Ūkininkas,
knygnešys ir korespondentas
Juozo Pavalkio-Vijūno (1872-1947) 130-osioms gimimo
metinėms
Juozo
Pavalkio-Vijūno 130-osios gimimo metinės gražiai paminėtos Zanavykų
žemėje. Lukšiuose (Šakių r.) po atminimo šv. Mišių atidengtas
skulptoriaus ir seniūno Vido Cikanos sukurtas paminklas, aplankyta
Lukšių kapinėse esanti Pavalkių šeimos kapavietė. Pavalkių sodyboje
Akėčių kaime pašventinta memorialinė lenta, pagerbtas atstatytas
kryžius, susipažinta su knygnešio J.Pavalkio ir Pavalkių genealoginiu
medžiu, siekiančiu 1776 metus. Akėčių kaimo senbuviai dalijosi
prisiminimais ir aptarė savo reikalus. Šventę nuskaidrino Liepaloto
etnografinis ansamblis.
Juozas Pavalkis-Vijūnas gimė 1872 m. rugsėjo 11 d. Akėčių kaime,
Lukšių valsčiuje, Šakių apskrityje, kai Lietuva kentė carinės
Rusijos priespaudą. Dviejų karų ir sovietinių persekiojimų sūkuriai
vos neužklojo užmaršties dulkėmis jo atminimo. Tai išgelbėjo išlikusi
1933 metais leidyklos "Br.P" išleista kukli knygelė
"Vijūno raštai", kur surinkta dalis jo korespondencijų,
eilėraščių ir straipsnių iš draudžiamos spaudos, o taip pat tam
tikslui 1932 metais parašyti "Atsiminimai ir pastabos"
ir apie jo gyvenimo kelią, ir apie prieškario nepriklausomos Lietuvos
gyvenimą. Be to, savo draudžiamos spaudos darbų korespondentą
prisiminė ir jau laisvas laikraštis "Ūkininkas", 1936
metais išspausdinęs straipsnį apie Vijūno gyvenimą ir kūrybą.
Tai pagrindiniai šio straipsnio literatūriniai šaltiniai ir tekstui,
ir citatoms.
Jie ir įgalino supažindinti skaitytojus su iki šiol mažai žinomu
pirmųjų lietuviškų spaudos dirvonų artoju Zanavykų žemėje, gyvenusiu
ir dirbusiu labai sunkiu tautos istorijos tarpsniu.
J.Pavalkio tėvas Antanas buvo mokęsis lenko dvarininko Barkausko
įsteigtoje lenkiškoje pradinėje mokykloje, kur, anot "Vijūno
raštų" autoriaus, už pokalbius mokykloje lietuviškai moksleiviams
ant kaklo būdavo kabinama lenta. Ją reikėdavę nešioti tol, kol
panašiu būdu kitam užkabins. Tėvas pasakodavo savo vaikams apie
lenkų kovas už laisvę, jų valdovus, tačiau niekada neminėjo buvusios
galingos Lietuvos valstybės, jos garbingos praeities ir valdovų.
Gal todėl jaunasis Pavalkis apie šeimoje, mokykloje, bažnyčioje
ir šiaip prasilavinusių žmonių vartojamą tik lenkų kalbą susidarė
nuomonę, kad lietuviai ir lenkai - tai viena tauta, bet du luomai:
išsilavinę, kilmingi, kultūringi, kalbantieji lenkiškai - tai
ponai, gi lietuviškai kalbantys žmonės - mužikai ir prasčiokai.
O didžiausia J.Pavalkio svajonė buvo šiek tiek išmokti tos poniškos
lenkiškos lenkų kalbos, kad "per atlaidus, panoręs nusipirkti
riestainių, bent jau su tais karabelninkais galėčiau pasikalbėti
poniškai, juk tai visi gėrėtųsi".
Dvejus metus Juozukas mokėsi pas daraktorių, o trečią žiemą -
Lukšių pradinėje mokykloje, kur mokslas vyko rusiškai. J.Pavalkiui
pavyko susipažinti su P.Kriaučiūnu, knygnešiu, gyvenusiu Lukšiuose,
žinojusiu draudžiamos spaudos kelius. Pasislėpęs nuo pašalinių
akių ir laikraštyje "Šviesa" perskaitęs pirmuosius lietuviškus
žodžius, vėliau S.Daukanto "Lietuvos istoriją" ir kitas
knygeles, jis suprato, kad lietuviai - tai savarankiška tauta,
o jis - šios garbingos tautos sūnus. O ką reiškė tuometiniam kaimo
žmogui laikraštis "Ūkininkas", papasakota epizode, kai,
su vienu draugu užsiprenumeravęs šį laikraštį, savaitę turėjo
laukti, kol bažnyčioje po šv. Mišių galės paimti, bet pusė laikraščio
jau buvo pelių "perskaityta". Skaitydavo Juozukas vasarą
javuose, o žiemą - šaltoje klėtyje, prie spingsulės. Kad patektų
į savo "knygyną", jis turėdavo nustumti į kitą vietą
didelę skrynią ir lįsti į klėties pogrindį. Tame "knygyne"
buvo slepiama apylinkėse platinama draudžiama spauda, o žandarams
jos taip ir nepavyko nė karto surasti.
