XXI amžius

IŠNIEKINTIEJI
(Atsiminimai apie Sibiro tremties metus)

Ona Gaigalaitė-Beleckienė (1906 m. lapkričio 11 d. - 1989 m. spalio 11 d.) - Nepriklausomos Lietuvos visuomenės veikėja, žurnalistė - gimė Šiaulių apskrityje, Linkuvoje, gausioje ūkininko šeimoje.
1925 metais baigusi Linkuvos gimnaziją, ji atvažiavo į Kauną dirbti ir studijuoti. Apsigyveno studenčių bendrabučio kambaryje kartu su Salomėja Nėrimi-Bačinskaite. Netrukus O.Beleckienė įsidarbino žurnale "Moteris", vėliau tapo žurnalo administratore ir redaktore bei Lietuvos katalikių moterų draugijos centro valdybos sekretore. Įstojo į Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti lietuvių literatūros, istorijos, psichologijos, pedagogikos ir kt. Jai dėstė prof. Stasys Šalkauskis, Juozas Eretas, vysk. Mečislovas Reinys, Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Pakštas ir kt. Po ketverių studijų metų O.Beleckienė perėjo į Teisės fakultetą ir baigė jį su pagyrimu, jau ištekėjusi už Lietuvos kariuomenės kapitono, teisininko Povilo Belecko, dirbusio Ministrų kabineto kanceliarijos viršininku ir "Vyriausybės žinių" redaktoriumi. Socialinio darbo srityje tuo metu ji stažuojasi Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje.
Prasidėjo šviesiausi ir produktyviausi O.Beleckienės gyvenimo ir veiklos metai. LK moterų draugija stengėsi burti lietuves katalikes, kad jos šeimoje, visuomenėje skleistų katalikybės dvasią. Be to, ji pasinėrė į socialinį darbą - globojo ir švietė mergaites, dirbo "Lietuvos Caritas" centro valdyboje, Sąjungos Vilniui vaduoti valdyboje, buvo ateitininkų tarybos pirmininkė, moterų rašytojų literatūros vakarų organizatorė ir vedėja, be žurnalo "Moteris", redagavo ir "Naująją vaidilutę", bendradarbiavo laikraščiuose ir žurnaluose "Rytas", "XX amžius", "Židinys", "Lietuvos žinios" ir kituose, parašė knygą "Tiesos ir meilės sargyboje". O.Beleckienė buvo viena tų pasišventėlių, dirbusių, kad klestėtų Lietuva, dvasiškai tobulėtų tauta.
Deja, atėjo lemtingoji, daug tūkstančių likimų sudarkiusi 1941-ųjų birželio 14-oji, ir O.Beleckienę, atskirtą nuo vyro, su maža dukrele įgrūdo į aklinai uždarytą gyvulinį vagoną ir nuvežė į Altajaus kraštą kirsti miško ir dirbti kolūkio lauko darbų.
Jos vyras P.Beleckas 1942 metais buvo sušaudytas Sverdlovsko lageriuose, o O.Beleckienei 1957 metais leista grįžti į Lietuvą. Grįžusi susidūrė su įregistravimo ir įsidarbinimo sunkumais. Gyveno su dukters šeima, rašė atsiminimus ir nuolat per visas instancijas ieškojo vyro. Apie jo likimą šeima sužinojo tiktai 1990 metais iš KGB archyvų.
Su dideliu dvasiniu pakilimu sutiko Atgimimą. Būdama I grupės invalidė, iš namų sekė politinius įvykius, rašė į spaudą.
"XXI amžiaus" penktadienio numeriuose pradedame spausdinti keletą Onos Beleckienės tremties atsiminimų "Išniekintieji" ištraukų.

