Tas,
kuris nesimeldžia, nėra krikščionis
(Tėvas Pijus)
Žmogui, kaip asmenybei ir individui,
ir jo sėkmingai egzistencinei būčiai palaikyti ir papildyti, tobulinti
yra tiesiog būtina bendruomenė ir socialinė aplinka, šeima, draugai,
pažįstami. Ypač tai reikalinga ligoniams, neįgaliesiems, silpniems
ir vargšams. Gydytojai, slaugytojai, geros valios žmonės, šeimos
nariai turi ypatingą įtaką šiems žmonėms. Bet mūsų Bažnyčios bendruomenei
taip pat priklauso ir šventieji, mūsų artimieji, kurie jau baigė
žemėje savo kelionę ir mūsų mintyse, prisiminimuose šviečia kaip
švyturiai amžinybėje, tarsi primindami ir mokydami, priversdami
susimąstyti, sustoti tame gyvenimo ritme ir galbūt į gyvenimą
pažvelgti kitu žvilgsniu ar požiūriu. Mūsų kančia, liga tikėjimo
ir amžinybės šviesoje įgauna visai kitokią prasmę ir vertę. Tikėjimu
apdovanoti žmonės į mirtį bando pažvelgti kaip į dovaną ar kvietimą
į naują, geresnį ir vertingesnį gyvenimą. Šv. Pranciškus į mirtį
pažvelgė kaip į seserį ir taip ją pavadino savo nuostabioje "Saulės
giesmėje", tarsi ji būtų labai artima ir neatskiriama nuo
žmogiško gyvenimo, mūsų būties. Neseniai, 2002 m. birželio 13
d., paskelbtas šventuoju tėvas Pijus (1881-1968) panašiai rašė
apie mirtį: "Mirtis - matau tai aiškiai, - yra kaip tikrovė,
pilna gyvybingumo. Tuo (mirties) metu širdis taps laisva ir plati
kaip jūra; varginančios mintys, skausmingi rūpesčiai, mūsų gyvenimo
vargai ir nusivylimai, nemalonumai ir kančios pranyks vienu akimirksniu,
tarsi burtų lazdele mostelėjus, ir daugiau jau jų nebeprisiminsime"(Ep,
p.339). Mirtis primena ir moko sekti šventųjų pavyzdžiu ir patiems
siekti šventumo. Šventumas mirties akivaizdoje, kaip ir šventumas
gyvenimo perspektyvoje, įgauna naują kokybę, naują vertę.