Ekumeninių santykių stiprinimo
keliu
|
Popiežius Jonas Paulius
II ir Rumunijos stačiatikių
patriarchas Teoktistas I Šv.Petro aikštėje
pirmojo iškilmingo susitikimo Vatikane metu |
Popiežiaus ir Rumunijos
patriarcho draugiškumas
Esant dabartinei sudėtingai situacijai
katalikų ir stačiatikių ekumeninių santykių srityje, gana kontrastingai
atrodė vykęs ypač draugiškas Rumunijos stačiatikių patriarcho
Teoktisto I priėmimas jo vizito Vatikane metu - spalio 7-13 dienomis.
Visų trijų Rumunijos Stačiatikių Bažnyčios metropolitų ir kitų
vyskupų atlydėtas į Romą, 87-erių metų patriarchas Teoktistas
I savo viešnagės metu buvo įkurdintas Šv.Mortos rūmuose (Domus
Sanctae Martae), kuriuose paprastai įsikuria į konklavą (Popiežiaus
rinkimus) atvykę kardinolai.
Vatikano atstovai pažymėjo, jog Šventasis Tėvas savo garbingą
svečią iš Rumunijos norėjo priimti ypač iškilmingai, kad galėtų
deramai atsilyginti už jo parodytą svetingumą Katalikų Bažnyčios
vadovui 1999 metų gegužės mėnesį Bukarešte. Tuometis popiežiaus
Jono Pauliaus II vizitas į Rumuniją buvo pirmasis apsilankymas
stačiatikių daugumos šalyje. (Iš 23 mln. Rumunijos gyventojų 18
mln., arba 78 proc., yra stačiatikiai.) Vėliau Popiežius apsilankė
ir kitose stačiatikių šalyse - Gruzijoje, Graikijoje, Bulgarijoje,
Ukrainoje, - tačiau niekur nebuvo taip draugiškai vietos Stačiatikių
Bažnyčios hierarchų priimtas, kaip Rumunijoje. Galbūt tai priklausė
ir nuo paties patriarcho Teoktisto charakterio, kuris buvo pirmasis
ir kol kas vienintelis iš Rytų Europos pokomunistinių šalių Stačiatikių
Bažnyčių dvasinių vadovų, priėmęs kaltinimus dėl bendradarbiavimo
su buvusiu totalitariniu režimu. 1989 metais patriarchas Teoktistas
I dėl tokio pobūdžio prasižengimų netgi nusprendė atsistatydinti
ir pasitraukė gyventi į nuošalų vienuolyną. Tačiau Rumunijos Stačiatikių
Bažnyčios sinodas jam atleido ir pakvietė sugrįžti į patriarcho
sostą.
Vyriausiasis Vatikano ekumenizmo ekspertas Popiežiškosios krikščionių
vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis tvirtina,
kad, po 1999 metų susitikimo Rumunijoje, 82 metų popiežius Jonas
Paulius II ir penkeriais metais už jį vyresnis patriarchas Teoktistas
I yra tapę tikrais draugais. "Jie vienas kitam dažnai rašo
laiškus", - pasakoja kardinolas V.Kasperis. Šie du brandaus
amžiaus sulaukę Bažnyčių vadovai trečiojo krikščionybės tūkstantmečio
pradžioje nori esmingai prisidėti prie ekumeninio dialogo pažangos.
Katalikų ir stačiatikių
artumas bei skirtumai
Norėdamas sustiprinti iškilmingumą,
spalio 7 dieną į Romą atvykusį Rumunijos stačiatikių patriarchą
Popiežius pasveikino Šv.Petro aikštėje, matant 200 tūkst. maldininkų,
kurie dalyvavo padėkos pamaldose už išvakarėse kanonizuotą "Opus
Dei" įkūrėją šv.Chosėmariją Eskrivą de Balagerą. Kreipdamasis
į patriarchą Teoktistą I pagarbos žodžiais "jūsų šventenybe
ir brangusis broli", Jonas Paulius II išreiškė viltį, kad
"susitikimas prie šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus kapo
yra ženklas mūsų bendro noro įveikti kliūtis, kurios vis dar neleidžia
atkurti visišką vienybę".