Tačiau skaitymas tarp sodiečių plito lėtai. Juos sudominti skaitymu
bandyta platinant lietuviškus atsišaukimus. "Vijūno raštų"
autorius prisimena, kaip, būdamas šešiolikmetis, pirmą kartą platino
atsišaukimus Lukšių bažnyčioje: "Vieną advento sekmadienį,
kada žmonės apytamsyje susirenka rarotų(...), žmonėms suėjus bažnyčion,
aš bandau pradėti savo sėją. Bet kokia baimė! Traukiu iš užanties
pundelį. Kol pabaigiu sėją, tai net visą prakaitas išpylė(...).
Bet užtat paskui malonumas: žmonės, eidami iš bažnyčios, pradėjo
rankioti pasėtus lapelius ir kur nuošaliau sustoję skaitinėjo..."
1902 metais "Ūkininke" apie šį epizodą Vijūnas, tarsi
tyčiodamasis iš kvailų caro žandarų, rašė: "Mūsų miestelyje
Lukšiuose, išeidami iš bažnyčios po rarotų, žmonės rado primėtytų
ant šventoriaus lakštelių, lietuviškai spausdintų: vieni su užvardijimu
- "vyrai skaitykit ir kitiems duokit", kiti - "Tėvynė
pagalbos šaukia". Nežinia, iš kur jie galėjo atsirasti: naktis
buvo debesuota. (...) Tik gaila, kad to debesėlio mažo būta...
Būtų malonu sulaukt jo antrą kartą..." Kadangi daugelis,
pirmą kartą skaitydami laikraštį, mažai ką besuprasdavo, tad mesdavo
į šalį. Todėl J.Pavalkis nuo 1902 metų Vijūno, Zypliečio, Parapijono,
Suodžiaus ir kitais slapyvardžiais pradėjo rašinėti žinutes iš
savo apylinkės. Jos buvo įdomios ir suprantamos, todėl patraukdavo
sodiečius skaityti. Tačiau, kaip jis pats rašo, "ūkininkaujant
labai sunku užsiimti rašymu, tad rašydavau, kiek mano gyvenimo
apylinkės leido".
Po ilgų persekiojimų, 1904 metais spaudos draudimas pagaliau buvo
panaikintas. Tą džiugią žinią "su džiaugsmo ašaromis sutiko
kiekvienas kovotojas, kurio idealas buvo - neleisti tautai pražūti...".
J.Pavalkis-Vijūnas toje kovoje dalyvavo ir kitais būdais. Legalizavus
spaudą, susirašinėjo su Vydūnu ir gaudavo siuntinių. P.Kriaučiūnui
parašius rekomendacinį laišką dr.K.Griniui, J.Pavalkis buvo paskirtas
"Šviesos" draugijos Lukšių skyriaus sekretoriumi. Žandarai,
padarę kratas pas P.Kriaučiūną ir J.Staugaitį, rado laiškus, pasirašytus
pavarde ir slapyvardžiu. Sulėkę žandarai atliko kratą ir Pavalkio
namuose, bet, kaip jis rašo, "visos valdžiai negardaus skonio
knygos buvo savo vietoje, o rado tik cenzūruotas". Po to
jis buvo tardomas, bet, nesant tikrų įrodymų ,- paleistas".
Vėliau pergyventa žiauri vokiečių okupacija. Sulauktas ir Lietuvos
nepriklausomybės paskelbimas. J.Pavalkis buvo išrinktas į pirmąją
Lukšių valsčiaus tarybą ir džiaugėsi "įdėdamas nors mažą
grūdelį į naują mūsų atstatomos valstybės pamatą... Man tik gaila,
kad per maža tai tėvynei gero padaręs..."
Žinoma, J.Pavalkio-Vijūno kūrybą geriausiai galėtų įvertinti specialistai.
Ir "pajudinti draudžiamos spaudos literatūrinius dirvonus,
suartus gal mažiau meniškai, bet priespaudos sąlygomis, kai svarbus
buvo kiekvienas žmones pasiekiantis lietuviškas žodis..."
Pati knygelė pilkais kukliais viršeliais tarsi susišaukia su Vijūno
kuklumu, ką matome iš knygelės pratarmės: "...Leidėjų prašomas
, vėl suieškojau plunksną ir mėginau rašyti atsiminimus. Pabaigoj
atsiminimų mečiau žvilgsnį į vieną kitą..... ir šių dienų klausimą.
