, kad jis yra dar ir vyskupijos "Caritas" direktorius, dažnai reikia sutvarkyti ir kai kuriuos pašalpų, pensijų reikalus vienišiems seneliams, nors tai tikriausiai socialinių darbuotojų reikalas. Bet jie ne viską gali padaryti, nes yra visokių priežasčių to nedaryti. O kunigui nėra darbo valandų, jam nesvarbu nei benzino kaina, nei laikas ar sava sveikata, todėl jis ir padeda. "Džiaugiuosi, kai žmonės manimi pasitiki, į mane kreipiasi pagalbos, nors kartais ir jaučiuosi pavargęs, - sakė kun. R.Jurkevičius. - Aš kiekviename žmoguje matau Kristų ir kiekvienam į mane besikreipiančiam aš turiu padėti. Man gera tarnauti žmonėms".

Kada būna sunku

Pasak kun. R.Jurkevičiaus, jo nusivylimai būna galbūt viduje, kai kažką ketini daryti, bet pagalvoji, jog vis tiek gali nepavykti. Štai daugiau kaip šimtas vaikų priėmė Pirmąją Komuniją, ilgokai jie buvo ruošti, bet dabar bažnyčioje jų nesimato. Arba ateina jaunavedžiai tartis dėl santuokos, o kai paklausi, ar jie eina į bažnyčią, sužinai, kad ne. Bet poterius, nors ir mechaniškai, kalbėti moka, jų vaikystėje gautos žinios išliko. Taigi galbūt ir tie vaikai, nors ir greitai pamiršo bažnyčią, nepamirš maldų, supras, ką tai reiškia kiekvieno žmogaus gyvenime. O kai nors retkarčiais pamato jaunus žmones bažnyčioje, supranta, kad kažką vis dėlto yra padaręs.
Kunigą jaudina tai, kad kartais nespėja išklausyti išpažinčių, reikia eiti aukoti šv. Mišių, o sugrįžus jau niekas prie klausyklos nelaukia. "Vis dėlto svarbiau ne kiek, o kaip išklausai išpažintį, ką duodi tam žmogui, ar jame kažkas lieka", - sakė kun. R.Jurkevičius.

Parapijiečiai - ir tie, kurie ilsisi kapuose

Žiežmarių klebonas džiaugiasi, kad parapijoje yra labai gerų žmonių, o bendruomenės branduolys - veiklūs ir aktyvūs įvairių katalikiškų organizacijų nariai, kuriais visada galima pasikliauti. Bet savo parapijiečiais kun. R.Jurkevičius vadina ne vien tuos žmones, kurie gyvena šioje parapijoje, bet ir tuos, kurie jau išėję į Amžinybę ir ilsisi kapuose. "Juk būtent jų dėka šiandien daug ką turime, - sako kunigas, - jų darbu ir lėšomis pastatyta bažnyčia, stovi miestelis, daugelis namų, pagaliau ir šiandien gyvenantys žmonės jų dėka išvydo šį pasaulį, buvo užauginti. Todėl mano pareiga kasmet aplankyti juos kapuose." Lankydamas kapines, kurių parapijoje yra apie dvidešimt, klebonas aplanko ne tik mirusiuosius, bet ir tuos, kurie ateina kartu pabūti, savo artimųjų aplankyti. Kunigas sako, kad kapinėse pamatantis ir žmonių, kurių bažnyčioje niekada nematęs, todėl tada galįs pasakyti jiems pamokslą, nepriekaištauja, o aiškina, kas yra malda, ką reiškia sekmadienio šventimas ir kviečia eiti į bažnyčią. Taigi mirusiųjų kapų aplankymas būna vienas iš būdų pabendrauti su tais žmonėmis, kurie nutolę nuo Bažnyčios.

