XXI amžius

Kibirkščiavęs šventumu

Kun. Pranciškus Masilionis, SJ,
(1902 02 26 - 1980 10 14)

Visų Šventųjų šventės išvakarėse Kaune, Kardinolo Vincento Sladkevičiaus muziejuje, vyko atminimo vakaras "Meilės testamento" keliu", skirtas tėvo Pranciškaus Masilionio, SJ, 100-osioms gimimo metinėms ir jo įsteigtos Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos gyvavimo 55-erių metų sukakčiai paminėti.
Šiame atminimo vakare dalyvavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, SJ, buvęs šio kunigo dvasiniu mokiniu, ir kiti dvasininkai, vienuoliai ir vienuolės, pasauliečiai, kuriems teko pažinti ir mokytis iš šio nepaprasto kunigo. Muziejaus direktorė Irena Petraitienė glaustai apžvelgė kun. P.Masilionio autobiografiją, pažymėjusi, jog kardinolą V.Sladkevičių, tuomet buvusį Kauno kunigų seminarijos prefektą, ir jėzuitą kun. P.Masilionį siejo didelė dvasinė bendrystė, įgyvendinant bendras idėjas ir sumanymus. Kardinolas yra pasakęs: "Eucharistinis sąjūdis - bendras mudviejų su tėvu Pranciškum kūdikis". Šis 1969 metais pradėtas burti Eucharistijos bičiulių sąjūdis sunkiais persekiojimo metais rūpinosi jaunimo ir liaudies religiniu švietimu, dvasiniais susitelkimais, tikėjimo ir artimo meilės gaivinimu visoje Lietuvoje.
Pranciškus Masilionis gimė 1902 m. vasario 26 d. Pažosų sodžiuje, Joniškėlio parapijoje, Jono ir Viktorijos Masilionių devynių vaikų šeimoje. Pranciškus mokėsi Pušaloto ir Joniškėlio pradžios mokyklose, vėliau - Panevėžio realinėje gimnazijoje. Ją baigęs, 1922 metais įstojo į Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, o 1923 metais pradėjo mokytis Kauno kunigų seminarijoje. 1927-aisiais vyskupo K.Paltaroko buvo įšventintas kunigu. Jis vikaravo Panevėžio Katedroje, dirbo kancleriu vyskupijos kurijoje, amatų mokyklos kapelionu. Nuo vaikystės besižavintį vienuolių pasiaukojimu ir gyvenimu kun. P.Masilionį patraukė vienuolio tarnyba.
1929 m. rugsėjo 15 d. Kaune jis įstoja į Jėzaus draugiją. Baigęs naujokyną, kun. P.Masilionis teologiją studijavo Insbruke, Austrijoje. Po studijų grįžo į Lietuvą, dirbo Šiaulių Šv. Ignaco (jėzuitų) bažnyčioje, kurią 1949-aisiais uždarius, prasideda šio kunigo kilnojimas iš vienos atkampios parapijos į kitą.
Apie tai atminimo vakare labai vaizdingai papasakojo brolis diakonas Vincas Biekša, Jėzaus draugijos narys nuo 1942 metų. Jis prisiminė jų buvimą Karsakiškyje, Palėvenėje. Anot jo, kun. P.Masilionis nuolankiai priimdavęs kilnojimus iš vietos į vietą bei valdžios stumdymus iš klebonijos. Teko gyventi ir zakristijoje, ir pagalbinėse patalpose, tačiau, kai reikėjo Palėvenėje atstatyti 1955-aisiais sudegusią bažnyčią, kunigas tai darė atkakliai ir ryžtingai. Kol rūpinosi bažnyčios statybos leidimu, pamaldas laikė lauke, šventoriuje, nepaisydamas nei lietaus, nei sniego. Nors tuo metu jis jau sirgo tuberkulioze, tačiau bažnyčią suremontavo. Už tai sovietinė valdžia atėmė darbo pažymėjimą ir uždraudė eiti kunigo pareigas. Tokį nutarimą užprotestavo vyskupas J.Steponavičius. Darbo pažymėjimas buvo grąžintas, tačiau su sąlyga, kad kunigas būtų iškeltas altaristu į Saločius.
