Esu praktikuojantis katalikas

Sidrių šeimą, gyvenančią netoli Čikagos, daug kas žino Lietuvoje. Dabar šios gausios šeimos vaikai išsiskirstę, tačiau jie visi žino, kad jų tėvynė - Lietuva, kad jai reikia padėti, ja rūpintis. Kalbėjomės su Lietuvoje apsilankiusiu šios šeimos tėvu Rimvydu Sidriu, akių gydytoju. Per pokalbį keletą kartų svečias sakė: "Esu praktikuojantis katalikas". Tai formavo asmenybę, nuostatas, kuriomis vadovautasi šeimoje ir darbe, tai sąlygojo gyvenimo būdą. Apie tai ir kalbėjomės.
Paprašytume papasakoti apie save.
Esu panevėžietis, baigiau Panevėžio gimnaziją, kuri dabar vadinasi Juozo Balčikonio vardu. Universitete studijavau mediciną. Tačiau vokiečiai Universitetą uždarė. Labai norėjau tęsti studijas, todėl išvykau į Vokietiją. Tam nacių valdžia neprieštaravo - gydytojų reikėjo visur. Vokietijai - taip pat. Studijuodamas susipažinau su būsima žmona Giedre Šalčiūte. Ji taip pat buvo medikė, kaunietė, Mato Šalčiaus dukterėčia. Lietuvoje su ja nebuvome pažįstami. 1947-aisiais baigiau medicinos studijas, 1949 metais išvykome į Ameriką. Ši šalis priėmė du šimtus tūkstančių karo pabėgėlių. Mus iškvietė žmonos dėdė. Dvejus metus gyvenome Niujorke. Pradžia buvo sunki. Mano, tai yra gydytojo, atlyginimas buvo penkiasdešimt dolerių per mėnesį. Tai pats mažiausias atlyginimas - norėta įsitikinti, ar sugebu dirbti. Pats gyvenau ligoninėje, šeimai nuomojau kambarį. Iškilo anglų kalbos problema. Gimnazijoje teko mokytis šios kalbos. Tačiau tarimas, šnekamoji kalba… Iš pradžių nerimaudavau, ar gerai suprasiu pacientus. Tačiau ši problema netrukus išsisprendė. Dvejus metus su šeima gyvenome Filipinuose - atlikau karo gydytojo praktiką, kuri Amerikoje dirbančiam gydytojui buvo privaloma. Grįžę netoli Čikagos pirkome namą. Po kiek laiko, gausėjant šeimai, tą namą teko parduoti ir pirkti kitą, erdvesnį.

 

Rimvydas Sidrys (viduryje) tarp vaikų ir vaikaičių

Garbingi dvasininkai ir mokslininkai:
lietuvis prel. dr.Juozas Prunskis ir
ukrainietis dr. t. Dimitrijus Blažejovskis

1997 metais skambiai minėjome prelato daktaro Juozo Prunskio 65-erius kunigystės metus ir 90-uosius amžiaus metus: daugelyje Lietuvos miestų vyko mokslinės - jubiliejinės konferencijos, parašyta nemaža straipsnių, išleista šio straipsnio autorės jam skirta knyga ,,Gyvenimas Dievui ir Lietuvai". 2002 m. gruodžio 22 d. paminėsime prelato 95-erių metų jubiliejų, reikia manyti, garbaus prelato nepamirš ne tik jo gimtoji Daugailių parapija (Utenos r.), bet ir vietovės, susijusios su jo gyvenimu bei veikla, o ypač tos mokyklos, kurios nuolat jaučia dosnią prelato ranką. Jo pastoracinis darbas, žurnalistinė veikla, studijos, knygos, visuomeniniai darbai, rūpestis kitais, išaugęs į didžiulį mecenavimą, paliko savitą pėdsaką Lietuvos kultūros istorijoje. 1940 m. liepos 22 d. palikęs Lietuvą ir tų pačių metų pabaigoje pasiekęs Ameriką, žadino lietuvių išeivių tikėjimo, meilės Dievui troškulį, diegė būsimos laisvos Lietuvos viltį, visais įmanomais, o kartais, atrodo, ir nebeįmanomais būdais skleidė žinias apie didingą Lietuvos praeitį ir sunkią būklę sovietinėje okupacijoje.

Prel. dr.Juozas Prunskis