Duris atveria ne visi

Klebonas kasmet kalėdoja, lanko ir miestelyje, ir tolimuose kaimuose gyvenančius parapijiečius. Kaimuose kunigą atisako priimti vienas kitas, o miestelyje, ypač daugiabučiuose namuose gyvenantys jauni žmonės, retai kuris nori, kad juos aplankytų klebonas. Sunku net suprasti motyvus tų žmonių, kurie nenori atverti durų kunigui. Kun. R.Jurkevičius džiaugiasi, kai jį priima net sentikiai arba jaunos šeimos. Kartais jie nori daug ko paklausti, tada pas tokius žmones tenka eiti atskirai susitarus ir ilgiau užsibūti. Nors daug jaunų šeimų kunigo į savo namus priimti nenori, bet tarp tų, kurie įsileidžia, kartais būna ir išsiskyrusių, ir bažnyčios nelankančių. "Kai su žmonėmis pasikalbi, pamažu nukrenta barjeras, kuris iki tol gal juos varžė", - sako kun. R.Jurkevičius. Jis taip pat pastebėjo, jog kai reikia tuoktis ar krikštyti, pas kleboną ateina ir jauni žmonės, kurie, jam kalėdojant, durų neatvėrė. Tada pirmoji pažintis su tokiais parapijiečiais prasideda klebonijoje, kunigas turi galimybę paaiškinti jauniems žmonėms apie krikšto, santuokos, šeimos prasmę. "Tuomet ir jie supranta, kad nesu koks išpuikėlis ir nemanau, kad kitąkart kalėdojant aš toje šeimoje būsiu nepageidaujamas", - teigė Žiežmarių klebonas.

Šeima - irgi pašaukimas

"Kai kas sako, kad kunigystė - tai garbingas, daug aukos ir atsižadėjimo reikalaujantis pašaukimus. Tai tiesa, - sako kun. R.Jurkevičius.- Bet juk šeima - irgi yra garbingas, reikalaujantis aukos, atsidavimo ir atsižadėjimo pašaukimas. Jeigu jaunavedžiai vestuvių dieną stovėdami prie altoriaus suvoks, ką pasižada ir prisiekia, o negalvos apie netrukus prasidėsiančią puotą, arba jaunasis galvos tik apie tai, jog jaunoji jį privertė čia ateiti tik todėl, kad ji laukiasi kūdikio, tada jau kyla didelė abejonė, ar tokia šeima gyvens kartu". Pasak kunigo, būna, kai, pamatęs, kaip greit išsiskiria šeimos, jis pagalvoja, jog gal geriau būtų ir neskubėti tokių jaunavedžių tuokti, juk vis tiek tuoj išsiskirs. Jei santuoka būna iš meilės, ta šeima visada būna tvirta, o jei iš reikalo - dažniausiai tik laikina. Kunigas mano, jog viskas prasideda nuo pasirengimo santuokai. Jei jaunavedžiai pirmiausia ateina pas kunigą susitarti dėl vestuvių datos, paskui išklauso kursus ir vėl ateina pas kleboną pasikalbėti, tada matai, jog ši pora rimtai rengiasi šeimos pašaukimui. Bet jeigu pas kunigą ateina iki vestuvių likus tik kelioms savaitėms, o vestuvių datą jaunavedžiai jau patys būna numatę, svečius sukvietę (o juk dar reikia išklausyti kursus), tada tenka abejoti, kiek tvirta tokia šeima bus. Be to, ir klebonui, nenorinčiam sugadinti suplanuotų iškilmių, tenka priimti kompromisinį sprendimą - tuokti pradėjusius, bet dar nebaigusius išklausyti kursų jaunavedžius. Kursus jie baigia klausyti po vestuvių.
Klebonas jaunavedžiams visada sako, kad svarbiausia - mokėti vienas kitam atleisti, vienas kitą suprasti. Kartais užėjusiems parapijiečiams, sakantiems, kad jie šeimoje turi daug problemų ir norėtų skirtis, aiškina, jog šeima - ne iš atskirtų dalių sudėtas statinys, o vientisas darinys. "Vis dėlto skyrybų yra daug, tai galvos skausmas ir man, kad padėčiau suprasti ir įtikinti žadančiuosius skirtis, ką tai reiškia", - sakė kun. R.Jurkevičius.

Evangeliją turi skelbti ne vien kunigas

Kun. R.Jurkevičius sakė, jog žmonės, kurie sekmadieniais lanko bažnyčią, turi išsinešti iš jos nors keletą minčių iš Evangelijos ar kunigo pamokslo ir paskleisti jas tiems kaimynams, kurie į bažnyčią neina. Tai būtų vienas iš darbų, liudijančių, kad sekmadieniais besilankantieji žmonės yra katalikai. "Jei manysite, kad, jei sekmadienius švenčiate ir todėl esate geri katalikai, o apie kaimyną, to nedarantį, galvosite vien blogai ir jam nieko nesakysite, kad jis suprastų, tai dar nesate tvirtas katalikas", - teigė Žiežmarių klebonas.