Patriarchas savo ruožtu pažymėjo, kad jis didžiuojasi, jog buvo
pirmasis stačiatikių tautos dvasinis vadovas, pakvietęs apsilankyti
Popiežių į Rumuniją, ir kad rumunai dėl savo lotyniškųjų kalbos
šaknų ir kultūros turi glaudžius istorinius ryšius su Roma. Teoktistas
I taip pat sakė, kad jo atsakomasis vizitas į Vatikaną nėra vien
tik formalumas, bet reikšminga proga patvirtinti, kad "mes
esame broliai Kristaus tarnystėje ir liudijime". Jonas Paulius
II savo ruožtu pastebėjo, kad patriarcho apsilankymas Vatikane
"yra aktas nuskaistinti atmintį apie buvusius pasidalijimus,
atvirą konfrontaciją, veiksmus ir žodžius, vedusius prie skausmingo
priešiškumo".
Kaip žinoma, po didžiosios 1054 metų schizmos Rytų ir Vakarų krikščionių
keliai išsiskyrė ir priešiškumas tęsėsi iki XX a. antrosios pusės.
Tik po II Vatikano Susirinkimo bei ypač 1965 metais įvykusio popiežiaus
Pauliaus VI ir Konstantinopolio patriarcho Atenagoro susitikimo,
kai buvo atšauktas abipusis prakeikimas (Anathemata), ekumeniniuose
santykiuose prasidėjo suartėjimo procesas. 1979 metais popiežiaus
Jono Pauliaus II ir Konstantinopolio patriarcho Demetrijaus sprendimu
buvo sukurta Dvišalė teologinio dialogo komisija, iki šiol parengusi
penkis bendrus katalikų ir stačiatikių santykių ginčytinų problemų
sprendimus.
Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčios, kaip artimiausios "broliškos
Bažnyčios", pripažįsta viena kitos sakramentus ir kunigystę,
taip pat pripažįsta katalikų ir stačiatikių vyskupų apaštalinę
įpėdinystę. Tačiau, kaip parodė paskutinis Dvišalės komisijos
susitikimas, įvykęs JAV Baltimorės mieste 2000 metų liepą, tolesnis
ekumeninis dialogas yra užstrigęs dėl dviejų pagrindinių problemų.
Pirmoji - Popiežiaus primato interpretavimo klausimas. Konstantinopolio
ekumeninis patriarchas, nors Stačiatikių Bažnyčioje vadinamas
"primus inter pares", tačiau nacionalinių arba autokefalinių
patriarchatų juridiškai nevaldo. Tuo tarpu Katalikų Bažnyčioje
apaštalo šv.Petro įpėdinio primatas yra neginčijamas ir sutvirtintas
1870 metais I Vatikano Susirinkime patvirtinta neklaidingumo dogma.
Savo 1995 metais paskelbtoje enciklikoje "Ut unum sint"
popiežius Jonas Paulius II paragino ganytojus ir teologus kartu
aptarti naujas galimas Popiežiaus primato vykdymo formas, kurios
skatintų visų krikščionių vienybės pažangą.
Ginčas dėl bažnytinio
turto grąžinimo
Kita problema, dėl kurios katalikų
ir stačiatikių ekumeninis dialogas yra patekęs į aklavietę, yra
vadinamasis unitų, arba su Roma praėjusiais šimtmečiais vienybę
atkūrusių Rytų krikščionių klausimas. Jeigu Katalikų Bažnyčia
unitus laiko "autentiškais tiltais" tarp Rytų ir Vakarų,
tai įvairios nacionalinės Stačiatikių Bažnyčios "unitizmo"
reiškinį vertina kaip dirbtinį, politika grindžiamą dalies stačiatikių
atsimetimą. Daugelis katalikų teologų taip pat mano, kad "unitizmą"
pagimdė tam tikros istorinės aplinkybės, ir tai nėra tinkamiausias
kelias tolesnei krikščionių vienybei siekti. Tačiau Katalikų Bažnyčioje
vieningai pripažįstama, jog jau susikūrusios Rytų apeigų katalikų
bendruomenės turi teisę gyvuoti ir privalo būti besąlygiškai ginamos.