***

Laikas nusineša metus, o Lemtis, daug žadėjusį jaunystėje, gyvenimą pavertė graudžiai skausminga kova dėl išsilaikymo ir žmogaus vertės nepraradimo, kad įprasmintų patį gyvenimą. Savo potencialias jėgas išeikvojau išsilaikymui, tiek dvasia , tiek kūnu, užgoždama kūrybingas jėgas didesniems žmogiškiems pozityviems darbams. Penkiolika mano gyvenimo brandos metų praleista Sibire. Tai buvo siaubo, kančios, neišpasakyto vargo, bado, beteisiškumo, pažeminimo, nužmoginimo ir išniekinimo metai. Klupome ir kėlėmės!
Bet aš turiu papasakoti istoriją, vieną iš šimtų tūkstančių ir milijonų panašių istorijų, kurios negali būti, neturi būti užmirštos, nes daug siaubingų kančių, brutalaus žiaurumo, ciniškos begėdystės ir skaudžiausių tragedijų buvo anksčiau, negu atsirado Maidanekas, Osvencimas ar IX fortas.
Buvo Sibiras! Yra Sibiras! Liks Sibiras!
Jeigu barbarijos esi išniekintas, sumindžiotas, apspjaudytas ir paskirtas mirčiai - nebe gyvenimui - argi tau ne vis tiek, kokia mirtimi mirsi. Tave varo ir tu eini į mirtį: ramus ar draskydamasis. Vis tiek eini. Tave varo. Tave varo į mirtį...
Tik jei pakiltų be kaltės pasmerktieji, jie galėtų pirštu parodyt, kuriame pasaulio krašte gyveno, gyvena didieji žmonijos budeliai...
Tegul nekaltai mirusieji teisia gyvuosius! Gyvieji gyvena ant mirusiųjų.
Žudymo šmėkla, nužmoginimo šmėkla tebekeliauja per pasaulį, gal tik paskleisdama metodus ir modeliuodama priemones.
Žmonės, nežudykite žmonių, vardan jokių idealų!
Taip aš pradedu pasakoti savo išgyventą smurto ir kančios istoriją. Ją noriu palikti atminimui anūkams, saviems ir kitiems. Noriu sugrįžti į praeities dienas, pasimokyti iš klaidų. Mokytis niekada ne vėlu, visada naudinga.

