Kalėjimų kapelionų seminaras Miunchene

Rugsėjo 2-5 dienomis Miunchene, Vokietijoje, vyko seminaras kalėjimų kapelionams. Šį seminarą surengė Tarptautinė komisija, besirūpinanti katalikų pastoracija kalėjimuose (ICCPPC-"International Commission of Catholic prison pastoral care"), veikianti jau 20 metų. Ši organizacija vienija daugiau kaip 100 pasaulio šalių. Anksčiau vykdavo pasauliniai seminarai, tačiau pamatyta, kad tai neefektyvu. Susirinkus daug dalyvių, nebelieka galimybių visiems pristatyti savo veiklą bei sudaryti bendrus veiklos planus. Taigi vėliau nuspręsta daryti kiekvieno kontinento atskirus susitikimus. Paskutinis pasaulinis kongresas vyko 1996 metais Varšuvoje (iš Lietuvos dalyvavo Alytaus kalėjimo kapelionas kun. Jaunius Kelpša).
Miunchene vykusiame seminare buvo apie 50 dalyvių iš 18 Europos šalių. Dauguma jų buvo kunigai, kapelionai. Lietuvai atstovavome penkiese: vyskupas Jonas Kauneckas, Panevėžio moterų kolonijos kapelionas mons. Juozas Antanavičius, Panevėžio kolonijos direktorius ir du darbuotojai bei "Lietuvos Caritas" Kalinių globos projekto koordinatorius Romas Radzevičius.
Kiekvienas dalyvis skaitė trumpą pranešimą apie kalėjimuose atliekamą pastoracinį darbą. Įdomu, kad nė vienas delegatas nepasakojo apie savanorišką darbą kalėjime. Todėl, mums perskaičius pranešimą, Vakarų Europos delegatai nustebo, kad "Lietuvos Caritas" parengti savanoriai leidžiami į kameras bendrauti su nuteistaisiais, tuo tarpu kitose Europos šalyse kalinių teisių gerbimo pretekstu į kameras savanoriai neleidžiami (reikalingas išankstinis kalinio sutikimas, taigi nuteistajam reikėtų kreiptis į administraciją, pareiškiant sutikimą bei norą susitikti su kapelionu ar ateinančiais savanoriais).
Konferencijoje buvo pateikta daugybė pavyzdžių apie darbą kalėjimų sistemoje kitose šalyse. Ne visose šalyse išspręstas ir kapelionų statuso klausimas. Kai kuriose šalyse kalėjimų kapelionai yra įdarbinti, o kitose, kaip ir Lietuvoje, - ne. Lenkijoje situacija dar dviprasmiškesnė: pusė kapelionų yra įdarbinti kalėjimuose, o kita pusė - ne. Taigi tai yra ne tik legalumo, bet ir susitarimo klausimas.
Škotijos atstovas pasakojo apie kapelionų bendradarbiavimą su psichologais, socialiniais bei medicinos darbuotojais, mokytojais, kalėjimų darbuotojais ir kitomis išorinėmis agentūromis. Vengrijos atstovas pasakojo apie susirašinėjimą su kaliniais. Į šią tarnybą yra įsitraukę 300 savanorių ir apie 400 nuteistųjų. "Lietuvos Caritas" vykdo panašią akciją, tačiau ji dar tik prasideda. Dalyviai pateikė įdomių asmeninių pavyzdžių: vienuolė karmelitė iš Prancūzijos pasakojo apie savo bendravimą su jaunuoliu, kuris, būdamas satanistas, 33-imis peilio dūriais nužudė kunigą. Ir tik įkalinimo įstaigoje jaunuolis atsivertė. Kunigas iš Vengrijos pasakojo, kad apsilankymai kolonijose paragino jį pasirinkti kunigystės kelią.
Konferencijoje ypač domėjausi bendruomenių, skirtų buvusiems kaliniams, patirtimi. Slovakijoje yra buvusių kalinių bendruomenė, kuri augina arklius ir teikia pagalbą šalia esantiems senelių namams. Konferencijos dalyvis, pasakodamas apie šią bendruomenę, pažymėjo, kad bendruomenėje laikomasi disciplinos ir drausmės, ir priminė tokį atsitikimą: senyva moteris, apsilankiusi senelių namuose ir nežinodama buvusių kalinių bendruomenės paskirties, pasakiusi: "Gera jūsų kunigų seminarija".
Vieną dieną seminaro dalyviams buvo surengta ekskursija į didžiausią Vokietijos kalėjimą, esantį Miunchene. Čia kali 1500 nuteistųjų. Visi kaliniai gyvena atskirose kamerose po vieną ar daugiau (iki keturių žmonių vienoje kameroje). Vokietijoje nėra kolonijų tipo kalėjimų (o Lietuvoje yra tik kolonijos, išskyrus Vilniaus Lukiškių kalėjimą). Iš kamerų kaliniai išleidžiami tik vienai valandai. Kalėjimo viduryje, prie bažnyčios, pastatytas paminklas, kur kadaise stovėjusi giljotina. Mirties bausmė Vokietijoje, kaip ir kitose Europos šalyse, yra panaikinta, o skirta bausmė "iki gyvos galvos" realiai atitinka 15 metų kalėjimą. Palyginkime, Lietuvos bausmės "iki gyvos galvos" terminas gali būti suprantamas pažodžiui, su viena išlyga, kad galima prašyti prezidento malonės po 25 metų kalėjimo. Į kalėjimą atvykusius seminaro dalyvius sutiko įstaigos direktorius, kuris plačiai papasakojo kalėjimo istoriją, supažindino su vidaus tvarka, atsakė į visus pateiktus klausimus. Po Antrojo pasaulinio karo dauguma imigrantų buvo pradėti vežti į šį kalėjimą, kurį galima būtų prilyginti traukinių stočiai. Čia kalėjo įvairiausių tautybių atstovai. Gaila, bet ir tądien sutikome kelis kalinčius lietuvius iš Panevėžio.
Ši konferencija buvo naudinga ieškant kontaktų su kitomis organizacijomis, dirbančiomis panašų darbą. Užmegzti ryšiai su škotais, Lenkijos kapelionais ir kt.

Romas RADZEVIČIUS
"Lietuvos Caritas"
"Kalinių globos ir reintegracijos projekto" koordinatorius

© 2002"XXI amžius"