Per
pasaulį keliauja ir keliaus žmogus
Prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai, kalėjimai buvo kimšte
prikimšti sąžiningų ir dorų piliečių, tėvynės patriotų: mokytojų,
šaulių, studentų, ūkininkų, valstybės tarnautojų, visuomenės veikėjų,
verslo žmonių, karininkų, gimnazistų, kunigų, gydytojų... Kriminalinių
nusikaltėlių pasitaikydavo mažai ir tie dažniausiai būdavo iš
Rusijos atklydę.
1946 metų pabaigoje Lukiškių kalėjimo bendroje kameroje, į kurią
po MVD karinio tribunolo "posėdžio" buvau įgrūstas kartu
su bendrabyliu Sigitu Akelaičiu, buvo apie 80 žmonių, daugiausia
jaunimas ir vidutinio amžiaus. Vyresnių buvo palyginti nedaug.
Tardymai, bemiegės naktys, karceriai, "fizinio poveikio priemonės",
teismo farsas jau praeity, tačiau niekas nepamiršta. Keturi bendražygiai
nuteisti myriop. Tikėjome, kad mirties bausmė bus pakeista. O
kameros čiabuviai žinojo - ilgai čia neužsibūsime. Rengiamas etapas
į Gulago salyną. Kas pasakys, kokia katorga laukia svetur, kokie
vargai prieš akis?
Kameroje nusistovėjusi tam tikra tvarka. Kiekvieną dieną - bendra
malda, pašnekesiai aktualijų temomis ir kultūrinė programa. Ypač
uždegantys būdavo pranešimėliai ir diskusijos apie okupuotos Lietuvos
tuometinę padėtį ir ateitį. Juose visada prasikišdavo du elementai:
negailestingi, kandūs pasišaipymai iš stribų, komunistų, enkavėdistų
ir pranašystės apie greitą išsilaisvinimą. Tokios valandėlės keldavo
dvasią, žadindavo viltį, palengvindavo išgyventi patirtų kančių
ir traumų pasekmes. Būdavo pusbalsiu dainuojama po vieną ir duetu,
pasakojamos istorijos, parodijuojami literatūriniai personažai,
skaitomi eilėraščiai, ypač populiarios buvo partizanų dainos.
Kūčios ir Kalėdos buvo švenčiamos kiek tokiomis sąlygomis įmanoma
iškilmingiau ir prie bendro "stalo". Kameroje buvo tik
ištisi dviaukščiai gultai su poros metrų pločio tarpu per vidurį
- ir jokio stalo, jokios kėdės, jokios spintelės.
Partizanas, berods jo vardas buvo Rimantas, filologijos studentas
kavaleristo kojomis, labai vaizdžiai pasakodavo apie laisvės kovotojų
gyvenimą. Prisimenu, kaip jis karštai aiškino žodžių duonauti
ir maistauti humanitarinę prasmę: "Eidavome per ūkininkus
dviese. Ne pas visus - pas patikimus rėmėjus. Neelgetaudavome
ir nieko prievarta nereikalaudavome. O kaimas mus palaikė ir rėmė.
Mes duonaudavome, jei tik duonos gaudavome, ir maistaudavome,
jei - daugiau".
O vieną pavakarę per literatūros valandą Rimantas išėjo į tarp
gultų esančio tako vidurį ir, plačiai pražergęs kojas, sugriaudėjo:
Aukščiausiojo
Tribunolo ponas pirmininke, ponai
Aukštieji pareigūnai ir laisvi piliečiai, ir kalėjimo sargai (...)
Man duotas žodis. Laisvas. Paskutinis.
Ir savo kaltę dar, kaip žaizdą užmirštą, nuplėšt galiu.
Akte kaltinamajam pasakyta: nemylėjau aš tėvynės...
Ne! Mylėjau, bet idealų neišniekinau šventų!
Ir kaip būgno dūžiai nuaidėjo pabaiga:
Mačiau, kaip vedat jūs bedugnėn milijonus,
Ir nešaukiau: "Gana! Aš kaltas! Taip. Sušaudykit mane..."
Štai
kaip pas mus, naujokus, bet jau tikrus gulago čiabuvius, į kamerą
atėjo Bernardas Brazdžionis! Poeto kūryba niekam nebuvo naujiena.
