Atnaujintas 2002 m. lapkričio 8d.
Nr.84
(1091)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė ir pasaulis
Ora et labora
Viltis
Atmintis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Nuosmukis

Skaitant ir girdint rusakalbių, "didžiojo tėvynės karo veteranų", kolūkinio kaimo apraudotojų, vėl atgijusių jedinstveninkų liaupses premjero A.Brazausko "epochos kūriniui" "Penkeri prezidentavimo metai", paskubomis išleistam Maskvoje, žmogus jau niekuo nesistebi. Juk tarsi balzamas neokomunistams skamba šios knygos skyriai: "Didysis kaimo sunaikinimas", "Melagingi keliai" ir pan. O dėl sunaikinto kaimo, tai, kaip šiandien pamenu, dar Atgimimo metais - 1989-ųjų vasarą - žinomo žaliųjų aktyvisto ir šio judėjimo kūrėjo, per anksti pasitraukusio iš gyvenimo Sauliaus Griciaus pasakojimą, kaip LKP centro komiteto pirmasis sekretorius A.Brazauskas labai supyko, kai tuomečiai žalieji apkaltino LSSR "Agropromą", kad buvo statomi valymo įrenginiai prie fermų. Sumanymas buvo lyg ir geras: fermų, pastatytų gražiausiose Lietuvos vietose, srutos upelių ir upių neterš - ainių pagarba ir dėkingumas garantuotas. Kaip tarė, taip ir padarė: pastatė net 497 valymo įrenginius. Bėda tik ta, kad pusė jų neveikė nuo pat pirmos dienos. O kelios dešimtys tų įrenginių buvo iškart užkonservuota. Tai reiškė štai ką: išdraskyti varikliai, supjaustyti laidai - žodžiu, griuvėsiai. Milijoninės lėšos iššvaistytos. Atrodė, teisti reikėjo. Reikėjo, žinoma. Tačiau niekas savų nesodino nei tada, nei dabar. Geriausiu atveju, laukiama "senaties termino", o jeigu jau prispiria prie sienos akivaizdūs faktai, pavyzdžiui, su Viešųjų pirkimų tarnybos vadovu, Ministras Pirmininkas net Valstybės kontrolės išvadas nė nemirktelėdamas pavadina gandais ar žiniasklaidos prasimanymais. Tuose reikaluose ypač įgudusi Premjero spaudos atstovė N.Pumprickaitė, komentuojanti savo šefo pasisakymus įvairiais klausimais. Reikia pripažinti, kad šios ponios meistriškumas iš juodo daryti baltą ir atvirkščiai, išryškėjęs dar nuo jos darbo įvairiose televizijose laikų, dabar tapo tiesiog didmeistriškas.
Aišku, jai dar toli iki Premjero patarėjo filosofo Arvydo Juozaičio. Šis yra nepralenkiamas dar nuo "Istorinės klaidos" pasirodymo laikų. Promaskvietiška bei antivakarietiška šio patarėjo orientacija jau pralenkė netgi aršiausius Rusijos imperininkus. Tik ką džiūgavęs dėl šlovingųjų islamistų atakos prieš Niujorko dangoraižius ir pareiškęs, kad Amerika gavo tą, ko nusipelnė, dabar patarėjas netveria baisiu pasipiktinimu, kaipgi čečėnų "teroristai" drįsta kėsintis į didžiąją rusų valstybę ir tautą. Netgi perpildytoje antičečėniškos isterijos Rusijos spaudoje neteko skaityti panašių apmąstymų, kuriuos pateikė Premjero patarėjas praėjusį savaitgalį viename dienraštyje. Tik kodėl, šmeiždamas ir niekindamas čečėnų "teroristus", nuvalkiotus Maskvos propagandos štampus kartojantis patarėjas nė žodeliu neužsimena apie nuolat Rusijos spaudoje pasirodančias antilietuviškas publikacijas, kurias su malonumu persispausdina vietinių rusakalbių spauda. Štai neseniai Rusijos komunistų ir "patriotų" pozicijas išreiškiantis laikraštis "Sovetskaja Rossija" paskelbė straipsnį apie tai, kad tik 500-600 lietuvių, tiksliau, "apsivogusio elito", nori, kad Lietuva taptų Europos Sąjungos ir NATO nare. O visi kiti nieko daugiau netrokšta, kaip sugrįžti po motinos Rusijos sparnu. "Visiems aišku, kad Lietuva kaip buvo, taip ir yra bei bus neišvengiamai susijusi su Rusija. Tik intelektualiniai nykštukai ("karliki") nusprendė, kad rusofobiškais lozungais galima pažeisti ekonominius dėsnius". Straipsnyje daroma išvada, kad Lietuva anksčiau ar vėliau sugrįš ten, kur buvusi, - į Rusijos glėbį. Didžiulis laikraščio "Sovetskaja Rossija" antilietuviškas straipsnis, Lietuvos nepriklausomybę įvardijantis kabutėse, ragina Kremlių liautis derėtis su Europos