Lipant per galvas

Kandidatai į Prezidento postą, jų rinkimų štabų aktyvistai nuo ryto iki vakaro šūsnimis pateikia receptus, kaip bus tautai gera ir smagu gyventi jiems atsisėdus į Prezidento kėdę. Viskas esą pasikeis, tarsi stebuklinga lazdele mostelėjus. Kad ir kaip būtų keista, žmonės klauso, diskutuoja apie tuos rojaus gyvenimo pažadus, absoliučiai nežinodami ar nenorėdami žinoti, kad, iš esmės netgi nesavanaudį ir už valstybę galvą pasirengusį atiduoti žmogų išrinkus Prezidentu, niekas nepasikeis. Juk Prezidento balsas vidaus gyvenime nieko nelemia, ir faktiškai jis tėra tik dekoratyvinė figūra. Tiesa, Prezidentas pagal Konstituciją yra atsakingas už užsienio politiką. Tačiau dabartinė valdančioji dauguma ir šią teisę pasisavino. Tad ar verta tiek daug dėmesio skirti, ką iš gausybės kandidatų išrinksime valstybės vadovu, jeigu tas vadovas tėra tik simbolinė figūra? Ko gero, mūsų kaimynai latviai ir estai pasielgė išmintingiau. Jų prezidentus renka parlamentarai, tai yra valdančioji dauguma. Nieko baisaus neatsitiktų ir Lietuvoje, jeigu taip pasielgtume.
Esmė šiemečiame rinkimų šou ir dirbtinai keliamame triukšme glūdi visiškai kitur. Tai ne tik per kraštus besiliejančios kandidatų asmeninės ambicijos, bet ir siekis, prisidengus šia kampanija, prastumti savus žmones į savivaldybes. Tam valdančioji partija ir sugalvojo sudvejinti Prezidento ir savivaldybių rinkimus. Apie tai neseniai prašneko ne kas kitas, o pats Č.Juršėnas, pareiškęs, jog ten, kur jo partiečiai valdo savivaldybes, yra tvarka ir gerovė. Pasakė tai, ką beveik visi seniai žinojo ir tvirtino, tik socialdemokratai neigė.
Kitas dalykas, apie ką nuolat kalba pretendentai, tai nusikalstamumas - be perstojo nuvalkiota ir nuolat eskaluojama tema. Nuolat kartojama: "Nepriklausomoje Lietuvoje šitiek nusikaltimų!" Dažnai tie žodžiai būna kupini nusivylimo, o dar dažniau - pikto džiūgavimo: štai ką jums davė nepriklausomybė! O teiginys, kad tokio baisaus nusikalstamumo Lietuvoje dar niekada nebuvo, - irgi melas. Jo gal ir nebuvo anos nepriklausomybės metais, kai vietoj spynos žmonės, išeidami iš savo namų, duris užremdavo pagaliu ar šluota. Viskas prasidėjo atėjus komunistų okupacijai. Nedoriems darbams reikėjo nedorų žmonių. Valdžia verbavo garbėtroškas, pavyduolius, sadistus. Suvešėjo jie kaip dilgėlės ir usnys patvoriuose. Dalijo jiems viską nesigailėdami: valdžios globą, nusipelniusių veikėjų garbės vardus ir pan. Tobulino partinėse mokyklose linkusius lobti, skųsti, svetimo turto geidžiančiuosius. Suorganizavo iš tokių stribus, kagėbistus, sustatė į partiją. Kuo prisidėjo prie šiandieninės nusikaltimų bangos nepriklausomybė? Ogi labai paprastai. Sugriuvus nusikalstamoms valstybės struktūroms (partijos CK, gorkomams, rajkomams, KGB), po visą Lietuvą iš jų pasklido tų struktūrų žmonės kaip įkyrios musės. Darbuojasi, kraunasi turtus partijos aktyvistai, ūkinė nomenklatūra, teisėjai, prokurorai, advokatai, KGB veikėjai. Ir visi vaizduoja "patriotus". Anksčiau jų veikla buvo vadinama partijos politika, buvo organizuota ir oficiali, nors ir nevieša, bet, žinoma, nusikaltimų kategorijai nepriklausė. Pirmiau jie vykdė visuotinį terorą. Dabar kas kita. Ne, kalta čia ne mūsų nepriklausomybė,ir tauta jau ne tokia bloga ir nusidėjusi. Atėjus nepriklausomybei, trūko ta komunistinės okupacijos votis, pūliai išėjo į viršų. Taigi ar buvo Lietuvoje atgimimas? Buvo, bet juo pasinaudojo pirmiausia tie, kurie to Atgimimo nenorėjo. Pamenu, kaip po 1992 metų Seimo rinkimų, kuriuos laimėjo komunistai, vienas partijos šulų Justinas Karosas netgi per "Laisvosios Europos" radiją gyrėsi, kad, rinkdami juos, žmonės balsavo už buvusiuosius. Tai yra ne už tada jau spėjusią persidažyti DDP, o už tikrąją SSKP. Vadinasi, ir prieš nepriklausomybę, nes tik SSKP ją ir atėmė iš Lietuvos ir pusę šimtmečio laikė tautą tos okupacijos varžtuose. Ir šiandien vėl matome, kad valdančioji partija viską daro, jog nepriklausomybė vis mažėtų, o Atgimimas teliktų tiktai atmintyje, "kaip audros suplakta putelė pajūry" (poetė Ema Mikulėnaitė).

