XXI amžius

Prieš prekybą moterimis
Tarptautinė konferencija Esene, įvykusi birželio 26 - liepos 4 dienomis

"Dievas visuomet prispaustųjų, skriaudžiamųjų pusėje. Jis šalia tėvų, apverkiančių savo nužudytus vaikus. Jis išklauso bejėgių skriaudžiamųjų šauksmą. Jis šalia prievartos pažemintų moterų kartu su priverstais namus apleisti pabėgėliais. Jis neužmirš šeimų, našlių ir našlaičių. Tai Jo žmonės kenčia ir miršta".

Popiežius Jonas Paulius II
Homilija per šv. Mišias už Balkanų taiką 1994 m. rugsėjo 8 d.

Pagaliau Europos politikos, teisėsaugos ir visuomenės struktūros pradeda rodyti rimtesnę valią vieningai pasipriešinti gėdingam prekybos ir priverstinės prostitucijos reiškiniui. Vis labiau tai suvokiama ne vien kaip moralės ar kovos su nusikalstamumu, bet ir kaip specifinė žmogaus teisių gynimo problema. Įveikti kriminalinio pasaulio savivalę, ypač pavojingą Rytų Europos ir vadinamojo "Trečiojo pasaulio" visuomenėms, tegalima sutelktomis valstybinių, nevyriausybinių (NVO), religinių, socialinių organizacijų pastangomis, kiek įmanoma suvienodinus žemyne veikiančius teisės aktus, nukreiptus prieš prekybą žmonėmis. Šių tikslų siekiama Europos Sąjungos finansuojamu projektu "Suvienytomis jėgomis prieš prekybą žmonėmis". Projekto, kuris yra Europos Komisijos programos STOP II sudedamoji dalis, vykdytojas - Vokietijos Eseno vyskupijos "Caritas" - kaip partnerius į bendrą darbą įtraukė Lietuvos ir Ukrainos "Caritas" organizacijas, Eseno miesto policijos bei užsieniečių tarnybas, Monchengladbacho aukštąją mokyklą.
Pirmoji numatytų renginių dalis vyko Vilniuje, viešbučio "Centrum" konferencijų salėje, kovo 14-16 dienomis. Dalyvavo Vokietijos, Ispanijos, Ukrainos, Lietuvos, Latvijos, Estijos NVO, valstybinių institucijų, policijos atstovai. Po konferencijos dalyviai iki kovo 21 dienos lankė Lietuvos teisėsaugos, socialines ir karitatyvines įstaigas, susipažino su jų darbu.
Birželio 26-28 dienomis Vokietijoje, Esene, Policijos mokymo institutui priklausančioje Šelenbergo pilyje, vyko projekte numatyta antroji darbinė konferencija - seminaras, kurį tęsė praktinė pažintis su vokiečių teisine ir socialine pagalbos smurto aukoms sistema. Liepos 1-4 dienomis organizatoriai dalyviams sudarė galimybę aplankyti teismines, policijos, socialinės globos ir reabilitacijos, bažnytines įstaigas, vienaip ar kitaip susiduriančias su prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukomis. Eseno konferencijoje Vokietijos, Ukrainos, Baltijos šalių, Ispanijos ir Italijos organizacijoms atstovavo apie 70 dalyvių.
Kad skaudžios problemos aktualumas vis labiau suvokiamas ir mūsų valstybėje, liudijo gausus Lietuvos institucijų delegatų būrys: konferencijoje dalyvavo pirmoji Lietuvos ambasados Vokietijoje sekretorė dr. Eglė Radušytė, Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė Ona Gustienė, Klaipėdos kriminalinės policijos inspektorius komisaras Vitalijus Timofejevas, Tarptautinės migracijos organizacijos (IOM) Vilniaus skyriaus projektų koordinatorė Rasa Erentaitė, Klaipėdos anoniminės konsultacijos (pagalbos narkomanams) tarnybos vadovė Snieguolė Gelžinytė, "Lietuvos Caritas" atstovavę kun. Robertas Grigas ir Bernadeta Lažauninkaitė, Vilniaus arkivyskupijos direktorius Balys Stankus.

Konferencija ir darbo grupės: žaizdos, gydymo receptai, požiūriai

Pagrindinis seminarų Vilniuje ir Esene tikslas - nuolat įvardijama būtinybė (atsižvelgiant į faktą, kad prekeivių žmonėmis tinklas jau tapo transnacionalinis) sukurti bendradarbiaujantį ir savo veiklą gerai koordinuojantį nusikaltimų užkardymo ir pagalbos jų aukoms tinklą, kuriame darniai jungtųsi policijos, NVO, šalpos ir paramos organizacijų struktūros ir kurio veikla nesibaigtų prie vienos kurios valstybės sienų. Ypač policijos atstovai nusiskundė, kad dažnai jų operacijos prieš prekeivius žmonėmis žlunga nesant efektyvios veiksmų (ir atitinkamų įstatymų) koordinacijos su kolegomis už savos valstybės sienų, kaimyninėse šalyse.
Šiam tikslui bei temoms ir buvo skirtos Eseno konferencijos paskaitos bei darbo grupių svarstymai.

