Sukasi
sovietinio malūno ratas
Viena
po kitos leidžiamos Kauno leidyklos "Dajalita" knygos
iš serijos "Likimai". Kaip grybai po lietaus dygsta
įdomiais pavadinimais, blizgančiais viršeliais "Leonardas
da Vinčis", "Servantesas", "Dostojevskis",
"Vašingtonas", "Oskaras Milašius", "Jeseninas",
"Tagorė", "Markas Tvenas", "Didro",
"Hugo". Vienos knygos jau išleistos, kitos dar tik rengiamos.
Gražu ir naudinga, kad lietuvių kalba pasirodo šitiek spaudinių
apie pasaulinio masto garsius vyrus, įžymius autorius, visuomenės
veikėjus, politikus, dailininkus, keliautojus ir kitas garsenybes.
Tačiau ne viskas gražu, kaip kartais atrodo. Štai 1999 metais
išleistas A.Altajevo "Rafaelis" (vertimas iš rusų k.,
1966 m. leidimas). Atsivertus knygą ir ją perskaičius, lieka kažkoks
kartus prieskonis. Knygoje ne tik neatskleistos esminės didžiojo
menininko kūrybos ištakos, abejotinai pateikiami kai kurių to
meto garsiųjų žmonių tarpusavio santykiai, bet svarbiausia - toks
ryškus, negatyvus ir visai tais pačiais, kaip sovietmečio laikais,
grubiais terminais,tiesiog įžeidžiančiais žodžiais dėstomas požiūris
į ano laiko Bažnyčią, ypač jos vadovus, tarpusavio santykius ir
tas įžūliai, gudriai nutylėtas dvasinis pačių svarbiausių herojų
pasaulis, kurį taip bijojo atskleisti per visą raudonosios imperijos
gyvavimą sovietmečiu išleistų knygų autoriai, nes visa tai buvo
susiję su ideologija, visagalinčiu glavlitu, dar galingesne partija
ir dažniausiai pačiu galingiausiu aparatu, kuris vienąsyk keitė
savo iškabas - NKVD, KGB ir pan. Kai užsienyje įvairiomis - anglų,
vokiečių, prancūzų, ispanų ir ypač italų bei kitomis kalbomis
yra seniau ir paskutiniu metu išleista klasikinių, įdomių ir vertingų
veikalų - studijų, net enciklopedijų, romanų ir apysakų apie žymiausius
pasaulio mokslininkus, dailininkus, veikėjus, rašytojus, keliauninkus
ir poetus, mūsų leidyklos, netgi daugiau nei dešimtmetį jau gyvuojančios
ir kasmet daugybę knygų išleidžiančios po nepriklausomybės atgavimo,
ima versti pasenusius veikalus iš rusų kalbos išleistus net 1966
metais. Tai sovietinės stagnacijos laikotarpis, o mūsų vertėjai
(šios serijos ypač dažnai pasitaikąs Leonas ir Linas Balsys, o
šiaip jau rašoma labai praktiškai vardo santraupa: L.Balsys),
matyt, ne vieną knygą išvertė ir dabar, jau nepriklausomybės metais,
dar vaišina iš sovietmečiu atlikusiu suplėkusios minties bagažu.
Todėl knygoje išlikęs ne tik visas ignoruojantis katalikų religiją
ir Bažnyčią pamušalas, bet ir visa sarkastiška sovietmečio ideologija,
tas ateistiškas kvapas Bažnyčios, religijos ir tikinčiųjų adresu.
Gaila, kad anglų, prancūzų, vokiečių, italų ir kitomis kalbomis
šalimais turėdami tokias senas europines mokslo, meno, istorijos
ir menotyros tradicijas, griebiamės atgyvenusių ir pasenusių tarybinių
senienų. Abejotinas leidyklos vadovų ir vertėjų skonis, kurio,
regis, turėjome jau seniai atsikratyti.
Negana to. Kai kurių knygų, tarkim A.Altajevo "Leonardas
da Vinčis" ("Dajalita", Kaunas, 1999), vertime
nepažymėta rusiškos knygos, iš kurios versta, nei pavadinimas,
nei išleidimo data, nei vieta. Tiktai vertimo pabaigoje vietoje
metrikos pažyma: "Iš rusų kalbos vertė Leonas Balsys".
Tos pačios leidyklos 2000 metais išleista Rafaelio Sabatinio knyga
"Kolumbas", irgi L.Balsio į lietuvių kalbą versta, visai
neturi originalo metrikos. Sprendžiant pagal autorių, knygą turėjo
parašyti italas, o knyga versta iš rusų kalbos. Matyt, ne tik
ši, bet ir kitos knygų leidyklos nesilaiko elementariausių šiuolaikinių
knygų vertimo ir leidybos reikalavimų. Užuot išvertus originalą,
verčiamas kitas vertimas, pavyzdžiui, veikalą "The Autography
of Joseph Stalin/Ricard Lourie" (Richard Lourie. Stalino
autobiografija. Vilnius, 2000, "Presvika") Violeta Karpavičienė
vertė iš lenkų kalbos. Tatai tarpinė kalba. Savaime suprantama,
knygos meninė ir išliekamoji vertė jau ne ta, kokia ji būtų išvertus
iš originalo kalbos. Tokių pavyzdžių ir atvejų galima surasti
nemažai, kai nenurodyta originalo knygos metrika, o pats vertimas
ne iš originalo, o iš tarpinės kalbos. Taigi mūsų verstinių knygų
yra didelis trūkumas, nes dėl tokios vertimo praktikos nukenčia
knygų kokybė ir iš viso tai menkina visą mūsų verstinės literatūros
fondą, verčia galvoti, kad mūsų vertėjai dar neišmoko originalo
kalbų, o leidyklos nuolaidžiauja jiems ir šitaip verčia suabejoti
mūsų vertėjų sąžiningu darbu. O išties mūsų vertėjai daugybe puikių
prozos ir poezijos pavyzdžių tikrai yra daug nusipelnę visai mūsų
literatūrai, todėl ateityje reikia tikėtis, kad tokios žalingos
praktikos bus atsisakyta, o leidyklos pradės atidžiau ir rūpestingiau
atrinkti populiarias ir skaitytinas knygas, taip pat bus reiklesnės
vertėjams, labiau gerbs skaitytojus ir senas, geras mūsų verstinių
lietuviškų knygų tradicijas.
Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ
Čikaga, JAV
©
2002"XXI amžius"