Štai iš kokių sėklų sulapojo, išsikerojo nusikalstamumo medis. To medžio metastazėms keliolikos jaučių odų nepakaktų surašyti. Paskutinis skandalas, kurį atskleidė dienraščio "Lietuvos žinios" žurnalistai, - atvirai nusikalstamas Valstybės turto fondo įvykdytas buvusio Generalinės prokuratūros Mokymo centro vilos prie garsiojo Molėtų rajono Bebruso ežero, kur taip mėgsta linksmintis ir lėbauti A.Paulausko gvardija, pardavimas. Pasirodo, ją nupirkusi… valytoja! Bent taip yra pagal pirkimo-pardavimo dokumentus. O iš tiesų vilą įsigijo buvę KGB karininkai. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Tiesa, reikia pasakyti, kad generalinis prokuroras, bent jau taip skelbiama, rašė laiškus buvusiam premjerui R.Paksui ir Seimo pirmininkui A.Paulauskui, prašydamas grąžinti vilą prokuratūrai. Atsakymo, aišku, nesulaukė. Tai tik mažas faktelis visuotinėje sukčiavimų ir prichvatizavimo grandinėje. Dabar kandidatas į Prezidentus A.Matulevičius, be perstojo sukdamas ratus po Lietuvą (ne sraigtasparniu), iš esmės teisingai aiškina, jog reikia pasiekti, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba pirmiausia surastų asmenis, plaunančius milijonines sumas, o tik paskui tuos, kurie davė ar paėmė šimto litų kyšį. Ir dar šis kandidatas žada padidinti pensijas iki 500 litų, o minimalų darbo užmokestį - iki tūkstančio litų. Kaipgi nebalsuoti už tokį kandidatą! Tuo labiau kad tuos pažadus palydi populiarių šou atlikėjų koncertai.