Po Antrojo pasaulinio karo Rytų Europos šalyse keliems dešimtmečiams
įsitvirtinus ateistiniam komunistų režimui, tiek Katalikų, tiek
Stačiatikių Bažnyčios patyrė dideles netektis. Tačiau labiausiai
nukentėjo būtent Rytų Katalikų (Unitų) Bažnyčios, kurios komunistinių
diktatūrų buvo visiškai uždraustos, prievarta jas prijungus prie
vietinių stačiatikių patriarchatų. Taip pat ir Rumunijoje du milijonus
tikinčiųjų turinti unitų bendruomenė 1948 metais buvo priversta
pereiti į pogrindį, ir jos maldos namai buvo perduoti Bukarešto
stačiatikių patriarchatui. Nors 1990 metais, po komunistinės N.Čaušesku
diktatūros nuvertimo, Rumunijoje vietinės Rytų Katalikų Bažnyčios
teisės buvo atstatytos, tačiau jos turėtos ir stačiatikiams perduotos
bažnytinės nuosavybės grąžinimo klausimai iki šiol liko neišspręsti.
Rugsėjo mėnesį rumunų Rytų katalikų dvasinio vadovo Alba Julijos
metropolito Liusiano Muresano paskelbtame memorandume Rumunijos
prezidentui Jonui Iljesku pateikti duomenys, kad per pokomunistinį
dvylikos metų laikotarpį katalikams iš konfiskuotų 2030 bažnyčių
grąžinta tik 136; iš prieš 1948-aisiais unitų turėtų 22 vienuolynų
negrąžinta nė vieno; iš apie 1500 parapijų namų grąžinta tik 66.
Kito Rytų apeigų katalikų turėto turto grąžinimas procentiniu
atžvilgiu dar prastesnis. Dažnai Rumunijoje bažnytinio turto negrąžinimas
katalikams argumentuojamas tuo, kad iš buvusių jų parapinių bendruomenių
tik maža dalis sugrįžo į Rytų Katalikų Bažnyčią, o dauguma liko
stačiatikiais.
Iš tikrųjų, skirtingai nuo kaimyninės Ukrainos, kur po komunizmo
žlugimo Rytų katalikų bendruomenės visiškai atsistatė, Rumunijoje
dėl kitokių sąlygų katalikų liko mažiau. (Vakarų Ukrainoje katalikybė
atitinka ukrainietišką tautinį tapatumą, o stačiatikybė tarsi
primena buvusią priklausomybę Rusijai, tai yra Maskvos patriarchatui.
Tuo tarpu Rumunijoje katalikybė yra susijusi su etniškai įvairiu
Transilvanijos regionu, kuriame gyvena daug vengrų ir kitų tautinių
mažumų atstovų.) Nors katalikų atstovai suvaidino svarbų vaidmenį
Rumunijos valstybingumui ir kultūrai, ryšiams su Europa stiprinti,
kovoje prieš komunistų režimą, tačiau šioje šalyje Stačiatikių
Bažnyčia užima tautinės Bažnyčios padėtį. Formuojama nuostata,
kad "būti kataliku" reiškia "būti ne visai rumunu",
todėl ir po komunizmo žlugimo toli gražu ne visi tikintieji ryžosi
pripažinti savo konfesinę priklausomybę. Baimindamiesi dėl darbo
ar karjeros galimybių praradimo bei dėl kitų "nepatogumų",
ar kad nesijaustų "svetimšaliai" savo tėvynėje, kai
kurie unitai ar katalikiškąsias šaknis turėję žmonės nusprendė
likti Stačiatikių Bažnyčios nariais.