Diak. V.Biekša pamena tėvo P.Masilionio džiaugsmą, kuomet jis netrukdomai galėdavo panirti į savo knygų ir rankraščių pasaulį bei su kokiu uolumu ir atsakomybe šis kunigas rengdavęsis rekolekcijoms. Jas vesdavo pogrindyje kunigams, vienuoliams, klierikams, jaunimui.
Apie tai prisiminimais pasidalijo Kauno arkivyskupas metropolitas S.Tamkevičius, SJ, papasakojęs, kad, trejus metus tarnaujant sovietinėje armijoje, jam pas tėvą Pranciškų Palėvenėje rekolekcijų metu daryti užrašai buvo didelė dvasinė atrama. Juos visuomet turėjo su savimi. Arkivyskupui įsiminė tėvo P.Masilionio žodžiai, jog jis trokštąs, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau šventų kunigų.
Kitas kunigas - jėzuitas L.Jagminas prisiminė šio kunigo raginimą labiau domėtis savo dvasiniu gyvenimu, o Arso klebonas buvęs jo gyvenimo pavyzdžiu.
1945-1949 metais, dirbdamas Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčioje, kai buvo uždraustas tikybos mokymas mokyklose, paleistos visos katalikiškos organizacijos, tėvas P.Masilionis kūrė slaptus moksleivių Eucharistijos mylėtojų būrelius, kuriuose ir vėliau buvo ugdomi bei brendo šventumu spinduliuojantys kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, tokie kaip kun. Robertas Grigas, vysk. Eugenijus Bartulis, s. Gema Stanelytė ir daugelis kitų.
Pasak Eucharistinio Jėzaus seselės Gerardos Elenos Šuliauskaitės, tėvo P.Masilionio veikla buvo tarsi akmuo, mestas į ramų vandenį, kuriuo sukeltos bangos išjudino daugelį. 1947 metais tėvo P.Masilionio rūpesčiu pogrindyje įkurta Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija. Būtent jai jis paliko parašytą "Didįjį Jėzaus testamentą" (seserų vadinamą "Meilės testamentu"), kuriame dvasios tėvas išdėstė Jėzaus ir tuo pačiu savo troškimą bei viltį, kad seserys iš tiesų mylės, kaip Eucharistinis Jėzus moko. Jis sakė, jog, sekdamos savo Sužadėtiniu, seserys tegu pačios tampa ostijomis. Anot jo, Eucharistija yra pati didžiausia vertybė, dėl kurios verta gyventi, kurios verta siekti. Tėvas P.Masilionis, kurdamas šią seserų kongregaciją, matė ją besitobulinančią ir veikliai apaštalaujančią. Kaip sekasi vykdyti dvasios įsteigėjo paliktą "Meilės testamentą", dalijosi Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserys Agnė, Gema ir kt. Buvo prisiminta ir viena pirmųjų seserų Julija Kuodytė, pradėjusi gyventi pagal šį "Meilės testamentą". Ji mena tėvą P.Masilionį sakant, jog nuo to, kaip mes gyvensime tuo "Meilės testamentu", priklausys kongregacijos dvasia ir veikla, Dievo garbė ir nauda sieloms. O ten rašoma apie ypatingai vienijančią meilę Jėzui, apie didžiąją mūsų paskirtį ir gražią tarpusavio meilę.
Kun.P.Masilionio veikla Lietuvos Bažnyčios priespaudos metais buvo lyg kaitriai liepsnojantis laužas, kibirkščiavęs šventumo kibirkštimis į šalia buvusių žmonių širdis.

Elvyra ŽEIŽIENĖ