Liudininkų apsauga Vokietijoje. O pas mus?

Uli Krahe, Eseno kriminalinės policijos skyriaus kovai su prekyba žmonėmis vadovas, supažindino konferencijos dalyvius su Vokietijoje veikiančia liudininkų apsaugos sistema. Valstybės (iš policijos biudžeto) apmokama apsauga prekybos žmonėmis aukoms, sutikusioms teisme liudyti prieš nusikaltėlius, skiriama, esant kelioms sąlygoms: didžiausia reikšmė teikiama liudininko parodymams, atsižvelgiama į konkrečiai aukai padarytą skriaudą, paisoma apskritai liudininko tinkamumo. Apsauga gali būti skiriama: liudininkams, kuriems asmeniškai ar per trečius asmenis grasinama; nusikaltėlių bendrininkams, kurie sutinka liudyti; vienų ir kitų artimiesiems, šeimos nariams. Dėl konkrečios apsaugos priemonių sprendžia tik policija. Tai gali būti: globa ir konsultavimas liudininko saugumo klausimais - ką jis gali daryti, ko ne, kokioje aplinkoje judėti, kontaktai su aplinka palaikomi tik per liudininkų apsaugos darbuotojus; policijos palyda, sargyba, kiti saugojimo būdai; laikinas apgyvendinimas viešbučiuose, pensionuose, kartais netgi perkėlimas į kitą miestą ar valstybę, siekiant atskirti nuo ankstesnių nusikaltėliams žinomų gyvenamųjų vietų; perkėlimas į kitą bausmės vietą; parama naujoje gyvenimo vietoje (padedama išmokėti skolas, susirasti naują butą, darbą); informacijos apie liudininkų apsaugoje esantį asmenį blokavimas - policijos reikalavimu jis vykdomas visose civilinėse institucijoje; laikinai suteikiama išgalvota "maskuojamoji asmens tapatybė" (žvalgybos terminais tariant, biografijos "legenda"); užsieniečių liudininkų atveju apsaugoma nuo deportacijos ar išsiuntimo iš šalies; liudininkų apsaugos dalimi laikomos taip pat operatyvinės priemonės prieš nusikaltėlius ar jų grupuotes. Prelegentas paminėjo, kad Šiaurės Reino-Vestfalijos (kur yra Esenas) žemės policijai liudininkų apsauga 2001 metais kainavo apie 150 000 eurų. 98-iais atvejais buvo saugomos moterys, iš jų 17-a - prekybos žmonėmis bylose. Liudininkų apsaugą vokiečių policija supranta kaip priemonę nusikalstamumui stabdyti. Liudininkai turi jaustis ginami nuo represijų. Tam reikia aiškių įstatymų ir tarptautinio bendradarbiavimo. Čia, paskaitininko nuomone, ypač išryškėja policijos ir socialinės globos įstaigų, nevyriausybinių organizacijų sutartinio veikimo svarba. Policija imasi ir koordinatorės vaidmens, ieškodama aukoms medicininės, socialinės ir kitos pagalbos. Laikui bėgant, tiek teisėsauga, tiek NVO įvertino tokios kooperacijos naudą ir vis labiau priima vieni kitus kaip lygiaverčius partnerius. Pvz., nukentėjusios moterys, kurioms policija teikia apsaugą, apgyvendinamos "Caritas" ar kitų bažnytinių įstaigų išlaikomuose pensionuose, joms teikiamos reabilitacijos, socialinės integracijos paslaugos. Žinant, kokį išvystytą įvairių socialinių įstaigų tinklą yra sukūrę vokiečių katalikai ir evangelikai, nesunku įsivaizduoti, kaip lengva, policijai rekomendavus, saugumo sumetimais pakeisti globojamo žmogaus gyvenamąją vietą. Apsauga liudininkams, atsižvelgiant į pavojaus realumą, gali trukti nuo kelių dienų, savaičių, iki šešerių-devynerių metų. (Tikra, ne popierinė pagalba ir apsauga duoda savo vaisius. Vėliau iš kitų Lietuvos NVO atstovų ir Vokietijoje nukentėjusių lietuvių moterų teko išgirsti, kad Vokietijoje jos dažniau sutinka duoti parodymus prieš sąvadautojus ir žmonių prekeivius. Ko, sakė, nesiryžtančios daryti Lietuvoje - iš baimės dėl korumpuotos vidaus reikalų sistemos ryšių su jas pardavusių nusikaltėlių pasauliu. Ar taip jau be pagrindo tų moterų baimė?..)