Vis dėlto turėto bažnytinio turto negrąžinimas skaudžiai žeidžia
Rumunijos Katalikų Bažnyčios orumą. Bažnyčia yra pasiryžusi teisybės
ieškoti Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre ir kitose europinėse
instancijose. Dėl maldos namų negrąžinimo (tarp negrąžintų yra
ir kelios svarbios katedros) - daugiau kaip 350 katalikų bendruomenių
Rumunijoje ir laisvės sąlygomis yra priverstos pamaldoms rinktis
į laikinas patalpas, t.y. garažus, privačius butus ir pan. Katalikų
Bažnyčia yra įsitikinusi, kad dėl turto grąžinimo ryžtingiau turi
veikti Rumunijos valstybinė valdžia, nes iki šiol nėra priimtas
atitinkamas įstatymas, kuris reguliuotų šiuos reikalus.
Tiesa, dar 1990 metais vyriausybės dekretu Rumunijoje buvo sudaryta
bendra Stačiatikių ir Katalikų Bažnyčių atstovų komisija, kuri
turėjo spręsti bažnytinių pastatų grąžinimo klausimą. Tačiau dėl
vieningos nuomonės nebuvimo šios komisijos darbas davė menkus
rezultatus - buvo sutarta tik dėl devynių bažnyčių grąžinimo katalikams.
Rumunijos katalikų nuomone, toks šios problemos reguliavimas,
kai valstybė nusišalina ir palieka reikalus spręsti tarpbažnytinei
komisijai, nerandančiai sutarimo, tik skatina įtampą ir neduoda
didesnės naudos.Valstybė, kurią valdęs ankstesnis režimas buvo
konfiskavęs bažnytinį turtą, turi jausti konstitucinę pareigą
esmingai prisidėti prie teisingumo katalikams atstatymo. Tą pažymėjo
ir popiežius Jonas Paulius II, kuris birželio pradžioje, priimdamas
naujojo Rumunijos ambasadoriaus prie Šventojo Sosto kredencialus,
jam pažymėjo, kad "konfiskuoto bažnytinio paveldo grąžinimas
atitinka teisingumo kriterijų bei įgalina Katalikų Bažnyčią panaudoti
šias gėrybes savo misijai įvykdyti".
Tradicinių Bažnyčių prioritetas
netrukdo ekumenizmui
Patriarcho Teoktisto I vizito
Vatikane metu oficialiose kalbose katalikų konfiskuoto bažnytinio
paveldo Rumunijoje grąžinimo klausimai tiesiogiai nebuvo paliesti,
tačiau teisingumo atstatymas ir tikinčiųjų patirtos kančios totalitarinių
režimų laikotarpiu buvo atspindėta daugelyje vizito programoje
numatytų renginių. Rumunijos Stačiatikių Bažnyčios vadovas aplankė
pagrindines Romos bazilikas, tačiau ypatingą reikšmę turėjo jo
dalyvavimas spalio 12 dieną ekumeninėse pamaldose, kuriomis Romos
Šv.Baltramiejaus bažnyčia iškilmingai buvo dedikuota XX amžiaus
krikščionims kankiniams ir tikėjimo liudytojams. Tai buvo popiežiaus
Jono Pauliaus II, kaip Romos vyskupo, sprendimas vieną šio miesto
bažnyčią paskirti kaip ekumeninį memorialą tiems asmenims, kurie
žuvo gindami savo tikėjimą ir krikščioniškąsias vertybes komunistų
ir nacių represinių režimų metu.
Šv. Baltramiejaus bažnyčioje šiam tikslui vykusiose ekumeninėse
pamaldose Katalikų Bažnyčiai atstovavo Popiežiškosios krikščionių
vienybės tarybos pirmininkas kardinolas V.Kasperis, Popiežiaus
vikaras Romos miestui kardinolas Kamilas Ruinis ir Šv. Baltramiejaus
bažnyčios tituliarinis klebonas Čikagos (JAV) arkivyskupas kardinolas
Frensis Džordžas. (Kaip žinoma, visi Kardinolų kolegijos nariai
turi savo titulines bažnyčias Romoje.) Memorialo dedikacijos iškilmėse
stačiatikiams atstovavęs patriarchas Teoktistas I pabrėžė Rumunijos
krikščionių patirtus kentėjimus komunistų valdymo laikotarpiu.