***

Pasmerkimo protokolas
1940 metai.
Vakarų pasaulis kvepėjo dūmais, aidėjo šūviais, garavo krauju. Rudasis maras velniška jėga plėtėsi, prarydamas tautas ir valstybes, keldamas siaubą žmonijai.
Ir štai Lietuvoje raudonieji. Prieš alkaną milžiną stovėjo nykštukai. Reikėjo jį praryti. Tamsiai pilka lavina užliejo šviesią oazę, dramblio letena prispaudė darbščią skruzdėlytę. Brangi tėvynė Lietuva neteko laisvės, ją pajungė svetimi, tautą dezorientavo.
Nuo uzurpatorių įžengimo gyvenome netikrume ir nuolatinėje baimėje, laukime kažko dar baisesnio. Žymieji valdžios žmonės ir visuomenės veikėjai iš pat pradžių, kai tik įėjo, buvo suimti, įkalinti ar išvežti nežinia kur; daug kas bėgo slapta per sieną, daug kas slapstėsi, nuolat keisdami gyvenamąją vietą. Jautėsi panika. Krautuvės ištuštėjo, maisto produktai mažėjo ir mažėjo. Žmonės vieni kitų pradėjo bijoti, įtarinėti, vengti, kuo mažiausiai kalbėti, kad ko neprasitartų, kad negerą valandą kas nors neišsprūstų, ko nebesugausi. Visų burnos buvo užčiauptos, bet galvose sukosi mintys - kas bus, ką sulauksime. Intuicija pranašavo didžias nelaimes.
1941 metų birželio keturioliktoji.
Išvakarėse mes su drauge G. rašytojo žmona, ilgai vaikščiojom Kauno gatvėmis, netoli savo namų, žvalgydamosi į žmones, kurių išgąstinguose veiduose matėsi susirūpinimas ir nebepaslėpta baimė. Gražus kauniečių apsirengimas buvo pradingęs. Gatvėse rečiau sutikdavai pažįstamuosius, ypač tvarkingiau ir turtingiau apsirengusius. Žmonės supilkėjo, tartum dulkėmis apnešti tapo. Visi derinosi prie vyraujančios aplinkos. Sutiktas draugas ar pažįstamasis tyliai į ausį šnabždėjo klausimus: Bus karas? Veš, vagonai parengti!... Kodėl niekur nepasitrauki? Ko nesislepi?
Tie visi šiurpūs klausimai, tos užuominos, rodosi, manęs nelietė, tad aš klausiaus abejingai ir tuo dar netikėdama.
Mano draugė, atsimenu, papasakojo, kaip iš okupuotos Lenkijos išvežė žymaus architekto visą šeimą su mažais vaikais į pačią šiaurę be maisto, be apavo, be šiltų drabužių, be reikalingiausių gyvenime daiktų. Mažiausias sūnelis pakelyje miręs, miške palaidojo be karsto... Juos apgyvendino žeminėje be langų, be durų. aplinkui vien liūnai ir taiga, taiga. Gyvenvietė tik už keliasdešimt kilometrų, susisiekimo - jokio. Iš kultūringo gyvenimo tiesiai į laukus su barbarijos palydovais...
Nuoširdžiai turiu pasakyti, kad jos, susijaudinusios, pasakojimas manęs nei labai sugraudino, nei baimingiau nuteikė, tad paklausiau:
- Kuo jie nusikalto, kad tokios sunkios sankcijos? Turbūt ką nors nusikalstamo suveikė? Priešinosi ar kenkė, sabotavo?
- Nereikia būti naiviai ar šiaudadūšei, kad nežinotum, kaip nugalėtojai elgiasi su nugalėtaisiais. Savoje istorijoje turime daug skaudžių pavyzdžių, kurių negalime užmiršti. Ypač dabar reikia atsiminti.
- Taip, istorija, praeitis, o dabar XX amžius - humaniškumas, laisvė, lygybė, brolybė. Nejaugi kultūra ir civilizacija gimdo didesnį barbariškumą, negu jis buvo praeity... ieškant ir taikant būdus bei priemones sunaikinti savo idėjų priešus ar atskirus gyventojus.
- Kam lemta gerti kartybių taurę, ją reikės lenkti iki dugno. Kam tu atvažiavai į Kauną tokiomis neramiomis dienomis? Geriau būtų pasėdėti kaime, kokiame užkampyje tarp nepažįstamųjų, kad tavęs niekas nežinotų, kas esi... Dabar gyvename baisias dienas, o jų bus dar baisesnių. Jos geri patarimai ir būgštavimai vis tiek giliau neveikė.
