XXI amžius

Gyvenimą privalome palikti geresnį, negu radome

Vilniuje vykstančiuose renginiuose dažnai matome gražią, elegantišką moterį. Kartais ji būna kartu su vyru generolu Jonu Kronkaičiu, Lietuvos Respublikos kariuomenės vadu, kartais - su draugėmis. Ta moteris - Rūta Kronkaitienė, prieš penkerius metus kartu su vyru iš Amerikos atvykusi į Lietuvą. Ji mielai sutiko pasidalyti mintimis su "XXI amžiaus" skaitytojais.

Kokie išliko ryškiausi vaikystės ir jaunystės prisiminimai?
Gimiau netoli Raudonės esančiame Bartininkų kaime (Raseinių aps.), ūkininkų šeimoje. Karas tėvus užtiko besistatančius namą. Jie labai bijojo sugrįžtančių rusų, todėl traukėsi į Vakarus. Kaip ir visi, tikėjo, jog pasitraukia laikinai, kad greitai sugrįš ir tęs įprastus darbus. Vokietijoje tėvas buvo išvarytas kasti apkasų ir nebegrįžo, pateko į bombardavimą. Apie jo žūtį niekas nepranešė - buvo suirutė. Mama jo bandė ieškoti, bet nesėkmingai. Kai ji išeidavo maisto, likdavau su dviem už save mažesnėmis sesutėmis, nors ir pati buvau dar maža. Kaukdavo sirenos - skelbdavo oro pavojų, turėjau orientuotis, kaip gelbėtis pačiai, kaip gelbėti sesutes. Iš vaikystės itin neigiamų emocijų neliko - tokių, kaip mes - šeimų, per karą netekusių vyrų ir tėvų, aplinkui buvo šimtai. Mūsų mama buvo tvirtas žmogus. Ja visur buvo galima pasikliauti, ji iš sunkiausių situacijų sugebėdavo rasti išeitį.
Paskui mokiausi Vasario 16-osios gimnazijoje. Buvo labai gera. Ten susiradau draugių visam gyvenimui. Ir dabar dar su jomis susitinku. Asmenybės brandai daug davė skautai, kuriems priklausiau.
Ką studijuoti? Tas klausimas svarbus kiekvienam jaunam žmogui. Svarsčiau, ką rinktis - istoriją ar žurnalistiką. Pasirinkau istoriją. Studijuodama dirbau laikraštyje.
Besimokydama susipažinau su būsimu vyru. Vokietijoje buvo jo pirmoji darbo vieta. Po kiek laiko jis turėjo grįžti į Ameriką. Man reikėjo apsispręsti: tekėti ir kartu išvažiuoti arba likti Vokietijoje ir tęsti studijas. Ištekėjau būdama dvidešimt vienerių metų ir išvažiavau. Studijas baigiau Amerikoje. Kartu gyvenome keturiasdešimt metų.
Esate kariškio žmona. Kaip žinome, kariškių gyvenimas nėra pastovus - jie dažnai kilnojami iš vienos vietos į kitą. Šeimai tai nėra patogu. Ar pakartotumėte savo sprendimą, jeigu būtų leista?
Be jokios abejonės. Esu dėkinga likimui, kad mudu suvedė. Niekada nesigailėjau ištekėjusi už Jono Kronkaičio. Esame skirtingi, bet vienas kitą papildome. Esu emocinga - šalia jo mokausi valdytis. Kronkaičiai - valdingi žmonės, tačiau nepraradau asmenybės laisvės. Išmokome įsiklausyti į vienas kito nuomonę, ją gerbiame, visada surandame kompromisų.
Net dvidešimt du kartus teko keisti gyvenamąją vietą - Amerikoje karininkai iš tiesų dažnai kilnojami iš vienos vietos į kitą. Pavyko likti ištikimai savo nuostatai, kad šeima yra nedalomas vienetas, kad visi privalome būti drauge, dalytis džiaugsmais ir rūpesčiais. Porą metų vyrui vienam teko praleisti Vietname - tai vienintelė išimtis. Mūsų kartu su juo tuomet nebuvo, nes šeimų į Vietnamą neleido.
Ar nebuvo galima išvengti dalyvavimo Vietnamo kare?
Jokiu būdu. Apie tai net mintis į galvą neatėjo. Jeigu turi tarnybą, nenori prarasti darbo, privalai paklusti įsakymams.
Ar jums ir jūsų vaikams sunku būdavo adaptuotis naujoje vietoje? Juk viskas pasikeisdavo: mokykla, aplinka, net klimatas.
Adaptacijos nemalonumus sušvelnindavo žmonės. Į klubą susibūrusios karininkų žmonos maloniai sutikdavo, viską aprodydavo, supažindindavo su nauja aplinka. Mūsų vaikai, sūnus ir dukra, daug pamatė. Amerika yra didelė. Vargu ar jie būtų pabuvoję ten, kur teko pabuvoti tėvo dėka. Jie šitai supranta, net yra įsitikinę, jog tai yra didesnė vertybė už pastovią gyvenamąją vietą.