Sąjunga dėl Kaliningrado problemų ir vizų režimo, o tiesiai šviesiai pateikti Lietuvai ultimatumą: jokio vizų režimo, jokių nuolaidų tuo klausimu. O jeigu "apsivogęs Lietuvos elitas" spyriosis, tai tegul vėliau kaltina pats save. Užuomina aiški: intervencija, kaip Čečėnijoje. Taigi negi Premjero patarėjui tokie dalykai nežinomi? Aišku, galima teigti, kad tokios ir panašios publikacijos Rusijos spaudoje neatspindi oficialiosios Kremliaus pozicijos. Tačiau negi Lietuvos užsienio politikos vairininkams bei valdžios viršūnių patarėjams nežinoma, kad po sumaniai surežisuotų spalio 23-26 dienų įvykių Maskvoje prezidentas V.Putinas "paprašė" skubiau parengti naują Rusijos nacionalinio saugumo strategiją. Kokia bus ta "strategija", jau dabar pakankamai aišku. Kaip pažymėjo Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas, susidorojusi su čečėnais, Maskva imsis Lietuvos. Ir kodėl gi nesiimti, jeigu net Lietuvos aukščiausioje valdžioje pilna tokių, kurie sutiktų su bet kuo, su kokios nors Baškirijos, Kalmukijos ar Jakutijos statusu, bet su viena sąlyga - išsaugoti savo privilegijas ir valdančiųjų kėdes.
Kalbant apie artėjančius rinkimus, irgi nieko gero tikėtis neverta. Valdantysis klanas užtikrintai kontroliuoja padėtį Lietuvoje, o rinkimų kampanijos ir druskos, cukraus, alaus dalijimai, skraidymai sraigtasparniais tėra tik antraeiliai dalykai. Visiškai aišku, kad po dvylikos nepriklausomybės metų Lietuvoje taip ir neatsirado tikrų partijų europietiška prasme. Yra tik politinių avantiūristų susibėgimai, klanai, susibūrę tik tam, kad paimtų valdžią. Jie ir naudojasi ta, anot vieno politologo, socialine inercija, kuri yra tokia pat negailestinga kaip ir fizikos dėsniai. Visuomenė, 50 metų alinta, negali pažengti į priekį, ir jokie rinkimai nieko nepakeis. Valdantiesiems bet kokie rinkimai tėra tik demokratijos vaidinimai. Nomenklatūriniai sluoksniai tuo puikiai pasinaudoja nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios. Faktiškai išlikę visose valdžios struktūrose partiniai ir ūkiniai nomenklatūrininkai, pasinaudodami KGB specialistų sukurta metodika, nuo pat 1990 m. kovo 11-osios vykdė kryptingą socialinę politiką: sudaryti Lietuvos žmonėms tokią situaciją, kad balsavimas už dešiniąsias partijas ir jų kandidatus iš esmės taptų neįmanomas. Tas begalinis visuomenės daugumos skurdinimas pasiekė tikslą. Susikūrė marginalinės grupuotės, pasivadinusios partijomis, kurios per rinkimus nusineša nemažą dalį rinkėjų balsų, o daugumą surenka vienintelė valdančioji partija. Rinkėjams gluminti naudojamas ir kaukių keitimas, tapęs ypač ryškus artėjant Prezidento ir savivaldybių rinkimams. Tik kažkodėl netgi, atrodo, įžvalgūs politologai neatkreipia į tai dėmesio. Juk kailių keitėjai tik pila vandenį ant amžinai atėjusių valdyti senųjų ir naujųjų nomenklatūrininkų malūno. Argi kas girdėjo, kad savo prigimtį keistų vadinamieji socialdemokratai? Nėra tokių. Ir nebus. Puikiai klestėję sovietmečiu, jie sumaniai sugebėjo prisitaikyti jau V.Landsbergio "diktatūros" metais ir sėkmingai išlieka valdžioje, netgi dėl akių tapę socialliberalais, tautos pažangiečiais, pagaliau krikščionimis demokratais. Norom nenorom tenka pritarti tiems, kurie mano, kad šiandieninė Lietuvos padėtis yra gana pavojinga. Didžiausia bėda yra ta, jog tos bėdos nejaučia didžioji Lietuvos gyventojų dalis, abejinga valdančiojo klano užmačioms. Ir tas abejingumas tautos ir valstybės likimui kyla ne iš blogos valios, o iš esamos padėties nesuvokimo. Kasdien diegiamas žiniasklaidoje, ypač komercinėse televizijose, amoralumas, turto troškulys, jokių civilizuotų normų nepaisymas padarė savo. Tenka tik konstatuoti, kad nepriklausomybės metai pagaliau atskleidė, koks yra didžiulis tautos nuosmukis, išsikerojęs per 50 okupacijos metų.

Petras KATINAS

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija