Meilės ir ištikimybės pavyzdys
Dabar meilės, ištikimybės,
pareigos šeimai ir kitos vertybės visai nuvertinamos, netgi išniekinamos
per visokias prezervatyvų arba "sargių" šventes, šv.Valentino
dienos renginius, įvairius "helovynus" ir panašias pramogas.
Nebe naujiena jaunimui gyventi susidėjus, be bažnyčios palaiminimo,
"be sumainymo žiedų" civilinės metrikacijos skyriuje.
Dažnos skyrybos, ne naujiena ir sutuoktinių neištikimybė.
Todėl neatsitiktinai noriu papasakoti vienos anykštėnų šeimos
istoriją. Tai puikus ištikimybės, jautrumo, nuoširdumo, tikros
meilės pavyzdys. Beveik dvidešimt metų sunkios ligos palaužtą
žmoną globojo, visokeriopai ja rūpinosi anykštėnas Povilas Stripeikis,
neapleido mylimos moters iki pat paskutiniųjų jos gyvenimo valandų.
Gyvenimas buvo puikus
P.Stripeikis patyrė prakaito skonį
dar vaikystėje, kai susirgo tėvas, tad teko už jį dirbti ūkyje.
Vos užbaigęs keturias klases, vaikinukas jau šienavo, arė, prižiūrėjo
gyvulius, atiduodavo nustatytas prievoles valstybei - visai kaip
suaugęs. Būdamas penkiolikos metų, pradėjo dirbti kartu su suaugusiaisiais
ką tik susikūrusiame kolūkyje.
1953 metais įstojo mokytis į Žeimelio mechanizacijos mokyklą,
įgijo traktorininko specialybę ir dirbo Troškūnų MTS. Teko tarnauti
kariuomenėje Irkutske. Atitarnavęs trejus metus sovietų armijoje,
grįžo ir įsidarbino Ukmergės kelių tiesimo valdyboje. Baigęs vakarinius
kursus gavo automobilio vairuotojo pažymėjimą ir grįžo į gimtųjų
Anykščių autotransporto įmonę. Dirbdamas vairuotoju čia ir pensijos
sulaukė. Lietuvą skersai išilgai išmaišė, teko važiuoti ir į kai
kurias Rusijos vietoves.
Ona Čyvaitė darbavosi gimtojo kaimo "Nevėžio" kolūkyje
karvių melžėja, paskui įsidarbino Anykščių medelyne, kur prižiūrėjo,
skiepijo vaismedžius. Vėliau dirbo Anykščių cukrinių runkelių
priėmimo punkte. O.Čyvaitė buvo puiki siuvėja, todėl gavo darbo
tuometėje Anykščių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato siuvykloje...
Povilas ir Onutė susipažino tuomet, kai mergina dirbo cukrinių
runkelių priėmimo punkte. Čia rudeniop iš kolūkių suvežtus cukrinius
runkelius, bulves vairuotojai išvežiodavo į šalies fabrikus perdirbti.
Povilas dažnai šią produkciją vežiodavo, todėl ir pastebėjo Onutę,
gražią, linksmą mergaitę. Ir ne tiktai jos grožis, gera nuotaika
pakerėjo. Mergina buvo labai teisinga, viską išrėždavo į akis,
jei reikėdavo, - vairuotojus ar punkto darbuotojus pabardavo.
O kokia darbšti buvo! Dirbo visus fizinius darbus, neatsikalbinėdavo,
netinginiaudavo. Kartais ji su Povilu kur nors pavažiuodavo tai
tarnybiniais, tai asmeniniais reikalais. Taip ir susidraugavo.
Vieną dieną Povilas su savo "Jawa" išlėkė į Užunevėžio
kaimą pirštis.
Sukūrė šeimą, užaugino du vaikus. Duktė Regina baigė Vilniaus
universitetą, įgijo ekonomistės specialybę, įsidarbino Anykščių
miškų urėdijoje. Sūnus Gintautas pasekė tėvo pėdomis ir tapo vairuotoju.
Povilas didžiuodamasis sakė, kad nė vienas vaikas nenuėjo klystkeliais,
surado gyvenime savo vietą. Neiškenčia nepasigyręs ir gyvenamuoju
namu Anykščiuose, K.Rimšos gatvėje. Namas didelis, gražus, dviejų
aukštų.
"Statėme savo kruvinu prakaitu, savo uždirbtais pinigais,
- prisimena P.Stripeikis. - Baisu net pagalvoti, kiek įdėjome
vargo, sveikatos."
Stripeikiai, kai gavo sklypą namui statyti, teturėjo 1800 rublių
santaupų. O iš viso reikėjo apie 10 tūkst. rublių. Taigi darbai
vyko lėtai ir ilgai, daug ką darė patys. Deja, namo dar iki galo
neįrengė. Santaupų nėra, pensija nedidelė. O pastaraisiais metais
ne namo tvarkymas buvo galvoje, o žmonos liga. "Gyvenimas
buvo puikus. Nors daug vargo patyrėme, tačiau mudu su Onute vienas
kitą mylėjome, gerbėme. Abu visus sunkumus įveikdavome",
- kalba Povilas, o jo skruostu rieda ašara...
Išbandymas... liga
"Mano Onutė buvo vikri, daug
dirbdavo, stengėsi prižiūrėti namus, vaikus, - kalba žilstelėjęs
vyriškis. - Dažnai išvykdavau į tolimas keliones, tai žmonelė
sugebėdavo ir mane išruošti kelionėn, ir namais pasirūpinti. Vis
eidavo ir eidavo, darbas jos rankose virte virė, visa buvo kaip
ugnis." Sunku ir patikėti, kad buvusi sveika, judri, žvali
moteriškė dabar guli suparalyžiuota, su niekuo nebendrauja, pasmerkta
liūdnam likimui. Bet tai tiesa, skaudi tiesa.
Povilas pasakoja, kad žmona susirgo 1981-ųjų rudenį. Pati nuėjo
į Anykščių ligoninę, buvo gydoma nuo radikulito. Iš ligoninės
atgal jau reikėjo vežti mašina, pati nebegalėjo paeiti. Kaip teigia
P.Stripeikis, būtų gal buvę visai kitaip, jei anykštėnai medikai
iš karto būtų nustatę ligą ir ją gydę. Kai atvežė į Vilnių, paskui
- į Kauną, paaiškėjo, kad per vėlai. Pasirodo O.Stripeikienė serga
ne radikulitu, bet labai sunkia ir pavojinga galvos smegenų liga
- encefalitu. Medikai darė viską, kad moteris pasveiktų, net kelis
kartus operavo. Bet viskas veltui...
Pasak Povilo, prastai pasijutusi žmona išėjo iš siuvyklos, įsidarbino
tame pačiame buitiniame kombinate valytoja. Pusmetį moteris turėjo
nedarbingumo pažymėjimą, vėliau jai nustatyta trečia invalidumo
grupė. Kiek galėjo, dar dirbo, judėjo. Vyras vis skubėdavo po
darbo padėti žmonai, išnešdavo šiukšles, prinešdavo vandens. Bet
sveikata vis silpo. Nustačius II invalidumo grupę, dirbti jau
nebegalėjo. Jokie vaistai, operacijos nepadėjo - moteris vis labiau
silpo. Iš pradžių dar kalbėdavo, dar apie namus šiek tiek judėdavo.
Bet jau tada reikėjo priežiūros, nes vienai būdavo sunku pavalgyti,
atsikelti, į tualetą nueiti. Paskutiniuosius kelerius metus ji
iš lovos nebesikėlė. Nustojo ir kalbėti. Kaip sakė Povilas, žmona
visai nieko nejautė, nejudino nei rankų, nei kojų, nes per operacijas
buvo "atjungti visi nervai".
Nelaimingosios vyras manė, kad tikriausiai miške uogaujant ar
grybaujant žmonai bus įkandusi kokia erkė ir užnešusi tą bjaurią
ligą. Gyveno jų šeima Anykščių pakraštyje, tai žmona vis eidavo
ir eidavo į Niūronių mišką uogauti, grybauti. Net į Baltarusijos
miškus mėlyniauti, spanguoliauti ar brukniauti važiuodavo. Ir
še tau - lovoje guli bejausmis kūnas, tik mirkčiojančios akys
išduoda, kad žmogus dar gyvas...
"Ji buvo man tokia gera..."
Tuos žodžius kartojo ir kartojo P.Stripeikis,
prisimindamas kartu su Ona pragyventus metus. Kai pasiteiravau,
ar nė karto gyvenime taip ir nesusipyko, nesusiginčijo, tarkim,
kad ir dėl kokio nors mažmožio, Povilas be galo nustebo: "Kaipgi
galima pyktis, ginčytis, jei žmonės myli, gerbia vienas kitą,
jeigu sutaria? Mes labai sugyvenome, nesipykome. Aš ją mylėjau
ir gerbiau, kai buvo sveika, žvali; mylėjau ir tada, kai ji gulėjo
ligos patale. Negalėjau apleisti jos iki paskutinio savo ar jos
gyvenimo atodūsio..."
Povilas pasakojo, kad jam dirbant prašydavo kaimynų, kad pavalgydintų
žmoną, pakeistų patalynę, jos drabužius. Tai duktė, tai sūnus
vis atskubėdavo, pabūdavo prie motinos. Ir jos sesuo Milda padėdavo.
O kai išėjo pats į užtarnautą poilsį, tai nuo žmonos ir nebesitraukė.
Palikti jos buvo tiesiog neįmanoma - dažnai tekdavę keisti drabužius,
patalynę, vartyti žmoną nuo vieno šono ant kito, pataisyti pagalvę,
nuprausti, sušukuoti ir t.t. Nemažai laiko atimdavo drabužių skalbimas.
Juos skalbė Povilas pats, užtai reikdavo visą laiką kūrenti krosnį,
kad būtų šilto vandens ir kad ant radiatorių būtų galima skalbinius
išdžiovinti.
Reikėjo labai daug malkų, anglių. Viskas per kaminą "išeidavo"
- žmonos invalidumo pensija ir jo paties pensija. Žmoną vyras
maitino mažu šaukšteliu beveik valandą. Ji labai sunkiai maistą
nurydavo, nieko nekramtė. Taigi pagrindinis jos maistas buvo jogurtas,
grietinėlė, pienas...
"Sunki dalia man teko, bet likimu nesiskundžiu, - kalbėjo
Povilas, kai vieną dieną kalbėjausi su juo ir fotografavau. -
Juk savas, brangus žmogus. Kaip gali juo nesirūpinti, jam nepadėti?
Akių nuo manęs nenuleidžia, lyg prašo ko, tarsi ką žvilgsniu man
sako. Taip ir pasišnekame".
Po to susitikimo prabėgo dar keleri metai. Žinojau, kad P.Stripeikis
ir toliau uoliai neša savo naštą, prižiūri sunkią ligonę, laikosi
santuokos bažnyčioje metu duotos priesaikos. Jis globojo savo
Onutę, nenuleido nuo jos akių iki paskutiniojo žmonos atodūsio.
Su ašaromis akyse lydėjo į paskutiniąją kelionę, į Anykščių kapines...
Argi tai ne puikus ištikimybės, meilės, pagarbos vienas kitam
pavyzdys?
Vytautas BAGDONAS
Anykščiai
© 2002 "XXI amžius"