XXI amžius

Ryšininkė Rugiagėlė
Apie Lietuvos partizanų ryšininkę Apoloniją Mackelaitytę

Šį slapyvardį ji pati pasirinko, pasiryžusi eiti pasipriešinimo sovietiniams okupantams keliu. Šiuo slapyvardžiu jau pažymėti ir pirmieji jos žingsniai į Lietuvos istoriją, užfiksuoti Antano Paulavičiaus knygoje "Kraujo upeliai tekėjo" (Kaunas, 1990) - vienoje pirmųjų rezistencijos atsiminimų knygų, išleistų jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Tegul šis vardas ir įtvirtina Apoloniją Maskelaitytę amžiams Lietuvos istorijoje.
Pirmą kartą pamačiau A.Mackelaitytę-Purlienę, kuklią, mielą lietuvaitę, viename Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos suvažiavimų. Tada jai buvo įteiktas Lietuvos laisvės kovų karžygio pažymėjimas - žymiausias partizaninės kovos apdovanojimas, taurus ir garbingas, be melo ir klastos. Ne taip kaip dabartinės valdžios ir Prezidento teikiami apdovanojimai su prezidentūrėlės ištrinta riba tarp aukos ir budelio, gėrio ir blogio.
Po kurio laiko mano paprašyta Apolonija atsiuntė minėtą knygą. Pagal ją, Apolonijos atsiminimus papildžiusi kitais šaltiniais, pamėginsiu atkurti jos portretą istorijai.
Apolonija Mackelaitytė gimė 1923 metais Kurėnų kaime, netoli Ukmergės. Visi apylinkių gyventojai žinojo gražią Mackelaičių sodybą su rūpestingai prižiūrimu dideliu sodu - aštuoniasdešimčia įvairiausių rūšių obelų, kurios buvo pasodintos tėvų ir pačios Apolonijos, jos seserų ir brolių.
Vyresnysis brolis Juozas mokėsi Ukmergės gimnazijoje (mirė jaunas po patirtų kančių lageriuose). Jaunesnysis brolis Vytautas irgi buvo Sibire, bet jam labiau pasisekė, sveikatą pavyko išsaugoti.
Prasidėjus antrajai rusų okupacijai, vyresnysis brolis Juozas išėjo į mišką, į Ūselio vadovaujamą partizanų būrį. Po sunkaus mūšio su NKVD kariuomene Varžų girioje, netoli Siesikų, buvo nukauta 16 partizanų. Miške telkšojo kraujo klanai. Visus 16 suguldė Siesikų turgaus aikštėje. Juozas tada išliko gyvas. Gyvas išliko ir kapitonas Ūselis. Po šio žiauraus mūšio Ūseliui nusviro rankos... Jis įsakė visiems išsiskirstyti, gelbėtis kas kaip gali. "Matote, kas darosi, - sakė jis. - Išmuš visus. Divizijos eina ant mūsų..."
Juozas grįžo į namus. Slapstėsi bunkeriuose prie namų ir miške. Ūselis buvo kažkieno išduotas ir NKVD sušaudytas kaip rezistencijos organizatorius.
Apolonija, kaip ir jos vyresnysis brolis Juozas, irgi mokėsi Ukmergės gimnazijoje. Gimnazijos kapelionas kun. Antanas Simaška, matyt, palaikė ryšius su partizaniniu pogrindžiu; jis mokėjo nuoširdžiai bendrauti su gimnazistais, organizavo gimnazijos chorą, gimnazistų buvo mylimas ir ne kartą užsiminė apie lietuvių pareigą kovoti su okupantu.
Kartą pasikvietė penkias choristes, tarp kurių buvo ir Apolonija, atsargiai užsiminė, kaip Lietuvos šauniausi ir doriausi vyrai kenčia miškuose ir bunkeriuose, priešindamiesi okupantams, ir kaip jiems būna sunku po mūšių, kai kas nors iš jų būna sužeistas. "Už Lietuvą reikia kovoti! - tada mergaitėms kalbėjo jis. - Mūsų broliai žuvo, ar galim mes ramiai sėdėti?.. Jūs būsit gailestingosios seserys". Mergaitės visos sutiko. Grupės vadove kapelionas paskyrė drąsiausią iš jų visų, puikią organizatorę, kūrybiškiausią, rašančią eilėraščius ir kitų eilėraščius gražiai deklamuojančią Stasę Imbrasaitę. Visos mergaitės tada pasirinko slapyvardžius. Apolonija pasivadino Rugiagėlė. Gimnazistės tada mokėsi aprišti žaizdas, sustabdyti kraują, sutvarstyti sužeistą koją ar ranką, gelbėti ir guosti sužeistą mūšyje partizaną.