"Jų liudijimas rodo, kad pragaro jėgos ne tik nenugalės Bažnyčios,
bet ir jog žuvusiųjų už tikėjimą auka padės jai prisikelti ir
sustiprėti, - sakė jis. - Kristaus Bažnyčia, jos ganytojai ir
tikintieji į trečiąjį tūkstantmetį žengia kartu su kankiniais,
ką patvirtina ir naujojo memorialo dedikacija".
Prieš šias iškilmes tą pačią dieną vykusiame susitikime su popiežiumi
Jonu Pauliumi II, patriarchas Teoktistas I savo kalboje pastebėjo,
jog po ateistinio totalitarizmo Rytų Europos šalyse žlugimo "vienas
pagrindinių mūsų Bažnyčios rūpesčių yra atnaujinti krikščionišką
misiją šių dienų visuomenėje". Tai ypač svarbu esant išsiplėtojusiam
religiniam indiferentizmui, reliatyvizmui ir "pasirodymui
vadinamųjų pseudovertybių". Toliau savo kalboje Stačiatikių
Bažnyčios hierarchas palietė kai kuriuos sudėtingus katalikų ir
stačiatikių santykių klausimus, būdingus ne tiek Rumunijai, kiek
Rusijai.
Jis sakė, kad "šiuolaikinė dvasia, paženklinta globalizacijos
ir konkurencijos, taip pat jaučiama santykiuose tarp krikščionių".
Nurodydamas pirmiausia į tokias grupuotes, kaip mormonai ar Jehovos
liudytojai, patriarchas Teoktistas I kalbėjo, jog "šie savos
rūšies evangelizuotojai apsupo mūsų tikinčiuosius, laikydami šias
teritorijas dvasinėmis "tuštumomis" ar "misijų
šalimis", tarsi jose Evangelija dar iš viso nebuvo skelbta.
Natūralu, kad toks jų elgesys sukėlė nusivylimą ir pasipiktinimą:
viltis gauti paramą iš laisvųjų šalių Bažnyčių greitai pasikeitė
į sumaištį, nepasitikėjimą ir spontaniškus antiekumeniškus veiksmus".
Nevengdamas žinomos sąvokos "prozelitizmas", patriarchas
taip pat kritiškai atsiliepė apie katalikų veiklą, kurie neva
neatsižvelgia į daugelio Rytų Europos žmonių stačiatikišką identitetą.
Jo manymu, toje šalyje, kur daugumą sudaro stačiatikiai, misijinis
uždavinys priklauso nacionalinės Stačiatikių Bažnyčios kompetencijai.
"Kitos Bažnyčios, kurios ateina iš kitų vietų ir nori dalyvauti
misijų darbuose, gali tai daryti, bet tik jeigu jos bendradarbiauja
su vietinėmis (Stačiatikių) Bažnyčiomis". Rumunijos stačiatikių
patriarchas taip pat gynė "kanoninės teritorijos" principą,
pagal kurį vietinė Stačiatikių Bažnyčia turi teisę į pastoracinį
pirmaeiliškumą. Jis taip pat priekaištavo, kad "kuriamos
paralelės bažnytinės struktūros, būtent tų Bažnyčių, iš kurių
laukiama broliškos paramos".
Kaip žinoma, Maskvos patriarchatas apkaltino Vatikaną "paralelių
struktūrų" kūrimu Rusijoje po to, kai vasario mėnesį ten
buvo įsteigtos keturios katalikų diecezijos.