Katechezės reikia ir vaikui, ir močiutei

Klebonas sakė kartais išgirstąs net senų močiučių priekaištų, esą pernelyg ilgai vaikus rengia Pirmajai Komunijai. Tačiau anksčiau vaikai ateidavo iš katalikiškų šeimų, turėdami tvirtus tikėjimo pagrindus, kartu su tėvais lankydavosi bažnyčioje ir kunigui pakakdavo trumpai paklausinėti katekizmo žinių, šiek tiek kai ką paaiškinti. Po Pirmosios Komunijos vaikas vėl grįždavo į tą pačią katalikišką šeimą. Šiandien yra visai kitokia situacija, šeimoje mažai belikę kasdienės katechezės: vaikai nejaučia poreikio melstis, eiti bažnyčią. Todėl nors ir ilgiau užtrunka vaikų rengimas Pirmajai Komunijai, bet užtat per tą laiką jie daug ką sužino. Galbūt net daugiau, negu žino jų tėvai ir seneliai. Kunigas kviečia ir juos pasiklausyti. Gal kas prisimins seniai pamirštus dalykus, o kai kas galbūt apie juos apskritai nebus girdėjęs.
Gaila, bet dar esama žmonių, kuriems kartais atrodo, kad, rengdamas vaikus Pirmajai Komunijai, kunigas juos vargina norėdamas pasirodyti esąs labai svarbus ir išpuikęs. "Aš niekada pas ligonį nenoriu važiuoti su savo automobiliu, o prašau, kad mane parsivežtų, nesvarbu su kuo: "Mercedesu", "Zaporožiečiu" ar arkliu, - sakė kun. R.Jurkevičius. - Ir ne dėl išpuikimo ar todėl, kad man būtų gaila savo automobilio, o todėl, kad vykstu su Švenčiausiuoju Sakramentu. Ką reikėtų daryti kunigui, jei, pavyzdžiui, automobiliui nuleistų padangą, sustabdytų policininkas, arba jei įvyktų avarija?"
Kunigą kartą pas ligonį vežė jo sūnus. Automobilyje sėdėjo ir jo mama. Kunigas įsėdo su Švenčiausiuoju Sakramentu, o automobilyje - tranki muzika, prikabinėta pusnuogių merginų nuotraukų. Tačiau sena moteris, vežanti kunigą savo sergančiam vyrui, nesuprato, kad tie dalykai nesuderinami. Štai čia ir galėtų būti jos katechezė sūnui: "Išjunk muziką ir nusikabink "papuošalus". Deja, ji to nepasakė. Kunigui atvykus į namus, matyti, kad jo atvykimui nepasirengta: nėra vatos, duonos, druskos. Būna, kad net turi eiti pasiskolinti pas kaimyną. Taigi, jei senas žmogus tokių dalykų nežino, tai bent vaikams, rengiamiems Pirmajai Komunijai, panašius dalykus kunigas ir aiškina.
Seneliai neturėtų pamiršti katechezės, kai tuokiasi jų vaikaičiai - jei jų tėvai nežino, kada reikia eiti tartis dėl vestuvių pas kunigą, turėtų jiems apie tai pasakyti. Kai miršta ar šeimos narys, ar kaimynas, nejaugi neatsiranda nė vieno žmogaus, kuris pasakytų, jog kuo greičiau reikia eiti pas kunigą tartis dėl laidotuvių, o ne jų išvakarėse, kai kunigas tą valandą galbūt turi ką nors kita įsipareigojęs?

Ieško būdų ateiti į žmonių širdis

Kun. R.Jurkevičius sakė nuolat ieškąs būdų ateiti į žmonių širdis, todėl stengiasi su Bažnyčia laidoti visus, kurių artimieji to prašo, nes nelaidodamas gali prarasti dalį gyvųjų. Klebonas visada bando pasverti, kada laimės žmonių palankumą. Štai net ir vasarą, kai šalia bažnyčios, prie Laisvės paminklo, vyksta šokiai, jis ateina į uždarymą ir visus palaimina, kad laimingai eitų namo. "Nežinau, kiek tai padeda, bet bent jau savo kleboną šie jauni žmonės pažins", - sakė kun. Rimvydas.

Romas BACEVIČIUS

Žiežmariai, Kaišiadorių rajonas

© 2002 "XXI amžius"

 

Kaišiadorių dekanas Žiežmarių klebonas kun. Rimvydas Jurkevičius

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka