Kultūrbolševizmo gajumas

Ėmus griūti Sovietų Sąjungos imperijai ir sovietinei totalitarizmo sistemai, Lietuvos inteligentija, įveikusi ilgus dešimtmečius skiepytą baimę ir net nemažai jos daliai suteiktas privilegijas, ėmė griauti okupacinio režimo pagrindus. Ryžtingiausių inteligentų veikiamas, susiformavo platus Lietuvos patriotinių jėgų judėjimas, kurio branduolį sudarė Sąjūdis.
Tačiau netrukus, nepavykus karine jėga grąžinti Lietuvą į buvusią imperiją, prieš patriotines struktūras buvo sukeltos visos įmanomos jėgos. Nepriklausomybės namo statytojai patyrė milžiniškų sunkumų. Ir ne tik dėl priešų klastos. Patys nepriklausomybės kūrėjai gana greitai buvo suskaldyti ar patys susiskaldė. Aišku, tai ne vien jų kaltė. Juk teko veikti esant dar imperijoje, neturinčioje jokių demokratinio gyvenimo tradicijų. Reikia pripažinti,kad nemaža dalis inteligentijos, tarp jų ir kūrybinės, atstovų gana greitai ėmė atvirai reikšti nepasitenkinimą radikaliomis permainomis. Iškart pasirodė garsioji vieno Sąjūdžio lyderių "Istorinė klaida", pasipylė jo straipsniai Maskvos spaudoje. Čia pat buvo įkurtas labai daug žalos žmonių protams sukėlęs "Ateities forumas", kaip dabar visiems aišku, įkurtas KGB iniciatyva. Keista, kad vienas šio forumo aktyvistų, irgi filosofas, dabar besikasantis po nacionalinio transliuotojo LRT pamatais, neatsisakė savo destruktyvios veiklos. Marksizmo-leninizmo pseudomokslinėse universitetų katedrose išėję mokslus Lietuvos filosofai ir nemaža dalis Lietuvos rašytojų tapo ne tik nepriklausomybės griovėjais, bet ir laisvo gyvenimo niekintojais. Pakanka prisiminti tik vieno tokių "filosofų" garsiąją frazę: "patriotas - tai idiotas". Tapęs savo numylėtinio Premjero patarėju buvęs sąjūdietis staiga ėmė dėtis dideliu tautiškumo sargu. Tai aiškiai baltais siūlais siūtas demagogijos rūbas. Juk, kalbėdamas apie tautos išlikimą, susirūpinimą gimtąja kalba ar kultūra, patarėjas turi galvoje visai ką kitą. Beje, to ir neslepia - nustumti Lietuvą Maskvos glėbin, fariziejiškai skelbiant susirūpinimą nacionalinės kultūros, tautinių vertybių išsaugojimu.
Aišku, užplūdęs Lietuvą vakarietiškas masinės kultūros šlamštas duoda daug peno panašiai demagogijai. Pirštu baksnodami į "komercines" televizijas, su savo "laisvąja" preke kvailesniems žiūrovams, iškilieji intelektualai visokiais būdais bando aiškinti, kaip klestėjo lietuvių kultūra, menas, literatūra sovietinės priespaudos metais. Antai visai neseniai žinomas lietuvių kino ir teatro aktorius rusų kalba leidžiamame savaitraštyje "Obzor" taip ir rašo. Šis nusipelnęs ir labai Rusijoje mylimas aktorius ragina glaudžiau bendradarbiauti kultūros srityje su Rusija ir Baltarusija, nostalgiškai primena, kaip sovietmečiu į LSSR atvykdavo daugelio "broliškų" respublikų delegacijos pasimokyti iš lietuvių patyrimo ir t.t. Niekas nesako, kad reikia ištrinti rusų kultūrą ir literatūrą iš mūsų atminties. Tačiau kultūra kultūrai nelygi. Kas gi gali pasakyti negerą žodį apie F.Dostojevskį, L.Tolstojų, pagaliau sovietmečio autorius V.Aksionovą, V.Voinovičių? Tačiau ko galima pasimokyti iš Stalino lagerių šlovintojo M.Gorkio, V.Majakovskio ar plagiatoriaus M.Šolochovo? Tai absoliučiai skirtingi dalykai.