Stasė įsidrąsino ir kartą mokyklos vakare padeklamavo keletą jos pačios ir kitų sukurtų partizaniškų eilėraščių. Tuoj pat buvo suimta. Neišlaikiusi kankinimų, išdavė visą "seselių" grupę. Buvo suimtas ir kapelionas kun. A.Simaška, ir Ukmergėje gyvenusios "seselės".
Apolonija buvo išėjusi namo. Vėlai vakare į jos namus užėjo partizanų būrio vadas Bronius Jokūbonis - Stiklas, pranešė apie atsitikusią nelaimę ir perspėjo, kad Apolonijai reikia juo greičiausiai dingti iš namų. Skaudama širdimi ji taip ir padarė tą pačią naktį. Kurį laiką slapstėsi kaimuose pas gimines, vėliau su padirbtais dokumentais Birutės Ališauskaitės vardu apsigyveno Kaune.
Čia ją ir surado "Birutės" rinktinės partizanai, buvę klierikai Alfonsas Svarinskas ir Jonas Čeponis. Jie žinojo, kad Apolonija gyvena svetima pavarde ir yra saugumo ieškoma. Kaune tada gyveno nemažai "Tauro" apygardos vyrų, kurie dėl akių buvo įsidarbinę ir veikė pogrindyje.
Taip Apolonija tapo "Birutės" rinktinės ryšininke, padrąsinta ir palaiminta A.Svarinsko žodžių: "Nėr šventesnės pareigos, kaip tarnauti tėvynei" (P.21).
A.Svarinskas ir J.Čeponis rūpindavosi partizanų fiktyviais dokumentais ir pasais. Apolonija tuos dokumentus ir Kaune leidžiamą partizaninę spaudą, antitarybinius lapelius "Vytis", "Karžygis" ir kitokius veždavo į savo kraštus, į "Vyties" apygardą, veikusią Siesikų apylinkėse, ir atiduodavo partizanams. Vėliau jos lankomų partizanų būrių teritorija plėtėsi. Sunkėjo ir jos užduotys. J.Čeponis Kaune parūpindavo visokiais būdais ginklų ir pinigų partizanams, Apolonija juos pristatydavo Tankisto, Šarūno, Stiklo ir Žaibo būriams. Kartais šiose pavojingose kelionėse ją lydėdavo pats J.Čeponis.
Kai Kaune buvo išaiškinta, kad Įgulos bažnyčios klebonas kunigas Trakinskas buvo užverbuotas NKVD ir dėl jo kaltės žuvo keli partizanai, Kauno gatvėse buvo išklijuoti lapeliai: "Saugokitės išdaviko - Įgulos bažnyčios klebono!", Apolonijai buvo pavesta informuoti apie išdaviką visus jos lankomus partizanų būrius. Partizanai už akių teisė išdaviką Trakinską. Už savo bendražygių žūtį jam skyrė mirties bausmę sušaudant. Nuosprendį įvykdė vienas klierikas.
Tuo pat metu išryškėjo ir pati didžiausia partizaniniame judėjime Markulio-Erelio išdavystė. Apie išdavystę reikėjo pranešti "Vyties" apygardos vadui kapitonui Danieliui Vaiteliui. "Vyties" apygarda tuo metu apėmė Panevėžio, Kėdainių, Ukmergės apskričių partizanų būrius: Panevėžio apskrityje - 13 partizanų būrių, Ukmergės apskrityje - šeši būriai.
Anksčiau D.Vaitelis su J.Markuliu buvo geri draugai. Todėl "Birutės" rinktinės partizanai abejojo, ar D.Vaitelis patikės, kad jo draugas tapo išdaviku. Ne bet kas tą galėjo padaryti.