Kokių motyvų veikiami atvažiavote į Lietuvą?
Visa užsitęsusi Lietuvos okupacija buvo mūsų skausmas. Per visą tą laiką galvojome, kalbėjome: kai tik Lietuva bus laisva, tuojau į ją grįšime, jai padėsime tuo, kuo galėsime. Ir štai įvyko - Lietuva tapo laisva. Mano vyras buvo pakviestas į tėvynę, kur jis buvo reikalingas. Argi mes galėjome išsižadėti to, ką tiek metų sau prisiekinėjome? Palikome darbus, vaikus, vaikaičius ir atvažiavome į Lietuvą. Šito sprendimo nesigailime.
Kuo užsiėmėte prieš atvykdama į tėvynę?
Aš dirbau draudimo įstaigoje, man patiko bendrauti su žmonėmis. Tai buvo įdomus darbas. Net ir dabar, kai retkarčiais sugrįžtu aplankyti vaikų ir vaikaičių, susitinku tuos žmones, maloniai pasikalbame. Jie sako: "Sugrįžkite pagaliau į Ameriką" arba: "Laikas jums sugrįžti".
Kokią tikėjotės išvysti ir kokią išvydote Lietuvą?
Iš Lietuvos su tėvais išvažiavau mažytė, beveik nieko neprisimenu. Idealios tėvynės įvaizdis susiformavo motinos ir kitų lietuvių, su kuriais bendravome, dėka. Lietuvą pamatėme kitokią, negu įsivaizdavome, net gimtojo kaimo nepavyko surasti. Jaunesni žmonės net jo pavadinimo nebeprisimena.
Lietuvoje gyvename šešti metai. Per tą laiką matome didelius pokyčius: gatvėse daugėja automobilių, jaunimas neapsieina be mobilaus ryšio telefono, daug keliaujama, tenka iš anksto užsakyti kelionių bilietus, teatrų ir koncertų salės pilnos žmonių. Būtina matyti gerus pokyčius, apie juos kalbėti ir rašyti.
Kas jus Lietuvoje šokiruoja?
Daug kas. Norėčiau pradėti nuo žiniasklaidos, televizijos, spaudos. Kad ir laida "Dviračio žynios". Tyčiojamasi net iš iškilių politinių veikėjų nežymių fizinių trūkumų. Gal tikimasi, kad kas pasijuoks? Tačiau juoktis visiškai nesinori, nes ten jokio humoro nėra. O straipsniai "Respublikoje", "Lietuvos ryte"! Epitetai "nemokšos", "piktieji seneliukai"; Amerikos lietuviai pavadinti "prostitutėmis". Visaip dergiamas Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis. Straipsniuose - beviltiškumas. Visi - vagys, visi blogi, visa valdžia bloga. Tarsi visi būtų suvaryti į vieną katilą, be jokių išimčių. Valstybės nedraugams visa tai gerai, nes skleidžiamas nihilizmas. Niekur neužtiksi kalbant apie patriotizmą. Atvirkščiai - iš jo tyčiojamasi. Tad kas gi norės prisipažinti esąs patriotas?! Amerikoje to nėra. Ten jau mokyklos suole įdiegiama, kad šalies pilietis yra ir jos patriotas. Būti patriotu nesigėdima. Tuo didžiuojamasi. Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje nėra gero dienraščio.
Keistai atrodo tas visuotinis dejavimas. Amerikoje net kuklias pajamas gaunantys žmonės nedejuoja. Žmogui visada gali būti negerai. Amerikoje buvo apklausti įvairias pajamas gaunantys žmonės. Tie, kurių metinės pajamos yra 25 tūkst. dolerių, į klausimą, kiek jiems trūksta pinigų, atsakė: dar dešimt tūkstančių. Gaunantiems daugiau, dar reikėtų 30 tūkstančių, o gaunantiems 100 tūkst. dolerių per metus dar reikėtų kita tiek.
Lietuvoje pareigos siejamos su uždarbiu, bet profesionalas siekia ištikimai tarnauti savo tautai, savo tėvynei. Reikėtų ir tai prisiminti.
Manyčiau, jog Amerikoje yra daugiau dvasingų žmonių negu Lietuvoje. Ten, prieš išeidami į pensiją, žmonės jau susiplanuoja savo veiklą visuomenės labui, tai yra darbą be jokio užmokesčio. Dejuojančioms pensininkėms kilnus užsiėmimas būtų apsilankyti kūdikių namuose, be tėvų augantį mažylį paimti ant rankų, paglostyti galvelę, pabendrauti. Ten buvau, mačiau, kaip tiems vaikeliams reikia šilumos. Paimta ant rankų raudonplaukė mergytė taip stipriai apkabino mano kaklą, kad sunku buvo ją palikti ir išeiti.
