XXI amžius

Profesoriau, jūs meluojate
Atviras laiškas profesoriui Liudui Truskai

Mane ir kitus Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos (LKKAS) narius labai užgavo ir įžeidė prof. L.Truskos žodžiai. Rugsėjo 27 dieną per Vilniaus TV rusų kalba vyko prof. L.Truskos pokalbis su žurnaliste apie neseniai Vilniuje pasibaigusią tarptautinę konferenciją "Holokaustas Lietuvoje. Moderniosios istorijos, švietimo ir teisingumo aspektai", ir jis pasakė, jog 1940 metais Lietuvos kariuomenės karininkai su gėlėmis pasitiko okupantus.
Tai akivaizdus ir baisus melas. Tai mūsų tėvų ir senelių įžeidimas.
Deja, jie jau negali apginti savo garbės ir orumo, todėl tai padarysime mes - jų vaikai ir vaikaičiai.
Mūsų tėvai ar seneliai tuo metu užėmė pakankamai aukštas pareigas Lietuvos kariuomenėje, tačiau mums, gyviems to meto liudininkams, pavyko išlikti. Mes nesumalti sovietinės mėsmalės, mes dar esame, todėl, profesoriau, jums teks palūkėti.
LKKAS organizacija vienija apie porą šimtų gyvų praeities liudytojų, tarp jų - gyvenančių ir JAV. Yra net keletas išlikusių to meto Lietuvos kariuomenės karininkų. Tiesa, tuo metu jie tebuvo dar tik leitenantai. Mūsų gretose yra divizijos generolo Miko Rėklaičio (III pėstininkų divizijos vado), Generalinio štabo pulkininko Antano Šovos (Kariuomenės štabo III skyriaus viršininko), pulkininko Vinco Jasulaičio (II artilerijos pulko vado), laisvės kovų karžygio pulkininko Juozo Vitkaus -Kazimieraičio (vieno iškiliausių Lietuvos partizanų vadų), karo lakūno Generalinio štabo pulkininko leitenanto Juozo Jankausko (paskutinio Lietuvos karo aviacijos štabo viršininko), pulkininko leitenanto Jono Variakojo (1929-1930 metų Lietuvos krašto apsaugos ministro), legendinio majoro Jono Semaškos-Liepos (1942-1943 metų Stalingrado kovų didvyrio, Žemaičių legiono vado) ir daugel kitų, ne mažiau iškilių prieškario Lietuvos kariuomenės karininkų dukrų, sūnų ir vaikaičių.
Mes užaugome lietuviškose ir religingose šeimose. Buvome auklėjami pagarbos ir meilės savo tėvynei Lietuvai dvasia. Mums niekas nekimšo į galvas per prievartą sovietinio marazmo. Tą tragišką Lietuvai dieną mums jau buvo po aštuonerius, devynerius ir daugiau metų, tad esame pajėgūs ir kompetentingi prisiminti ir visiems pasakyti, kas tuo metu dėjosi Lietuvoje.
Mums neverta sekti pasakėlių, profesoriau. Mes gerai pamenam, kas vyko tą dieną Kauno Laisvės alėjoje, kai ten pasirodė pirmieji sovietiniai tankai ir minia džiūgaujančių žmogelių, gargaliuodami mums nesuprantama kalba, staugė: "Tri tankista, tri vesiolych druga..." ir puošė gėlėmis okupantų tankus. Bet tai nebuvo Lietuvos kariuomenės karininkai, profesoriau, jūs kažką supainiojote. Tai buvo visai kiti žmogeliai. Jie džiaugėsi Lietuvos nepriklausomybės netektimi. Jūs mumis netikite, profesoriau, tai paskaitykite knygą "Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940-1998)" (Vilnius. 1999. P. 27). Mes suprantame, kad tai, kas ten parašyta, jums tikriausiai labai nepatiks. Tačiau ką daryti, tikrovė buvo tokia, o mes to dar nepamiršome. Nesekite pasakėlių bent mums, profesoriau, dar kiek luktelėkit, kol ir mes išeisime Amžinybėn.
Jums, profesoriau, visa tai sunku, o gal ir neįmanoma suprasti. Tuo metu dar buvote vos trejų metukų. Vėliau mokykla ir studijos apie "galutinę komunizmo pergalę", sovietinio istoriko diplomas, jūsų rašiniai apie "socialistinius Lietuvos pramonės pertvarkymus" ir kitos nesąmonės; vos 28-erių jau įšokote į SSKP vežimėlį. Prieš akis - išties "šviesus komunistinis rytojus".
Gaila mums jūsų studentų, profesoriau. Ir dar tokioje prestižinėje Lietuvos aukštojoje mokykloje - Vytauto Didžiojo universitete. Juk jūs apie Lietuvos tragiškiausią laikotarpį - 1940-1990 metus - teisybės pasakyti savo studentams negalite, nes jos nežinote arba bijote. Tai jūsų tragedija, profesoriau.

Doc. dr. Juozas JANKAUSKAS
LKKAS pirmininko pavaduotojas