Partizanų buvo nuspręsta, kad geriausiai su užduotimi susidoros J.Čeponis ir rami, santūri, didelį partizanų pasitikėjimą pelniusi Poliutė (Apolonija). Kai, nuvykę į D.Vaitelio štabą, J.Čeponis ir A.Mackelaitytė jam pranešė, kad Markulis yra išdavikas ir kad jam, D.Vaiteliui, reikia jo saugotis ir nepražudyti savo žmonių, D.Vaitelis šoko ant Jono: "Kiekvieną dabar galima apšaukti šnipu. Gal ir tu pats užverbuotas ir nori susidoroti su Markuliu! Jeigu išaiškės, kad tu be reikalo rezgi prieš jį pinkles, nudėsiu tave vietoj. Jau du panašius nušoviau, tu būsi trečias", - rėžė įsiutęs apygardos vadas.
- Aš atlieku savo pareigą, vade, perspėjau jus. Dabar galite mane sušaudyti, - ramiai pasakė J.Čeponis" (p.39).
Jeigu apygardos vadas tada būtų pasikarščiavęs, mirties bausmė būtų laukusi ir Apolonijos. J.Čeponis jau buvo matęs, kaip rūsčiai D.Vaitelis teisia partizanus už partizaninės drausmės laužymą ir jų padarytus apgalvotus ar neapgalvotus nusižengimus. Pats buvo liudininkas tokio teismo.
D.Vaitelis ir tada negalėjo patikėti savo draugo išdavyste. Kai įsitikino, jau buvo vėlu. Jo žmona Aleksandra, dukra Rita ir sūnus Romualdas jau buvo NKVD rankose. Pats D.Vaitelis su pavaduotoju J.Kilijonu-Miku ir štabo apsaugos būrio vadu A.Šyviu-Šalapka buvo NKVD apsupti; bunkeryje Taujėnų valsčiuje, Juodvisinės kaime 1948 m. gegužės 13 d. bendražygiai žuvo, D.Vaitelis nusišovė. Jo žmona Aleksandra su vaikais buvo ištremti į Sibirą. Jo apygardos partizanai su nuoskauda jį minėjo, kad, turėdamas galimybę likviduoti išdaviką, jis to nepadarė (Lietuvos naikinimas ir tautos kova / Sud. I.Ignatavičius. - V., 1999. - p.335-336).
Apolonija nuoširdžiai žavėjosi J.Čeponiu, jo drąsa, santūrumu, žaibiška reakcija į iškilusius pavojus, priimamų sprendimų racionalumu, ypač jo pasiaukojimu. "Lietuvai galiu viską atiduoti", - sakydavo jis (Paulavičius A. Ten pat, p.22).
"Birutės" rinktinei vadovavo Juozas Lukša-Skirmantas, legendinis Lietuvos partizanas. Rinktinėje buvo ir Mažylis, labai aukštas, stambus vyras, maždaug kaip Sabonis. Juokais partizanai jį pavadino Mažyliu, taip ir liko. Tai jis, Mažylis, Marijampolėje surengė garsiąją "sužieduotuvių" puotą, kurioje penki aukšti pareigūnai, kolaboravę su okupantais, trėmę ir žudę tautos žmones, buvo nukauti. Kaune Mažylis nušovė aukštą NKVD karininką. "Kova yra kova, - tada jis pasakė, - gailestingumui vietos nėra" (Paulavičius A.Ten pat, p. 26). Žuvo Mažylis su poetu Makarevičiumi -Žilvičiu 1949 m. rugsėjo 23 d. Alytaus apskrities Daugų valsčiaus Dainavos apygardos štabo slėptuvėje, apsupti MGB kariuomenės. Juos išdavė MGB agentas V.Butkus (I.Ignatavičius. Ten pat, p.331).
Kaune gyventi darėsi vis pavojingiau. A.Svarinskas jau buvo areštuotas ir nuteistas 1946 metų gruodį. J.Lukša išvyko į užsienį. J.Čeponis suimtas ir nuteistas 25 metams. Vytautas Buza suimtas ir nuteistas. NKVD per vieną reidą atrado partizanų archyvą ir sąrašuose - partizanų adresus. Reikėjo kuo greičiau dingti iš Kauno.
Apolonija grįžo į savo apylinkes, slapstėsi. Priimdavo kaimo žmonės, jeigu ne iš meilės, tai iš baimės. Bet NKVD ir čia lipo ant kulnų. Vis sunkesnis ir pavojingesnis darėsi gyvenimas. Reikėjo retkarčiais važiuoti į Kauną, surinkti informaciją, kas ten vyksta, palaikyti ryšius su kitomis rinktinėmis. 1948 metų rudenį reikėjo išeiti į partizanų būrį, nes kaimuose būti jau buvo nesaugu. Perėjo Tankisto žinion. Partizanai išgerdavo. Kai Apolonija pradėdavo bartis, jie sakydavo: "Iš nevilties geriam. Mirtis vis labiau artinasi ir vieną dieną paguldys ant bruko. Iš skausmo geriam, sesut" (Paulavičius A. Ten pat, p.28).