Popiežius Jonas Paulius II savo kalboje taip pat išreiškė susirūpinimą,
kad naujosios religinės grupės, "neturinčios istorinių šaknų,
įsiveržė į šalis ir regionus, kuriose Bažnyčia turi senas tradicijas
ir kur Evangelija buvo šimtmečiais skelbiama". Jis pažymėjo,
jog "Katalikų Bažnyčia pripažįsta misiją, kurią Stačiatikių
Bažnyčia yra pašaukta vykdyti tose šalyse, kur įleido šaknis prieš
daugelį amžių". Tarptautinės katalikų organizacijos materialiai
ir dvasiškai paremia stačiatikių bažnyčias šiuose jų pastoraciniuose
baruose, taip pat ir stačiatikių tikinčiųjų bendruomenes ten,
kur daugumą sudaro katalikai.
Tuo pat metu Katalikų Bažnyčiai turi būti suteiktos galimybės
"vykdyti pastoracines pareigas savo tikintiesiems bei tiems,
kurie savanoriškai prisijungia" tose Rytų Europos šalyse,
kuriose vyrauja stačiatikiai, o katalikai yra mažuma. Jeigu iškyla
problemų ar nesusipratimų, "būtina nebijoti juos pripažinti
ir spręsti per brolišką ir nuoširdų dialogą". Taip pat Šventasis
Tėvas siūlo skatinti "asmeninius kontaktus tarp vyskupų,
kunigų ir pasauliečių, tarp vienuolijų centrų ir teologijos studentų".
Ypač reikėtų rengti katalikų ir stačiatikių jaunų žmonių ekumeninius
susitikimus, kad jaunimas atsikratytų senųjų nepakantumo prietarų
ir būtų rengiamas abipusės santarvės ateičiai. Be to, Popiežius
pasiūlė įkurti naują tarptautinę "solidžią institucinę struktūrą"
(šalia jau esamos Dvišalės teologinio dialogo komisijos), kuri
pasitarnautų "artimesniam bendravimui skatinti ir abipusei
informacijai apsikeisti" tarp Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių.
Paralelės bažnytinės
struktūros Moldovoje
Patriarcho Teoktisto I kalboje
Popiežiui paminėtą "paralelių bažnytinių struktūrų"
(arba "kanoninės teritorijos") klausimą, kurį dažnai,
kaip priekaištą katalikams, kelia ir Maskvos patriarchatas, reikėtų
patikslinti. Iš tikrųjų jis taikytinas tik tos pačios konfesijos
- pavyzdžiui, nacionalinių Stačiatikių Bažnyčių tarpusavio ginčų
dėl "kanoninės teritorijos" pasidalijimo problemose,
bet jokiu būdu ne Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių ekumeniniuose
santykiuose. Kad būtų aiškiau, kaip iš tikrųjų kuriamos "paralelės
struktūros", galima priminti praėjusiame dešimtmetyje atsiradusius
nesutarimus tarp Maskvos ir Bukarešto patriarchatų dėl jurisdikcijos
Moldovos stačiatikių bendruomenei.
Iki 1918 metų, Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, Moldova, kurios
dauguma iš dabartinių 4,3 milijono gyventojų yra stačiatikiai
(tautiniu atžvilgiu moldavai yra artimi rumunams), priklausė carinės
Rusijos imperijai ir vietos tikintieji buvo Maskvos patriarchato
jurisdikcijoje. 1918-1940 metais Moldova priklausė Rumunijai,
ir Besarabijos (kaip rumunai tradiciškai vadina Moldovą) stačiatikių
metropolija įėjo į Bukarešto patriarchato sudėtį. 1940 metais
Hitlerio spaudimu (pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą) Besarabija
buvo perduota Stalinui, tačiau 1941-aisiais Rumunija, nacių Vokietijos
pusėje įstojusi į karą prieš komunistinę Sovietų Sąjungą, Besarabiją
atsiėmė. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1944 metais, sovietai
vėl okupavo Moldovą ir okupavę išlaikė iki pačios Sovietų Sąjungos
žlugimo 1991 metais.