Prieš porą dienų aš tikrai grįžau iš tėviškės, kur su dukrele ilgesnį laiką buvojome, džiaugėmės pavasariu, nors ir ten žmonės buvo apimti nerimo ir baimės dėl ateinančių dienų. Būnant kaime aš nerimau dėl vyro, bijojau, kad su juo kas negera neatsitiktų. Gyvenime jau taip būna, kad kartais pats pulte puoli į nelaimę, pats eini jos pasitikti! Būdama kaime vis galvojau, kad Kaune paliktas kiemelis gal jau žolėmis apžėlė, pavasario gaivališko dygimo nė akmenėliai negali sulaikyti, menkas daigelis pro mažus tarpelius tarp akmenėlių ieško kelio į saulę, į gyvenimą. Jau nebebuvo kitų rankų, svetimų rankų, kurios ravėtų kiemelį, apšvarintų, išgražintų. Reikėjo patiems savo rankomis tą padaryti. Argi kiemelis mane atšaukė sugrįžti! O gal likimas atvedė ir įsakė - būk čia, o ne kur kitur! Čia tavo vieta! Gal atsitiktinumas, gal sutapimas, gal nelaimės šauksmas...
Man rankiojant iš kiemelio akmenėlių žolytes, atėjo buvęs aviacijos pulkininkas C.J. Atėjęs nustebo, kad aš tokiais darbeliais dar užsiimu.
- Dabar kuo prasčiau, tuo geriau. Mesk gražinti, kad ir aplinką. Iš aplinkos pasakys, kad čia buržujai gyvena. - Įtikino. Mečiau ravėjusi ir nudūlinau į vidų. O širdį maudė.
Neseniai ėjau su dukryte. Sutikau įsilinksminusių jaunų žmonių būrį - vyrų ir moterų. Viena moteris, nužiūrėjusi mergaitę, sako: "Argi čia ne buržujo vaiką veda?" Matyt, aš nepadariau "ponios" įspūdžio, mane palaikė tarnaite. Mūsų tarnaitės tuo laiku rengėsi ne prasčiau negu jų šeimininkės. Nebuvo skirtumo apsirengime.
Pulkininko paraginimas ir prisiminimas apie "buržujo vaiką" mane nuvarė į kambarį ir aš daugiau kiemelio nebetvarkiau. Ausyse skambėjo žodžiai "dabar kuo prasčiau, tuo geriau!"
Vakare, sutemus, kada mes sėdėjome prie vakarienės stalo, apačioje pasigirdo skambutis. Kažkaip nusmelkė širdį. Vyras norėjo eiti atidaryti, aš jį be žodžių sulaikiau ir pati nusileidau laiptais žemyn. Drebančia ranka pravėriau duris: prieš mane stovėjo raukšlėtu veidu, suriestas, smulkus žmogelis - žydelis su aplanku rankoje. Fizionomija nežadėjo nieko gera. Paklausus, ko jam reikia, atsakė, kad turįs patikrinti mūsų butą ir žmones. Įleidau. Užkopėm į viršų, parodžiau savo kambarius (iš viso mūsų buto mums buvo belikę du kambariai, mažiausi, kituose gyveno kitos šeimos). Su žmogeliu kalbėjausi aš, vyras liko nuošalyje ir laikėsi pasyviai. Įdėmiai apsidairęs, iš aplanko išsiėmė kažkokį popierių, kurį slėpė nuo mūsų, ir perskaitė - Povilas Beleckas, Ona Beleckienė, jūs būsite, ir dar mažas vaikas.
- Taip! Tai mes! O kam tas patikrinimas? - pasiteiravau.
- Dėl pasų... Greit gausit naujus tarybinius pasus, - skubia kalba žydžiuodamas atsakė atvykėlis.
Buvo besirengiąs žengti prie išėjimo, bet, pasirausęs po popierius, kuriuos laikė skrupulingai apgniaužęs rankomis, dar paklausė:
- O kuriame kambaryje gyvena Ieva Longytė?
Jos nebuvo namie. Parodžiau į jos kambario duris.
-Ar ji niekur neišvykusi? Vakare bus namie?
- Turbūt į kiną išėjo. Žinoma, bus! - nieko bloga neįtardama, atvirai pasakiau.
Nusileidus laiptais žemyn, visai ramiai dar parodžiau į Jono Matulionio buto duris, nes jų irgi nebuvo namie. Prie Matulionio buto jis pasakė:
- Jie man nereikalingi.
Išleidusi netikėtą ir paslaptingą "svečią", vėl sėdau prie stalo, vakarieniavome, kalbėjome kasdienos reikalais, ir nė vienam neatėjo į galvą ir nekilo įtarimas, kodėl taip vėlai ir toks miglotas buto apžvalgymas ir žmonių patikrinimas tik mūsų šeimos ir Ievutės. Neįžvalgūs ir nesupratingi buvome! Buvome dar nepatyrę čekistų apgaulės - išvakarėse patikrinimas buto, žmonių ir net vaikų dėl pasų... Nesąmonė! Ir nekilo joks įtarimas, kad čia ne pasų reikalas...
O jau vagonai buvo parengti išvežimui, stovėjo Šančiuose su sustiprinta sargyba.
Ramiausiai, kokia ta ramybė buvo, apsitvarkę nuėjome miegoti.
(bus daugiau)

Ona Gaigalaitė-Beleckienė