Reikėtų atskirai pakalbėti ir apie iš tiesų varganas pensijas ir skurstančius pensininkus, kurių gerove dabar taip susirūpino kandidatų spiečius. Kiek žinoma, pernai vidutinę pensiją (330 litų) gavo 52 tūkstančiai žmonių. O kiek žmonių gavo mažiau? Prašom. Pavyzdžiui, 61 tūkst. piliečių pensija - 290-310 litų, 75 tūkst. - 270-290 Lt, 110 tūkst. - 240-270 Lt, 139 tūkst. - 210-240 Lt, 16 tūkst. - 190-210 Lt, 8 tūkst. - 138-160 Lt, 28 tūkst. - iki 138 Lt. Štai tokia statistika. O kiek gi gauna tūkstantines pensijas, statistika nutyli. Tokias solidžias pensijas gauna būtent sovietų okupacijos metais aukštose karjeros kėdėse sėdėję valdininkai, teisėjai, prokurorai ir pan.
Nei liberalas demokratas R.Paksas, nei centristas K.Glaveckas, nei "socialinio teisingumo" apaštalas V.Andriukaitis nedrįs net piršteliu pajudinti išrinktųjų kastos privilegijų. O liberalų mėgstamas teiginys, kad kuo daugiau atsiras turtuolių Lietuvoje, tuo bus visiems geriau ir saugiau - irgi iš piršto laužtas. Girdint tokius aiškinimus, nejučiomis prisimeni 1940 metus Lietuvoje, kada turtuolių procentas tautinėse mažumose buvo kur kas didesnis negu lietuvių. O sveikinančiųjų Raudonąją armiją procentas tautinėse mažumose buvo irgi daug didesnis negu lietuvių. Todėl ir vakarykštės nomenklatūros dauguma labiau sutiktų gyventi pasiturinčioje ir nerūpestingoje priklausomybėje su privilegijų palikimu sau, vaikams ir vaikaičiams. Mūsų besiskelbiantys liberalais veikėjai aiškina, kad turčiai negali vargšų nuskriausti. Esą jiems tai neapsimoka dėl gero vardo išsaugojimo, biznio sėkmės. Tačiau kas tuos turčius padarys kilnius? Kaip čia telpa Rusijos ir kitų posovietinių šalių oligarchai? Kas turi ginti piliečius: pseudoliberalų nekenčiama stipri teisinė valstybė ar piliečiai patys?

Yra dar vienas, bene pagrindinis dalykas, kurį, dirbtinai kurstant rinkimų kampanijos laužą, stengiamasi užtušuoti. Tai ekonominės nepriklausomybės praradimas. Juk visiems turėtų būti aišku, kad šiais globalizmo laikais ekonominė nepriklausomybė kelia daugiau problemų nei politinė. Aišku, be politinės negalima sukurti ir ekonominės nepriklausomybės. Prieš kurį laiką vienas politikos ciceronas aiškino, jog, iškilus pavojui, "grynojo kapitalizmo" atstovai nebus mažesni patriotai nei visi kiti. Negi? Prisiminkime 1991-ųjų rugpjūčio pučą, kai vietiniai "kapitalistai" net nepasijudino iš pajūrio paplūdimių, o parlamentą vėl apjuosė daugiausia paprasti "žmonės iš gatvės": politiniai kaliniai ir tremtiniai, tų pačių raudonųjų vadinti ir dabar tebevadinami "megztomis beretėmis". O kur buvo liberalai ir vadinamieji centristai, kai, jau praėjus pavojui nepriklausomybei, jie vėl pradėjo netiesioginį valstybės griovimą? Pakanka prisiminti 1992 m. balandžio 21 d. balsavimą Aukščiausiojoje Taryboje (Atkuriamajame Seime) už referendumą dėl sovietinės armijos išvedimo. Pažvelkime į Seimo stenogramas. Dauguma centristų ir liberalų, kartu su kairiaisiais bei jų sulipdyta "tautos pažanga" balsavo prieš arba susilaikė. Kas pasikeitė nuo to laiko? Mažai kas.

Aišku, iš socialdemokratų ar prie jų prisiplakusių paulauskininkų nėra ko norėti, tačiau atskiras platus klausimas būtų toks: jeigu mūsų politinės veiklos sąlygos iš esmės skiriasi nuo demokratinių, tikrai laisvų tautų, tai kurioje vietoje turi būti centristai ir liberalai? Ideologai, mylėtojai ir šalininkai gali vadinamąjį centrizmą ir liberalizmą visaip liaupsinti, aiškinti jų naudą, bet aiškiai matyti, kad mūsų centrizme ir liberalizme, geriausiu atvejui, yra didžiulė įvairovė: nuo blaivaus nacionalinių interesų supratimo ir valstybės gynimo iki visiško tų dalykų reikšmės nesupratimo. Dabar madinga sakyti, kad visos valdžios blogos. Gali būti. Ypač matant dabartinės valdžios akiplėšiškumą ir aroganciją. Bet Tėvynė gera. Tai ar nereikia jos ginti nuo blogiausios, jos nemylinčios valdžios?
Buvusio Prancūzijos didvyrio prezidento Šarlio de Golio memuaruose rašoma, kad jo tėvynė buvo įsipareigojimas tikėti Dievą. O kam įsipareigoję mūsų "gelbėtojai"?

Petras KATINAS

© 2002"XXI amžius"