Socialinė pagalba prekybos moterimis aukoms

Vokietija. Apie socialinę pagalbą prekybos moterimis aukoms Vokietijoje kalbėjo Monchengladbacho aukštosios mokyklos profesorė Dorotė Frings, įvardydama apgyvendinimo, medicininės, psichologinės, kultūrinės paramos ir paramos teismo procese galimybes. Visos socialinės paslaugos Vokietijoje teikiamos per vietinės savivaldos įstaigas, taigi jas gauti įmanoma tik tada, kai asmuo registruotas konkrečioje vietovėje. Todėl parduotoms moterims galima padėti tuomet, kai jos užregistruojamos Užsieniečių (migracijos) tarnyboje. Gyvenančioms nelegaliai įstatymas padėti negali. Vokietijoje daug Bažnyčios ir nevyriausybinių organizacijų išlaikomų globos namų, galinčių suteikti užuovėją nukentėjusiosioms: tai pabėgėlių centrai, prieglaudos buitinį smurtą patiriančioms moterims, motinos ir vaiko namai. Prekybos žmonėmis ir priverstinės prostitucijos aukas patalpinti šiose įstaigose vis dėlto nėra paprasta dėl visuomenės niekinančio požiūrio. Globos įstaigose aprūpinimas maistu, drabužiais menkesnis negu įprasta šalyje, teismai dėl prekybos žmonėmis tęsiasi dvejus-trejus metus. Per tą laiką moterys noriai imtųsi normalaus darbo. Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje Užsieniečių tarnyba tokiais atvejais dabar duoda leidimą dirbti, ir tai padeda aukoms po nelaisvės laikotarpio atkurti normalios kasdienės buities įgūdžius.
Medicininė pagalba dažniausiai teikiama, kai susirgimas sunkus, staigus arba susijęs su dideliais skausmais. Jei moteris mediciniškai neapdrausta ir ligoninė nelaiko atvejo sunkiu - ją atsisakoma priimti. Dabar dėl to Vokietijoje daug diskutuojama.
Profesorė D.Frings suminėjo policijos pagalbą sunkinančius faktorius - moterys jaučiasi nusikaltusios, nesikreipia į teisėsaugą, yra veikiamos ankstesnės informacijos apie teisines struktūras, todėl tiesiogiai policija dažnai negali padėti. Prof. D. Frings pabrėžė: "Taip pat ir konsultavimo-pagalbos NVO visame pasaulyje išgyvena konfliktą - tarp noro padėti nukentėjusioms moterims, tarp pastangų paremti jas teisme (jei sutinka liudyti prieš prekeivius) ir tarp autonomiškos jų valios pripažinimo, kai jos pasirenka neliudyti".
Profesorės nuomone, Vokietija, kaip "reliatyviai turtingas kraštas", nors rūpinasi ginti moters orumą, per mažai teikia nukentėjusiosioms finansinės paramos, o tai joms svarbu. Kompensacijas, teigė prof. D.Frings, reikėtų priteisti iš nusikaltėlių lėšų, bet tai - dar ateityje.
Į "Lietuvos Caritas" delegatės B.Lažauninkaitės klausimą, kaip moteris pasiekia informacija apie pagalbą ir pagal kokius kriterijus jos priimamos į globos namus, prof. D.Frings atsakė, kad informaciniai lankstinukai platinami per policiją ir kitas įstaigas. "Svarbu, kad bažnyčios šios informacijos turėtų. Moterys, pasijutusios bejėgės ir nieko nepažįstančios svetimoje šalyje, dažniausiai orientuojasi pagal pirmą bažnyčios bokštą, nes yra žinoma, kad čia įstaiga, kur galima ieškoti pagalbos". (Kokia apeliacija į mūsų, krikščionių, savigarbą ir galimybes! - R.G.). Apie priėmimo į globos įstaigas kriterijus buvo pasakyta, kad tai - oficialus nukentėjusiosios pareiškimas, jog ji yra prekybos žmonėmis auka, sutikimas liudyti teisme ir kita. Jei to nėra, moteris, nepadariusi nusikaltimų, tačiau sulaikyta kaip gyvenanti Vokietijoje nelegaliai, per keturias savaites deportuojama iš šalies.
(Bus daugiau)

Kun. Robertas Grigas,
"Lietuvos Caritas" generalinis direktorius