Karalienė ir Bažnyčios vadovė
Prieš 50 metų į sostą įžengė Elžbieta II
1952 m. vasario 6 d., mirus Didžiosios
Britanijos karaliui Jurgiui VI, monarcho titulą paveldėjo jo 25-metė
duktė. Elžbieta II jau 50 metų stoikiškai vykdo valstybės vadovės
pareigas. Per tą pusės amžiaus laikotarpį subyrėjo didžioji britų
imperija, keitėsi visuomenės nuostatos, o karalienės šeimos nariai
tapo bulvarinės spaudos taikiniu.
"Karalius mirė. Tegyvuoja karalienė!" - buvo prieš penkis
dešimtmečius skelbiama Jungtinėje Karalystėje ir Britų Sandraugos
šalyse. Žinia apie tėvo, karaliaus Jurgio VI, mirtį jauną princesę
pasiekė jai keliaujant su šeima po Afrikos šalį Keniją. Ji perėmė
sostą, o netrukus, 1952-ųjų rudenį, pirmą kartą pradėjo Didžiosios
Britanijos parlamento posėdį. Toks yra konstitucinio monarcho
vaidmuo: kiekvienais metais parlamento sesijos pradžioje monotonišku
balsu, be pritarimo ar atmetimo ženklų perskaityti šalies vyriausybės
parengtą programinę kalbą. Elžbieta II per praėjusius 50 metų
šias kalbas jau pateikė perskaityti dešimčiai skirtingų premjerų,
pradedant Vinstonu Čerčiliu ir baigiant dabartiniu vyriausybės
vadovu Toniu Bleiru. Vadinasi, Didžiosios Britanijos karalienė
valdo, bet neviešpatauja, kaip dažniausiai girdime apibūdinant
jos simbolinį vaidmenį valstybėje.
Šiandien 75 metų sulaukusi Elžbieta II savo karaliavimo auksinį
jubiliejų nusprendė atšvęsti kitaip, nei 40-ąsias metines 1992
metais. Tuomet 1992-uosius ji buvo pavadinusi "annus horriblis"
(lot. "siaubingais metais") ir atsisakė bet kokių iškilmių.
Mat tais metais išsiskyrė trys jos vaikai, tarp jų - ir sosto
įpėdinis princas Čarlzas su Diana. 1992 metais didelis gaisras
nusiaubė karališkuosius Vindzoro rūmus, be to, buvo ypač plačiai
svarstoma, ar nereikėtų apmokestinti karalienės turimo turto.
Elžbieta II, parodžiusi savo tvirtą charakterį, garbingai atlaikė
visus šiuos smūgius, ir dabartinis jubiliejus bus atšvęstas tikrai
karališkai. Pagrindinės iškilmės Londone vyks birželio pradžioje,
kai bus minimos oficialaus karūnavimo metinės. Tuo tarpu Įžengimo
į sostą dieną (Accesion Day), vasario 6-ąją, karalienė Elžbieta
II paminėjo atidarydama nuo plaučių vėžio mirusio savo tėvo Jurgio
VI vardu pavadintą onkologijos kliniką.
* * *
Karalienė yra ne tik Didžiosios Britanijos
ir į Sandraugą susijungusių buvusių kolonijų vadovė, bet ji yra
ir Anglijos Bažnyčios aukščiausioji valdytoja (Supreme Governor
of the Church of England). Tokias Anglikonų Bažnyčios vadovo pareigas
paveldi visi Didžiosios Britanijos monarchai nuo tų laikų, kai
XVI amžiuje skandalingasis karalius Henrikas VIII atsimetė nuo
Romos. Būdama valstybinės Bažnyčios valdytoja, Elžbieta II formaliai
savo parašu tvirtina anglikonų vyskupų skyrimą ir atsistatydinimą
dėl senatvės ar kitų priežasčių, skelbia Bažnyčios sinodo priimtus
dokumentus. Žinoma, tiek politiniame, tiek bažnytiniame gyvenime
karalienė neturi jokio sprendžiamojo balso ir ji tegali patarti,
padrąsinti, perspėti ar pagirti. Tačiau Elžbieta II ir į simbolines
pareigas žiūri atsakingai ir pavyzdingai jas eina. Karalienė reguliariai
lanko pamaldas ir, pasitaikius progai, primena savo tvirtą tikėjimą
sakydama, jog nuolat jaučia savo veiksmų atsakomybę Dievui.