Susikūrus nepriklausomai Moldovos valstybei, praėjusio dešimtmečio
pradžioje šios šalies stačiatikių bendruomenėje iškilo dramatiški
nesutarimai. Dalis vietos dvasininkų ir tikinčiųjų panoro sugrįžti
į Bukarešto patriarchato priklausomybę, kuris atitinkamai atkūrė
ir Besarabijos metropoliją. Tuo tarpu kita dalis Moldovos stačiatikių,
ypač vadinamieji rusakalbiai, nutarė likti Maskvos patriarchato
jurisdikcijoje, kuris Kišiniovo metropolijai suteikė autonominį
"Moldovos Stačiatikių Bažnyčios" ("Biserica Ortodoxa
din Moldova") statusą.
Kelerius metus vykusios derybos tarp Rusijos ir Rumunijos Stačiatikių
Bažnyčių atstovų dėl Moldovos tikinčiųjų pasidalijimo - šioms
deryboms tarpininkavo pats Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus
I - nutrūko 1997 metais, taip ir neradus bendros kalbos. Prorusiška
Moldovos vyriausybė, kurioje vyrauja šalies parlamente daugumą
turintys komunistai, žinoma, yra palankesni Maskvos patriarchatui.
Todėl teisiškai buvo pripažintas Rusijos Stačiatikių Bažnyčios
struktūrinis padalinys - Kišiniovo metropolija, o Bukarešto patriarchatui
priklausančią Besarabijos metropoliją Moldovoje buvo atsisakyta
netgi įregistruoti. Tautiškai nusiteikę vietos krikščionys demokratai
padavė skundą Europos žmogaus teisių teismui Strasbūre, kuris
2001 metais paskelbė verdiktą - nepripažįstant Besarabijos metropolijos
teisėtumo, Moldovoje yra pažeidžiamos tikinčiųjų teisės. Pagaliau
po ilgo spyriojimosi, spaudžiant Europos Tarybos parlamentinei
asamblėjai, kuri dėl šios problemos buvo sudariusi net atskirą
komisiją, Moldovos vyriausybė šiemet rugpjūčio mėnesį teisiškai
pripažino ir Rumunijos Stačiatikių Bažnyčios kanoniškoje priklausomybėje
esančią Besarabijos metropoliją.
Taigi galima iš tikrųjų tvirtinti, kad Moldovoje dabar egzistuoja
tos pačios konfesijos - stačiatikių - dvi "paralelės bažnytinės
struktūros": su Maskvos patriarchatu susieta Kišiniovo metropolija
ir Bukarešto patriarchato jurisdikcijoje esanti Besarabijos metropolija.
2001 metų spalio mėnesį Popiežius įkūrė Moldovoje atskirą Kišiniovo
vyskupiją, kuriai priklauso šalyje gyvenantys 20 tūkstančių katalikų.
Tačiau šios diecezijos jokiu būdu negalima vadinti "paralele
struktūra" stačiatikiams, nes tai jau kitai konfesijai -
Katalikų Bažnyčiai - priklausanti tikinčiųjų bendruomenė. Tai
būtų aiškus žmonių klaidinimas, kalbant apie neva ginčytiną "paralelizmą"
tarp katalikų ir stačiatikių vyskupijų Rusijoje ar bet kurioje
kitoje šalyje.
Bendromis pastangomis
atsiliepti į naujus iššūkius
Baigdamas savaitę trukusį vizitą
Vatikane, patriarchas Teoktistas I spalio 13 dieną dalyvavo Šv.Petro
bazilikoje popiežiaus Jono Pauliaus II aukotose sekmadienio šv.Mišiose.
Pažymėtina, kad šis Rumunijos Stačiatikių Bažnyčios vadovo dalyvavimas
pamaldose buvo aktyvus: jeigu iki šiol Vatikane apsilankę Rytų
krikščionių patriarchai Popiežiaus vadovaujamoje šv.Mišių aukoje
būdavo tik pasyvūs klausytojai ir apsiribodavo bendru palaiminimu,
tai spalio 13 dieną Jonas Paulius II ir Teoktistas I dalijosi
Žodžio liturgijos skaitymu, kartu meldėsi, abu pasakė pamokslus,
drauge sukalbėjo Tikėjimo išpažinimą ir išsiskyrė tik Eucharistijos
maldai. Šventojo Tėvo liturginių apeigų vadovas vyskupas Pieras
Marinis pažymėjo, kad tokiu parodytu bendrumu primintas kvietimas
Rytų ir Vakarų Bažnyčioms vis labiau atsiverti Šventajai Dvasiai,
"kuri kviečia į Viešpaties trokštamą vienybę".
