IŠNIEKINTIEJI
(Atsiminimai apie Sibiro tremties metus)
Ona
Gaigalaitė-Beleckienė (1906 m. lapkričio 11 d. - 1989 m. spalio
11 d.) - Nepriklausomos Lietuvos visuomenės veikėja, žurnalistė
- gimė Šiaulių apskrityje, Linkuvoje, gausioje ūkininko šeimoje.
1925 metais baigusi Linkuvos gimnaziją, ji atvažiavo į Kauną dirbti
ir studijuoti. Apsigyveno studenčių bendrabučio kambaryje kartu
su Salomėja Nėrimi-Bačinskaite. Netrukus O.Beleckienė įsidarbino
žurnale "Moteris", vėliau tapo žurnalo administratore
ir redaktore bei Lietuvos katalikių moterų draugijos centro valdybos
sekretore. Įstojo į Kauno universiteto Teologijos-filosofijos
fakultetą studijuoti lietuvių literatūros, istorijos, psichologijos,
pedagogikos ir kt. Jai dėstė prof. Stasys Šalkauskis, Juozas Eretas,
vysk. Mečislovas Reinys, Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Pakštas
ir kt. Po ketverių studijų metų O.Beleckienė perėjo į Teisės fakultetą
ir baigė jį su pagyrimu, jau ištekėjusi už Lietuvos kariuomenės
kapitono, teisininko Povilo Belecko, dirbusio Ministrų kabineto
kanceliarijos viršininku ir "Vyriausybės žinių" redaktoriumi.
Socialinio darbo srityje tuo metu ji stažuojasi Vokietijoje, Austrijoje,
Šveicarijoje.
Prasidėjo šviesiausi ir produktyviausi O.Beleckienės gyvenimo
ir veiklos metai. LK moterų draugija stengėsi burti lietuves katalikes,
kad jos šeimoje, visuomenėje skleistų katalikybės dvasią. Be to,
ji pasinėrė į socialinį darbą - globojo ir švietė mergaites, dirbo
"Lietuvos Caritas" centro valdyboje, Sąjungos Vilniui
vaduoti valdyboje, buvo ateitininkų tarybos pirmininkė, moterų
rašytojų literatūros vakarų organizatorė ir vedėja, be žurnalo
"Moteris", redagavo ir "Naująją vaidilutę",
bendradarbiavo laikraščiuose ir žurnaluose "Rytas",
"XX amžius", "Židinys", "Lietuvos žinios"
ir kituose, parašė knygą "Tiesos ir meilės sargyboje".
O.Beleckienė buvo viena tų pasišventėlių, dirbusių, kad klestėtų
Lietuva, dvasiškai tobulėtų tauta.