Elžbietos Aleksandros Marijos (toks yra jos vardas) ir jos sesers
Margaretos (beje, mirusios vasario 10 dieną) vaikystė buvo laiminga.
Tuomet valdė jų dėdė karalius Edvardas VIII. Bet jis nusprendė
vesti išsiskyrusią amerikietę Velis Simpson, todėl 1936 metais
buvo priverstas sosto atsisakyti. Britų imperijos valdovu tapus
Elžbietos tėvui, mergaitės padėtis iš karto pasikeitė - ji turėjo
priimti sosto įpėdinės titulą. Jaunoji moteris studijavo teisę,
istoriją, meną ir muziką, išmoko jodinėti. Greiti žirgai tapo
vienintele visuomenei žinoma jos silpnybe. Elžbieta perėmė daugelį
įvairių visuomeninių pareigų, kurių tikslas buvo parengti ją būsimosios
monarchės vaidmeniui. Antrojo pasaulinio karo metu ji darbavosi
įvairiose moterims skirtose paramos tarnybose, išmoko vairuoti
automobilį. 1947 metais Elžbieta ištekėjo už savo jaunystės draugo,
Graikijos princo sūnaus Filipo Mauntbateno, kuris irgi turėjo
giminystės ryšių su Anglijos valdovais. 1995 metais šalyje kilo
didelis triukšmas, kai karalienė Elžbieta, kaip Didžiosios Britanijos
monarchė, po beveik 300 metų pertraukos dalyvavo pamaldose katalikų
bažnyčioje. Demonstrantai pavadino Elžbietą II anglikonų tikėjimo
išdavike. Tačiau karalienė aiškiai pabrėžė, jog 10 proc. šalies
tikinčiųjų sudarantys katalikai, kurie religijos laisvę atgavo
1829 metais, turi užimti svarbesnę vietą šalies gyvenime. Tuo
metu kai kurie karališkosios giminės nariai jau buvo perėję į
katalikybę, nors draudimas sosto įpėdiniui tuoktis su katalike
iki šiol galioja. Kai 1982 metais popiežius Jonas Paulius II lankėsi
Didžiojoje Britanijoje, jis labai pagarbiai buvo priimtas Londono
karališkuosiuose Bekingemo rūmuose. 2000 šventųjų metų proga karalienė
Elžbieta su savo vyru lankėsi Vatikane. Jau šių metų pradžioje
Londono kardinolas Kormakas Merfis O'Konoras pirmą kartą nuo Reformacijos
pradžios buvo pakviestas į karalių dvarą Norfolke vadovauti pamaldoms.
Žinoma, požiūris į katalikybę Britų salose ir trečiojo tūkstantmečio
pradžioje tebėra gana prieštaringas. Visgi keista girdėti kai
kurių Didžiosios Britanijos protestantų grupių kaltinimus karalienei
Elžbietai, kad ji neva atsakinga už šalį ištikusią kiaulių snukio
ir nagų ligos epidemiją. Jų manymu, tai Dievo bausmė valstybei
už tai, kad karalienė suartėjo su Popiežiumi.
Per visą Didžiosios Britanijos istoriją tik keturi monarchai -
Henrikas III (1216-1272), Edvardas III (1307-1377), Jurgis III
(1760-1820) ir karalienė Viktorija (1837-1901) šalį valdė ilgiau
už Elžbietą II. Per praėjusį karaliavimo 50-metį ji 250 kartų
su oficialiu vizitu svečiavosi 128 pasaulio šalyse, vadovavo inauguracijai
tūkstančių visuomeninių įstaigų, formaliai globojo daugiau kaip
600 socialinės paramos projektų, suteikė 380 tūkstančių titulų
ir ordinų nusipelniusiems asmenims, surengė gausybę priėmimų,
organizavo iškilmingus pietus. Šalies vyriausybės su savo premjerais
"ateina ir išeina", tuo tarpu Didžiosios Britanijos
monarchijos institucija, įkūnijusi valstybės tęstinumą ir stabilumą,
sulaukė XXI amžiaus ir sėkmingai tęsia savo egzistavimą.
M.B.
© 2002 "XXI amžius"