Lietuvoje žmonės sunkiai įsivaizduoja, kad ką nors gali daryti, negaudami atlyginimo. Tai patyriau pati.
Ką turite omenyje, taip sakydama?
Esu Tauragės kareivių gerovės namų administratorė. Už šį darbą negaunu jokio atlyginimo. Esu tarptautinės organizacijos "Echoss" (Europos krikščioniškųjų namų organizacija kariams) narė.
Prašytume apie tai papasakoti plačiau.
Ta organizacija rūpinasi padėti kariams praleisti laiką krikščioniška dvasia. Organizacijos centras yra Olandijoje. Be Olandijos, jai iki šiol priklausė dar septynios šalys: Danija, Švedija, Suomija, Vokietija... Šiemet priimta ir Lietuva. Taigi dabar yra aštuonios. Organizacija išsilaiko iš suaukotų lėšų, iš valdžios ji finansavimo negauna. Olandijoje organizacija veikia jau 120 metų. Ji save pateisino.
Lietuvių kariai, nuvykę į Bosniją, rado Kareivių gerovės namus, kuriuose galima pailsinti ne tik kūną, bet ir dvasią. Kaip žinome, ten lietuviai buvo tame pačiame batalione, kur buvo ir danai. Ir štai per birutietes mus pasiekė žinia, kad danai Lietuvoje savo lėšomis galėtų pastatyti net dvejus Kareivių gerovės namus. Tik reikia Lietuvos vadovų sutikimo. Būtų neišmintinga tokios dovanos atsisakyti.
Tokie namai statomi pačioje nuošaliausioje vietoje, ten, kur toliausiai yra miestas, iš kur sunkiausia jį pasiekti. Mūsų geradariai važinėjo po Lietuvą ir išsirinko Linkaičius (Radviliškio r.) ir Sakalynės kaimą, esantį keturiolika kilometrų nuo Tauragės. Į Sakalynę jie atvežė 300 kv. m surenkamą namą su visa įranga. Patys sumontavo. Trys kambariai yra karių talkininkams. Tris mėnesius šiems Kareivių gerovės namams vadovavo danas, paskui šias pareigas perleido mums. Griežtai laikomasi principo - namuose visi lygūs, vienas kitą gerbia kaip žmogų, o ne už suteiktą laipsnį. Taip greičiau įsivyrauja krikščioniškoji dvasia. Kiekvieną sekmadienį kapelionas aukoja šv. Mišias, pasikalba su kariais. Keletas jų panoro pasikrikštyti. Tuose namuose yra 70-80 vietų salė. Ten galima pažaisti biliardą, pasižiūrėti televizorių. Ten šilta, švaru ir jauku, grindys išklotos kilimais, ant stalų - staltiesės. Tokia puiki aplinka savaime drausmina kareivius, namuose negalima keiktis. Namuose karininkai ir seržantai valgo pietus. Iš kitur atvažiuoja karininkai, žavisi tuo, ką mato, supranta, kaip svarbu laisvalaikiu turiningai užimti kareivius. Tikimės, kad Linkaičiuose ar kur kitur bus pastatyti ir antri tokie namai.
Esu veiklios prigimties. Prisiėmiau Tauragės kareivių gerovės namų administratorės pareigas. Nežinojau, kad Lietuvoje tiek daug biurokratizmo. Net nuo PVM mokesčio nesame atleisti. Gerai bent tiek, kad nereikia mokėti už šildymą, elektrą ir vandenį. Kitaip tikrai galo su galu nesudurtume.
Esu įsitikinusi, kad jauniems Lietuvos vyrams vieneri karinės tarnybos metai duoda daug. Daugelis jų norėtų pasilikti ilgiau, bet tam nėra sąlygų.
Dar tebegyvenu Ciūricho įspūdžiais, kur vyko "Echoss" kongresas. Prastokai angliškai kalbantis lietuvis kareivis pasakojo apie savo tėvynę. Mane tai sugraudino iki ašarų. Visi kongreso dalyviai įdėmiai jo klausėsi. Buvo iškabinta Lietuvos vėliava. "Echoss" emblemoje - trys žvaigždės, simbolizuojančios protą, kūną ir dvasią. Estai į šią organizaciją nebuvo priimti, nors namai jiems pastatyti. Suabejota, ar estai sugebės išlaikyti krikščionišką dvasią. Lietuva nesuabejojo, todėl ją ir priėmė.
Ką dar norėtumėte pasakyti "XXI amžiaus" skaitytojams?
Vien savo šeima rūpintis, užsidaryti jos rate moteriai yra per maža. Gyvenimą privalome palikti geresnį, negu jį radome. Tam nedaug tereikia: nusišypsok sutiktam žmogui, išklausyk tą, kuris nori su tavimi pasikalbėti, pasidalyk su tuo, kuris už tave turi mažiau.
Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