Po Evangelijos skaitinių lotynų ir rumunų kalbomis pirmasis homiliją
pasakė patriarchas Teoktistas I. Nurodydamas į šiandieninio pasaulio
dvasinę krizę, jis sakė, kad būtina "iš naujo atrasti ryšį
tarp atgailos ir atsivertimo bei grįžti prie gailestingojo Kristaus,
atstatant bendrystę tarp Bažnyčių". Rumunijos stačiatikių
patriarchas taip pat pripažino, kad " šiuolaikinė sekuliarizacija
yra lydima žmogaus dvasinio gyvenimo pažeidimo ir nuskurdinimo".
Sekuliarizacija dar labiau silpnina dvasinę bendrystę tarp krikščionių,
todėl "siekimas šventumo krikščionių gyvenime" turi
būti darnoje su krikščionių vienybės pastangomis.
Popiežius Jonas Paulius II, savo homilijoje priminęs Viešpaties
raginimą, kad "Jo Bažnyčia būtų viena, šventa, katalikiška
ir apaštališka", pabrėžė, jog krikščionių pasidalijimas "yra
prieštaravimas Dievo valiai". Vieną dieną "mes būsime
Jo paklausti, ką padarėme dėl krikščionių vienybės". Toliau
Šventasis Tėvas aiškino, kad "tikrasis ekumenizmas negali
egzistuoti be vidinio atsivertimo ir minčių atnaujinimo, be prietarų
ir įtarinėjimų įveikimo, be vengimo žodžių, vertinimo ir veiksmų",
kurie kupini neteisingumo ir netiesos apie atsiskyrusius tikėjimo
brolius, o taip pat be abipusio draugiškumo, kuris "būtų
palaikomas broliškos meilės".
Spalio 12 dieną pasirašytame Bendrajame pareiškime popiežius Jonas
Paulius II ir Rumunijos patriarchas Teoktistas I patvirtino ryžtą
"melstis ir darbuotis, kad būtų pasiekta visiška regima vienybė
tarp visų Kristaus išpažinėjų. Mūsų tikslas ir mūsų karštas troškimas
yra visiška bendrystė, kuri nėra absorbavimas, bet tiesos ir meilės
bendrystė. Tai yra negrįžtamas kelias, kuris neturi alternatyvų;
tai - Bažnyčios kelias". Pažymėję evangelizacijos svarbą
"po tamsaus valstybinio ateizmo laikotarpio" Rytų Europos
šalyse, abu Bažnyčių vadovai patvirtino, kad "evangelizacija
negali remtis konkurencijos dvasia, bet tarpusavio pagarba ir
bendradarbiavimu, kad būtų pripažinta kiekvieno asmens laisvė
gyventi pagal savo įsitikinimus ir gerbiant kiekvieno religines
nuostatas".
Bendrajame pareiškime taip pat pažymima, kad Europos integracijos
eiga kelia krikščionims naujus iššūkius, kuriuos Rytų ir Vakarų
Bažnyčios turi priimti kartu. "Kuo jos bus vieningesnės vieno
ir vienintelio Viešpaties liudijime, tuo labiau jos prisidės prie
Europos krikščioniškosios sielos balso stiprinimo: prie gyvenimo
šventumo, pagarbos žmogaus asmens orumui ir jo teisėms, solidarumo
ir teisingumo, taikos ir susitaikinimo, šeimos vertybių įtvirtinimo
ir rūpinimosi visa kūrinija". Europai reikia praturtinti
kultūrą, kurią suformavo krikščionybė.
Mindaugas BUIKA
© 2002"XXI amžius"