Taip gavosi "Atsiminimai ir pastabos". Tačiau menki
yra mano darbai, menki atsiminimai, o dar menkesnė yra mano surūdijusi
plunksna". Be šio skyriaus, kuriame nušviečiama praeitis
ir analizuojama dabartis (1932 m.), knygelėje dar yra du skyriai:
"Eilėraščiai " ir "Publicistika".
Draudžiamos spaudos periodo korespondencijos įdomios autentiškais
to meto kaimo vaizdais ir problemomis. Štai 1904 metais "Ūkininke"
Vijūnas rašo, kad Zyplių valsčius per susirinkimą paaukojo 135
rublius iš valsčiaus kasos caro valdžiai remti ir gėdijo zypliečius,
kad remia savo priešą. 1902-aisiais ir 1903-iaisiais "Naujienose",
rašydamas apie keturių girtuokliavusių ūkininkų nuotykius, siūlo
geriau tuos pinigus išleisti knygoms ir laikraščiams, kitur apgaili
grafo Potockio baigiamus iškirsti ir išparduoti Lukšių parapijos
miškus, pasigenda gausmo senovinių būgnų, kurie per didžiąsias
šventes kviesdavo tikinčiuosius į bažnyčią.
1936-ųjų "Ūkininko" teigimu, kai kurie J.Pavalkio-Vijūno
eilėraščiai yra tapę liaudies dainomis. Šių dienų lietuviams,
ko gero, įdomiausia knygelės "Atsiminimų ir pastabų"
dalis, kurioje nagrinėjamas prieškario Lietuvos gyvenimas. Stebina
paralelės su dabartimi - atrodo, skaitai tarsi šios dienos laikraštį:
"Šiandien, stovint mums po savo tautos vėliava... reikėtų
tik džiaugtis, bet gyvenamu momentu žmonėse to didelio džiaugsmo
vis tik nematoma... Yra sakoma - naujai siūtas drabužis ne visur
vienodai prie kūno pritinka... Taip, rodos, ir mūs valstybės naujas
apvalkalas ne visur prie tautos kūno gerai pritaikytas. Ūkininkai
skundžiasi sunkia savo būkle... Ūkio gaminiams nesant svetur rinkos,
jų negalima niekur eksportuoti, o namuose, kaip ūkio šalyje, visur
yra pertektinai. Užtat viskas... sunkiai už darbą beapsimoka".
Nepaisant išvardytų sunkumų, visos tautos išgyvenimų dėl atplėšto
Vilniaus krašto, garbusis knygnešys optimizmo nepraranda, mato
jėgų augimą, mokyklas, "pripildytas mokslą einančio jaunimo,
kuris semia sau dvasios jėgų praktiniam darbui tėvynės padangėje..."
Savo "Atsiminimus ir pastabas" J.Pavalkis-Vijūnas užbaigia
ne tikėjimu ir viltimi tokiais stebėtinai pranašingais žodžiais:
"Tada tik bus baigtas tėvynės atstatymo darbas, kada Gedimino
kalne sumirgės mūs tautos vėliava, o Vilniaus bokštuose suskambės
skardus varpų balsas, šaukiantis visą lietuvių giminę prie bendro
stalo toje didelėje šventėje, surengtoj jos pergalės iškilmių
dienai. Tą balsą išgirdę susirinks tautos sūnūs iš visų kraštų:
iš rytų, pietų ir vakarų - nuo plačiųjų jūrų abyšaliai Nemuno.
Ir paduos jie viens kitam savo brolišką ranką. Duok, Dieve, kad
tai greičiau įvyktų".
Taip viskas ir įvyko. Tačiau prieš tai, 1937 metais, knygnešiui
J.Pavalkiui-Vijūnui už nuopelnus Lietuvos vyriausybė skyrė veikėjo
pensiją, teko jam dar išgyventi Antrąjį pasaulinį karą, nuo ištrėmimo
slapstytis pas dukrą mokytoją Oną Skirpstūnienę-Pavalkytę, gyvenusią
pakaunės kaime, Lietuvoje. Čia jis ir mirė 1947 metais, nesulaukęs
tos išpranašautos iškilmių dienos.
Kąstytis
PAVALKIS
©
2002"XXI amžius"
|
Prie
J.Pavalkiui-Vijūnui pastatyto paminklo jo autorius Lukšių seniūnas
Vidas Cikana,
klebonas kun. Gvidonas Pušinaitis ir knygnešio vaikaičiai bei jų
artimieji
Ričardo
ŠAKNIO
nuotrauka
Ūkininkas,
draudžiamos spaudos platintojas ir korespondentas Juozas Pavalkis
-Vijūnas
|