|
Ryšininkė
Rugiagėlė
Apie
Lietuvos partizanų ryšininkę Apoloniją Mackelaitytę
Šį
slapyvardį ji pati pasirinko, pasiryžusi eiti pasipriešinimo sovietiniams
okupantams keliu. Šiuo slapyvardžiu jau pažymėti ir pirmieji jos
žingsniai į Lietuvos istoriją, užfiksuoti Antano Paulavičiaus
knygoje "Kraujo upeliai tekėjo" (Kaunas, 1990) - vienoje
pirmųjų rezistencijos atsiminimų knygų, išleistų jau Lietuvai
atgavus nepriklausomybę.
Tegul šis vardas ir įtvirtina Apoloniją Maskelaitytę amžiams Lietuvos
istorijoje.
Pirmą kartą pamačiau A.Mackelaitytę-Purlienę, kuklią, mielą lietuvaitę,
viename Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos suvažiavimų. Tada jai
buvo įteiktas Lietuvos laisvės kovų karžygio pažymėjimas - žymiausias
partizaninės kovos apdovanojimas, taurus ir garbingas, be melo
ir klastos. Ne taip kaip dabartinės valdžios ir Prezidento teikiami
apdovanojimai su prezidentūrėlės ištrinta riba tarp aukos ir budelio,
gėrio ir blogio.
Po kurio laiko mano paprašyta Apolonija atsiuntė minėtą knygą.
Pagal ją, Apolonijos atsiminimus papildžiusi kitais šaltiniais,
pamėginsiu atkurti jos portretą istorijai.
Apolonija Mackelaitytė gimė 1923 metais Kurėnų kaime, netoli Ukmergės.
Visi apylinkių gyventojai žinojo gražią Mackelaičių sodybą su
rūpestingai prižiūrimu dideliu sodu - aštuoniasdešimčia įvairiausių
rūšių obelų, kurios buvo pasodintos tėvų ir pačios Apolonijos,
jos seserų ir brolių.
Vyresnysis brolis Juozas mokėsi Ukmergės gimnazijoje (mirė jaunas
po patirtų kančių lageriuose). Jaunesnysis brolis Vytautas irgi
buvo Sibire, bet jam labiau pasisekė, sveikatą pavyko išsaugoti.
Prasidėjus antrajai rusų okupacijai, vyresnysis brolis Juozas
išėjo į mišką, į Ūselio vadovaujamą partizanų būrį. Po sunkaus
mūšio su NKVD kariuomene Varžų girioje, netoli Siesikų, buvo nukauta
16 partizanų. Miške telkšojo kraujo klanai. Visus 16 suguldė Siesikų
turgaus aikštėje. Juozas tada išliko gyvas. Gyvas išliko ir kapitonas
Ūselis. Po šio žiauraus mūšio Ūseliui nusviro rankos... Jis įsakė
visiems išsiskirstyti, gelbėtis kas kaip gali.
|
Apolonija
Mackelaitytė-Purlienė
|
Per
pasaulį keliauja ir keliaus žmogus
Prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai, kalėjimai buvo
kimšte prikimšti sąžiningų ir dorų piliečių, tėvynės patriotų:
mokytojų, šaulių, studentų, ūkininkų, valstybės tarnautojų,
visuomenės veikėjų, verslo žmonių, karininkų, gimnazistų,
kunigų, gydytojų... Kriminalinių nusikaltėlių pasitaikydavo
mažai ir tie dažniausiai būdavo iš Rusijos atklydę.
1946 metų pabaigoje Lukiškių kalėjimo bendroje kameroje,
į kurią po MVD karinio tribunolo "posėdžio"
buvau įgrūstas kartu su bendrabyliu Sigitu Akelaičiu,
buvo apie 80 žmonių, daugiausia jaunimas ir vidutinio
amžiaus. Vyresnių buvo palyginti nedaug. Tardymai, bemiegės
naktys, karceriai, "fizinio poveikio priemonės",
teismo farsas jau praeity, tačiau niekas nepamiršta. Keturi
bendražygiai nuteisti myriop. Tikėjome, kad mirties bausmė
bus pakeista. O kameros čiabuviai žinojo - ilgai čia neužsibūsime.
Rengiamas etapas į Gulago salyną. Kas pasakys, kokia katorga
laukia svetur, kokie vargai prieš akis?
Kameroje nusistovėjusi tam tikra tvarka. Kiekvieną dieną
- bendra malda, pašnekesiai aktualijų temomis ir kultūrinė
programa. Ypač uždegantys būdavo pranešimėliai ir diskusijos
apie okupuotos Lietuvos tuometinę padėtį ir ateitį. Juose
visada prasikišdavo du elementai: negailestingi, kandūs
pasišaipymai iš stribų, komunistų, enkavėdistų ir pranašystės
apie greitą išsilaisvinimą. Tokios valandėlės keldavo
dvasią, žadindavo viltį, palengvindavo išgyventi patirtų
kančių ir traumų pasekmes. Būdavo pusbalsiu dainuojama
po vieną ir duetu, pasakojamos istorijos, parodijuojami
literatūriniai personažai, skaitomi eilėraščiai, ypač
populiarios buvo partizanų dainos. Kūčios ir Kalėdos buvo
švenčiamos kiek tokiomis sąlygomis įmanoma iškilmingiau
ir prie bendro "stalo". Kameroje buvo tik ištisi
dviaukščiai gultai su poros metrų pločio tarpu per vidurį
- ir jokio stalo, jokios kėdės, jokios spintelės.
Partizanas, berods jo vardas buvo Rimantas, filologijos
studentas kavaleristo kojomis, labai vaizdžiai pasakodavo
apie laisvės kovotojų gyvenimą. Prisimenu, kaip jis karštai
aiškino žodžių duonauti ir maistauti humanitarinę prasmę:
"Eidavome per ūkininkus dviese. Ne pas visus - pas
patikimus rėmėjus. Neelgetaudavome ir nieko prievarta
nereikalaudavome. O kaimas mus palaikė ir rėmė. Mes duonaudavome,
jei tik duonos gaudavome, ir maistaudavome, jei - daugiau".
|
Bernardas
Brazdžionis
|
|
Atgal
| Pirmasis puslapis | Redakcija
|
|