Tačiau aš negalėjau įsivaizduoti, kad sutiksiu B.Brazdžionį čekistų
citadelėje, Vilniaus centre. Tai buvo panašu į stebuklą. Prieš
akis tebestovėjo karo nusikaltėlio, kruvinojo čekisto papulkininkio
Chaliavino atvaizdas. Tada dar negalėjau žinoti, kad jis tais
pačiais metais pasmerkė mirti vyskupą Vincentą Borisevičių. Tai
jis vos prieš porą savaičių nuteisė myriop keturis jaunus Sūduvos
krašto patriotus - mano bendražygius.
MVD tribunolas! Šie žodžiai man daugelį metų reiškė šiurpaus smurto
ir savivalės simbolį, ir ne kitaip. Net Niurnbergo tribunolas,
pasmerkęs nacizmą ir jo politikos vykdytojus, to įvaizdžio pakeisti
negalėjo. Juk, Niurnberge nacizmo kaltintojų ir teisėjų vaidmenį
prisiskyrę, sovietų atstovai patys buvo teistini už nepalyginamai
didesnius ir sunkesnius komunizmo padarytus karo nusikaltimus
ir nusikaltimus žmonijai. Nusikaltėlis teisė nusikaltėlį! Tik
2000 -aisiais Tarptautinis Vilniaus visuomeninis tribunolas, įvertinęs
komunizmo nusikaltimus, sugrąžino šiam žodžiui Vakarų Europos
teisės kultūros turinį.
O tada Lukiškių kameroje jausmų verdenė ilgai kunkuliavo nenurimdama...
Tik vėliau Nobelio premijos laureatas A.Solženicynas man paaiškins
tai, ką aš tada ir ne kartą vėliau buvau pats patyręs, būtent
kodėl per du kontinentus išbarstytose Archipelago salose čiabuviai
verkdavo, kai vienas iš jų kalėjimo kameroje pusbalsiu skaitydavo
savo ar kito parašytas eiles, nes jos - "tai tavo širdies
kraujas, tavo žmonos ašaros".
Rimanto įtaigus skaitymas išliko man kaip etalonas iki Sąjūdžio
laikų, kada visa atmosfera tėvynėje buvo kupina džiugaus nerimo
ir nekantraus laisvės laukimo. Kokie gausūs ir audringi tada buvo
susirinkimai ir mitingai! Tada aš išgirdau ir pajutau mūsų nuostabiosios
skaitovės Virginijos Kochanskytės balso kerinčią galią. Lyrika,
pilietiškumas, laisvės ilgesys, neapsakomas orus pasididžiavimas
išsaugota tautos savastimi ir šviesus tikėjimas mūsų pergale audrino
jausmus. Skambėdavo Bernardo Brazdžionio, Maironio, Sigito Gedos
posmai...
Atgimimo metais teko ne sykį klausytis ir Poeto įtaigaus žodžio
ir skaitovų skaitomų B.Brazdžionio eilių. Kiekvieną kartą tai
būdavo stiprūs emociniai išgyvenimai, tačiau aš nejučiomis, bemaž
automatiškai, lygindavau kiekvieną B.Brazdžionio kūrybos skaitovą
su anuo partizanu iš Lukiškių kameros. Viena mano pažįstama ir
turinti didelę kūrybos patirtį poetė ne kartą man teigė: "Tik,
gink Dieve, nepainiokite poezijos, o ypač lyrikos, su politika!"
Dvaro poetams tokie patarimai naudingi - žinok, kas leista, o
kas - tabu. Sovietmečiu šios taisyklės nepaisė tik rezistentai.
Bet tikras poetas (ne eiliuotojas!) gieda prigimtiniu balsu! Išmetus
iš B. Brazdžionio lyrikos pilietinės savivokos jausmą, išbraukus
pasipiktinimą okupanto piktadarystėmis, išcenzūravus laisvės troškimą
ir prarastos Tėvynės ilgesį, kas beliktų? Paliktų tik išgerto
kiaušinio kevalas, ir ne daugiau.
Be to, niekada nedera pamiršti būdingos sovietmečio realijos.
Jau pats rezistento, politinio kalinio, tremtinio egzistencijos
faktas, visiškai nepriklausomai nuo to, kad ir ką jis veiktų,
ką dirbtų, tada buvo politika. Politika, jei išlikai žmogumi,
politika - jei teiki paslaugas okupanto represinėms struktūroms,
politika - jei nutilai kaip pelė po šluota.
Šįmet Poetas išėjo į Amžinybę, atgulė Petrašiūnų Panteone. Paskutinę
kelio atkarpą ėjau minioje, mintimis drauge su Velioniu, nešdamasis
lyg vėliavą Jo garsųjį "Per pasaulį keliauja žmogus"...