Akivaizdus mūsų inteligentijos kultūrbolševizmas neatsirado tik sovietiniais metais. Jis turi gilias šaknis, kurios išsikerojo dar anoje nepriklausomoje Lietuvoje. Prisiminkim "Trečią frontą" ir ypač marksistinį žurnalą "Kultūra", ėjusį "smetoninės diktatūros" metais. Tik niekas nesodino tada į kalėjimus nei to žurnalo leidėjo K.Korsako, pagaliau P.Cvirkos bei panašių drąsuolių, koneveikusių "nedemokratišką" režimą. Štai ką 1936 metais Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų draugijos žurnale "Literatūra", straipsnyje "Kultūros gyvenimas ir rašytojas", P.Cvirka postringavo apie kultūros gynimą, "įrodinėdamas", kad reikia visu frontu stoti prieš imperialistines skerdynes, pakilti į kovą prieš išnaudotojus. Tai yra rašė tą patį, ką ir tuometinė "Pravda". Nuo "Literatūros", "Kultūros" žurnalų pasirodymo ir atsirado terminas - "kultūrbolševizmas". Labai gaila, kad prie bolševikuojančių sluoksnių vienu metu buvo prisišliejęs ne kas kitas, o žinomas rašytojas profesorius Vincas Krėvė-Mickevičius. Tuomet "Kultūra" atskleidė šio rašytojo biografijos detales. Plačiai aprašė jo veiklą, kilus revoliucijai Rusijoje, kai V.Krėvė "veikliai dalyvavo" socialistų revoliucionierių (eserų) partijoje ir net buvo tos partijos Baku komiteto pirmininkas. Įsteigė socialistų laikraštį "Znamia truda". Taip pat buvo Baku mieste "darbininkų, kareivių ir matrosų atstovų tarybos vicepirmininkas". Gerai, kad V.Krėvė, nors ir per vėlai, suvokė, ką iš tiesų reiškia bolševizmas. Deja, susipratusiųjų buvo ne tiek jau daug. Kultūrbolševizmo pavojus ypač atsiskleidė tragišką 1940-ųjų birželį. Rašytojus į okupantams naudingą veiklą iš pat pradžių uoliai vedė P.Cvirka, teatralus - B.Dauguvietis, dailininkas - S.Žukas. Atsirado ir dar daug panašių organizatorių. Jie darė pareiškimus, visomis išgalėmis sveikindami bolševikų okupaciją. Bene ryškiausias jų buvo nemažos inteligentų grupės sveikinimas "Liaudies seimui", kurį organizavo K.Korsakas. Štai kas buvo rašoma tame sveikinime: "Šiandien, kai kapitalizmui mūsų krašte trenktas mirštamas smūgis, kai Liaudies seimas savo istoriniais sprendimais pakirto buržuazijos viešpatavimo pagrindą, visa Lietuvos darbo inteligentija gali atsikvėpti pilna krūtine laisvai ir nevaržomai. Ji siunčia prakeikimą tamsiajai praeičiai ir džiaugsmingai sveikina naująją, tikrai liaudišką ir tikrai kultūringą santvarką. (...) Tik drauge su kitomis Sovietų Sąjungos tautomis Lietuva netrukdomai žengs į šviesią socialistinę ateitį. Lietuvos darbo inteligentija, mokslo ir meno kūrėjai sveikina šį išmintingą Liaudies Seimo nutarimą priimti Lietuvą į Tarybų Sąjungą".
Kas gi pasirašė šį kolaborantų tekstą? Ogi S.Nėris, S.Žukas, K.Boruta, J.Šimkus, J.Grybauskas, B.Lukošius, D.Tarabildienė, J.Būtėnas, K.Kymantaitė ir kt. Šiuo dokumentu padėta įteisinti prievartinį Lietuvos inkorporavimą į SSRS. Ar to nesuprato dokumentą pasirašiusieji menininkai ir kiti Lietuvos intelektualai? Ir kaip apskritai turėtume vertinti meno ir literatūros kūrėjus, padariusius tokio pobūdžio tautos išdavystės aktą? Gal kai kurių jų pavardės po kreipimosi buvo įdėtos ne jų valia, bet niekada nesigirdėjo kokiu nors būdu išreikšto to paneigimo. Juk net ir Stalino diktatūros metais atsisakyti savo parašo galėdavo - tokių pavyzdžių yra.
Tačiau mūsų tautos gėdai reikia pasakyti, kad Stalino ir Markso pakalikai surasdavo savo rėmėjų būtent tarp inteligentų. Ypač šioje išdavikų plejadoje reiškėsi poetai - V.Montvila. L.Gira. S.Nėris, T.Tilvytis, prozininkai - P.Cvirka, A.Venclova, J.Baltušis. Todėl, atėjus antrajai okupacijai, dirva buvo jau gerai parengta. Tie, kurie neįstengė į tą nuodėmingą dirvą, arba emigravo, arba buvo ištremi į Sibiro lagerius.