Stiklo būrys, sužinojęs apie Tankisto būrio padėtį, Apoloniją pakvietė pas gerus žmones į Kavarsko valsčių. Ten ir praėjo žiema.
1949 metų kovo mėnesį Apolonija sužinojo, kad ištrėmė jos šeimą. Brolis Vytautas buvo nuteistas ir išsiųstas į Sibirą, į lagerį. Brolis Juozas, vežamas į Sibirą, paprašė rusų kareivių sustoti prie kapinių. Kareiviai buvo sukalbami, sustojo. Juozas pabučiavo žemę ir pasakė: "Sudiev, daugiau nebegrįšiu..." (Paulavičius A. Ten pat, p. 31).
Apolonija liko viena. Praradusi artimuosius ir gyvenimo džiaugsmą, nustojo saugotis. Tėvų namuose buvo apgyvendintos vokietės pabėgėlės. Tokios pat vargšės kaip ir ji. Ji surinko pas kaimynus paliktą patalynę, maistą, pagalves ir atidavė vokietėms. Tarsi jausdama, kad jai nebereikės.
Ukmergės bažnyčioje, sutikusi ryšininkę, dar spėjo jai perduoti paketą Stiklui. Nuėjusi į turgų, sutiko brolio Juozo draugą Bronių. Sprendžiant iš to, kad nesako pavardės ir prašo Dievo jam atleisti, matyt, jis jau buvo užverbuotas. Vos tik su Broniumi spėjo atsisveikinti, tuoj pat buvo suimta. Nuvesta į Ukmergės saugumą. Tardė ją enkavėdistas Bubinkovas. Mušė gumine lazda per galvą, pečius. Spardė tardytojas Lenskis auliniais batais, stambus, aukštas. Kai Apolonija nualpdavo, apipildavo vandeniu ir vėl mušdavo.
Lenskis sulaukė partizanų atpildo - jį sušaudė. Vertai. Daug žmonių buvo nukankinęs.
Na, o Apolonija sako: "Aš jiems atleidau, jau seniai atleidau savo budeliams. Tegu tik Viešpats Dievas atleidžia mūsų skriaudėjams" (Paulavičius A. Ten pat, p.33).
Tuo ir baigėsi A.Paulavičiaus užrašyti A.Mackelaitytės atsiminimai, publikuoti knygoje "Kraujo upeliai tekėjo".
Mes nežinome Apolonijos kančių kelių Sibire.
Žinome tik, kad ji buvo nuteista 25-eriems metams.
Žinome, kad jau po kalėjimo, grįžusi į Lietuvą, ji ištekėjo už Plieno rinktinės buvusio partizano Purlio.
Žinome, kad ji turi sūnų, išsilavinusį jaunuolį...
Apolonija nėra žodinga. Ji mano, kad ir jos gyvenime buvo svarbiausia tai, kas buvo pasakyta J.Čeponio: "Lietuvai atidaviau viską..." Tada, kai Lietuvai buvo svarbiausia jos vaikų ištikimybė ir pareigos tėvynei suvokimas. O visa kita - kaip ir Vinco Giedros eilėraštyje:

Dirbau, kiek sugebėdamas
Tame, kas padaryta, telpu ir aš pats,
Ir visas mano vertumas.
O kitos akimirkos tepasilieka tamsoj.
Tepasilieka mano buvimo gelmėj
Tarsi peludėj nuo grūdo nupuolusios aiženos.

Dangaus dovana - pragyventi gyvenimą taip, kaip Apolonijai buvo lemta... Išlikti žėrinčiu deimantu ir žydinčia Lietuvos laukų gėle tautos istorijoje.
Tebus ramios jūsų dienos, miela Apolonija, jau laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Jūs garbingai atlikote savo pareigą tėvynei Lietuvai... Vien tik atlikdamas pareigą savo tėvynei, žmogus tampa visavertis, asmenybe.

Prof. Ona VOVERIENĖ