Baltas,
baltas, kaip vyšnios viršūnė,
Žydro veido, kaip žydras dangus,
Kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
Per pasaulį keliauja žmogus.
Visą
laiką, neatstodama nė valandėlei, persekiojo mintis - ar galima,
ar reikia šalia Poeto minėti ir kitą - rašiusį eilėraščius ir
poemas, o vėliau paskatintą Lenino premija? Bet ar nenusikalsiu
sąžinei ir tiesai, nutylėjęs mane kamuojančią graužatį?
Prisiminiau susitikimą su Poetu, praėjus dešimčiai metų po to,
kai po Stalino mirties daugeliui zekų, tarp jų ir man, buvo atkelti
lagerio vartai. O buvo taip...
Kartą sutikau bendro likimo draugą, kuris pasisveikinęs tylėdamas
ištiesė man "Tiesos" laikraščio 1953 m.kovo 28 d. numerį,
kuriame poetas Eduardas Mieželaitis paskelbė savo eilėraštį "Per
pasaulį keliauja šuva..."
Ir
ne baltas, kaip vyšnios viršūnė,
Ir ne žydras visai, kaip dangus.
O daugiau panašus gal į šunį
Per pasaulį keliavo žmogus.
Jaudinanti Poeto Žmogaus vizija:
Krito žiedas kaip naktys, kaip dienos,
Kaip gyvenimas visas nukris,
O jis vienas, jis vienas, jis vienas
Praraston praeitin nebegrįš.
Bet kai liaudis laisva pasijuto,
Kai sutrūko vergijos grandis,-
Visiškai ėmė jis ir pasiuto.
Ir parodė tikruosius dantis.
Autoriui,
praėjus metams po eilėraščio paskelbimo, paskiriama LSSR respublikinė
premija už epinę lyriką, o gal ir už šią?
Šviesi Poeto pranašystė:
Per
mares, nemarias ir plačiausias
Ir per kalnus vainikais baltais,
Nei kelių, nei dienų nesiklausęs,
Jis lig Nemuno klonių ateis.
Būsimasis
Lenino premijos laureatas smogia "partine" čekistine
ištara:
Vienoj
rankoje kryžių jis laiko,
Kitoje - pistoletą. Slapta
Mūsų liaudžiai į nugarą taiko
Jo ranka, jau krauju sutepta.
1962
metais E.Mieželaičiui paskiriama Lenino premija už eilėraščių
rinkinį "Žmogus". Šis žmogus per pasaulį nekeliauja.
Jis stovi ten, kur jį pastatė "išvaduotojai", kur nurodė
šlovingoji "partija":
Stoviu
gražus, tvirtas, aukštas, petingas -
tiltas nuo žemės iki pačios saulės -
stoviu pačiame žemės viduryje,
skleisdamas saulėtus šypsenos spindulius
į visas keturias žemės puses -
komunistas -
žmogus -
aš...
Keliaujantis
Žmogus - ne savigyra. Jis -
Kaip
šventosios taurės piligrimas,
Bris per plaukiantį lauką rugių.
Lėtai
žengdamas paskui Velionio karstą, palengva suvokiau, kad šios
dvi asmenybės - B.Brazdžionis ir E.Mieželaitis - ir šiedu eilėraščiai
apie Žmogų ir apie... šunį bene geriausiai atspindi lietuvių poezijos
pirmojo laisvės ir pirmojo kolaboravimo dvidešimtmečių turinį,
formą ir tikslus. Giliaprasmė jaudinanti lyrika ir tulžingi spjūviai.
Kilnus dvasingas žvilgsnis į žmogaus gyvenimą ir neapykanta Poetui,
"šaukiančiam tautą, GPU užguitą". Jaudinantys šventi
žodžiai ir stribų keiksmus primenantys epitetai. Siekimas atskleisti
žmogaus kilniąją prigimtį ir tiesmukas sovietinio agitatoriaus
melas, Laisvo žmogaus aspiracijos ir Nepriklausomybės niekinimas,
o drauge ir besąlygiškas neigimas.
Stebėtinai stiprūs esame, galėdami atlaikyti ir nešti tokį nelengvą
krūvį prieštaringos patirties, atsakomybės ir tikėjimo kuriančiąja
laisvės galia.
Edmundas
SIMANAITIS
Jonava
©
2002"XXI amžius"