Neseniai poetas Sigitas Geda paskelbė straipsnį kitam talentingam žmogui ir kūrėjui Mindaugui Tomoniui atminti. Tai buvo talentingas chemikas, poetas, mąstytojas. 1974 metais, dirbdamas Paminklų konservavimo institute Cheminės laboratorijos vyr. moksliniu bendradarbiu, atsisakė vykti į komandiruotę apžiūrėti Kryžkalnyje pastatyto monumento Raudonajai armijai - "Lietuvos išvaduotojai". S.Geda citavo M.Tomonio pasiaiškinimą tuometei instituto partinei valdžiai, kuriame jis atvirai išdėstė priežastis, dėl ko jis negali vykti ten - to daryti neleidžia jo sąžinė ir padorumas. Išdėstė viską: ir apie masinius lietuvių trėmimus, neteisėtą Baltijos valstybių įjungimą į buvusios imperijos sudėtį, okupacinės valdžios požiūrį į žmogaus teises. M.Tomonis ten buvo siųstas ištirti Kryžkalnio paminklo gruntą - ar paminklas nesugrius. (Dabar paminklas puikuojasi ant specialiai supiltos kalvos Grūto parke.) Dėl to M.Tomonis buvo išvarytas iš darbo ir nugrūstas į psichiatrijos ligoninę. Iš ten jau buvo paleistas, o netrukus rastas negyvas netoli Vilniaus - Markučių geležinkelio pervažos. Buvo sakoma, kad pats palindo po traukiniu, bet mažai kas tuo tikėjo. Šiandien ne vien M.Tomonio nebėra. Išėjo ar buvo priversti išeiti iš gyvenimo talentingi kūrėjai Bronius Radzevičius, Antanas Masionis, Antanas Kalanavičius, Vidas Marcinkevičius ir kiti. Didele dalimi prie to prisidėjus poetas Sigitas Geda kaltina tuomečius sovietinės literatūros cerberius - "Pergalės" žurnalo vyriausiąjį redaktorių poetą A.Baltakį ir kitus jo kolegas, o ypač "Literatūros ir meno" redaktorių, anot S.Gedos, "suidiotėjusį partorgą" V.Radaitį.
Tais laikais tokių buvo ištisas legionas. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, kultūrbolševizmo "sąjūdis" nesusilpnėjęs iki šiol, net nepriklausomybės laikais. Pakanka paminėti vien Lietuvos naujausios istorijos klastotoją istorijos profesorių L.Truską, pralenkusį net savo mokytoją, irgi istoriku besiskelbusį lietuvių tautos niekintoją ir neturėjusį nieko bendra su istorija kompartijos šulą Juozą Žiugždą. Galima dar kartą priminti filosofuojančio Vilniaus universiteto eksrektoriaus jau pabodusias nuostatas "sutramdyti" tariamai subulvarėjusius visuomeninį Lietuvos radiją ir televiziją, iš tikrųjų reiškiančias siekimą uždėti apynasrį šio žiniasklaidos nešėjo nepriklausomumui. Keistai atrodo dauguma mūsų rašytojų, poetų, menininkų, taip ir neatradusių nepriklausomybės gėrio vaisių ir neduodančių jų paragauti gėrio išsiilgusiai tautai. Kai kurie jų tautos išlaisvinimą panaudojo (ir panaudoja) "froidistinių" instinktų nežabotam šėlimui. Prisiminkime jau a.a. R.Gavelį su "Vilniaus pokeriu" ir kitais sekso pasąmonę šlovinančiais "kūriniais" bei kitus panašius naujuosius literatus. Todėl teisus yra istorikas Algimantas Garliauskas, savo studijoje "Inteligentija 1940-1941 metais" klausiantis: "Kodėl mes, Lietuvos inteligentai, taip lengvai patikime kitų gražiais pažadais, o vėliau graužiamės dėl išlikusių bėdų ir nelaimių? Kodėl mūsų veiksmai neretai pasmerkia tautą pragaro kančioms?" Panašiai poetas Vytautas Bložė neseniai ragino visus, kurie tikėjo komunistine propaganda ir norom nenorom padarė didesnių ir mažesnių nusikaltimų, viešai išpažinti savo kaltes. Gal tai palengvintų jų gyvenimą? Tačiau tokie neatgailauja ir niekada neatgailaus. Jų galvose tebėra įkalta dogma apie okupacinių metų "aukso amžių".

Petras KATINAS

© 2002"XXI amžius"