Tas, kuris nesimeldžia,
nėra krikščionis
(Tėvas Pijus)
Žmogui, kaip asmenybei ir individui,
ir jo sėkmingai egzistencinei būčiai palaikyti ir papildyti, tobulinti
yra tiesiog būtina bendruomenė ir socialinė aplinka, šeima, draugai,
pažįstami. Ypač tai reikalinga ligoniams, neįgaliesiems, silpniems
ir vargšams. Gydytojai, slaugytojai, geros valios žmonės, šeimos
nariai turi ypatingą įtaką šiems žmonėms. Bet mūsų Bažnyčios bendruomenei
taip pat priklauso ir šventieji, mūsų artimieji, kurie jau baigė
žemėje savo kelionę ir mūsų mintyse, prisiminimuose šviečia kaip
švyturiai amžinybėje, tarsi primindami ir mokydami, priversdami
susimąstyti, sustoti tame gyvenimo ritme ir galbūt į gyvenimą
pažvelgti kitu žvilgsniu ar požiūriu. Mūsų kančia, liga tikėjimo
ir amžinybės šviesoje įgauna visai kitokią prasmę ir vertę. Tikėjimu
apdovanoti žmonės į mirtį bando pažvelgti kaip į dovaną ar kvietimą
į naują, geresnį ir vertingesnį gyvenimą. Šv. Pranciškus į mirtį
pažvelgė kaip į seserį ir taip ją pavadino savo nuostabioje "Saulės
giesmėje", tarsi ji būtų labai artima ir neatskiriama nuo
žmogiško gyvenimo, mūsų būties. Neseniai, 2002 m. birželio 13
d., paskelbtas šventuoju tėvas Pijus (1881-1968) panašiai rašė
apie mirtį: "Mirtis - matau tai aiškiai, - yra kaip tikrovė,
pilna gyvybingumo. Tuo (mirties) metu širdis taps laisva ir plati
kaip jūra; varginančios mintys, skausmingi rūpesčiai, mūsų gyvenimo
vargai ir nusivylimai, nemalonumai ir kančios pranyks vienu akimirksniu,
tarsi burtų lazdele mostelėjus, ir daugiau jau jų nebeprisiminsime"(Ep,
p.339). Mirtis primena ir moko sekti šventųjų pavyzdžiu ir patiems
siekti šventumo. Šventumas mirties akivaizdoje, kaip ir šventumas
gyvenimo perspektyvoje, įgauna naują kokybę, naują vertę.
Šventumas yra dažnai pašiepiamas, išjuokiamas, galbūt todėl, kad
iki galo ir autentiškai nėra suvokiamas šis žodis, šventumo svarba
ir jo būtinumas. Pats žodis "šventas" ("kadoš"
- hebrajų k.; "hagios"- graikų k.) priskiriamas Dievui.
Pirminė šito žodžio reikšmė reiškė atskyrimą nuo to, kas nėra
šventa, kas pareina iš pasaulio, reiškia ir moralinę vertybę.
Šis žodis taip pat išreiškia ir Dievo didingumą, garbę, transcendenciją.
Tas šventumas kyla iš Viešpaties. Krikščionis ir šventumas - tai
neatskiriami dalykai. Šventumas yra labai svarbus mūsų gyvenimui,
nes jis gyvenimą įprasmina, daro palaimingesnį ir solidesnį, svaresnį,
netgi kančios ir mirties akivaizdoje. II Vatikano Susirinkimas
aiškiai pareiškė apie visuotinį pašaukimą šventumui: "Vienas
yra visų šventumas: kad žmonės, Dievo Dvasios veikiami ir Tėvo
balsui paklusdami, garbindami Dievą Tėvą dvasia ir tiesa, sektų
neturtingu, nusižeminusiu ir kryžių nešančiu Kristumi ir nusipelnytų
būti jo garbės dalininkais. Ir kiekvienas turi eiti į priekį pagal
savo dovanas ir malones, vadovaudamasis gyvu tikėjimu, žadinančiu
viltį ir veikiančiu per meilę" ("Lumen gentium"
, 41).
Kiekvienas pagal savo galimybes yra šaukiamas į šventumą, išpildyti
meilės įsakymą ir joje tobulėti, net ligonis ar neįgalusis, priimdamas
su meile Viešpaties valią ir su kasdieniniu pasiaukojimu nešdamas
ligą, tampa šventuoju. "Pamąstykime, kas yra tikras šventumas.
Šventumas - tai peržengimas paties savęs, tai tobula pergalė prieš
savo aistras, tai teisingas savęs vertinimas ir pasaulietinių
dalykų atsisakymas pasirenkant neturtą ir turto atsisakymas, tai
pasirinkimas pažeminimo, o ne garbės, kentėjimo, ne malonumų.
Šventumas - tai mylėti artimą kaip save patį dėl Dievo meilės.
Šventumas reiškia mylėti tą, kuris prieš mus piktžodžiauja, nekenčia
mūsų ir mus persekioja; dar daugiau - tai gėrio siekimas jo atžvilgiu.
Šventumas yra gyventi nuolankiai, nesavanaudiškai, išmintingai,
teisingai, kantriai, su meile, skaisčiai, švelniai, darbščiai,
atliekant gerai savo pareigas - viskas ne kitam, o tik tam tikslui
- patikti Dievui ir pas Jį sau užsitarnauti atlygį. Pasinaudodami
Šventojo Rašto žodžiais, galime trumpai pasakyti: šventumas apima
galimybę ir galią perkeisti žmogų į Dievą"(Ep II, p.542).
Taip rašė tėvas Pijus apie šventumą, kurio jis geidė ir norėjo,
nes Viešpats tai padarė dėl mūsų: "Turint tai omeny, pastebėjau
ir tavyje... šventumo troškimą, kurį Dievas įskiepijo į tavo sielą"(Ep
III, p.704). Didelė dovana yra gauti šventumo troškimą, bet ir
turi būti noras - "melskis Jam, kad mane apdovanotų tuo gyvenimo
šventumu, kurio man taip trūksta" (Ep II, p.538).
Mirties akivaizdoje šventumas galbūt ne visada atveria amžinybės
perspektyvą, jos dvelksmą, bet klausimas iškyla - o kas toliau?
Šventumas sustiprina amžinojo gyvenimo viltį, sustiprina mus pačius
kančioje, ligoje. Šventumas, ateinantis nuo Dievo, perkeičia mūsų
būtį, įsiliejame tarsi į dievybės versmę, kuri teka amžinybės,
laimės ir meilės link, mums patiems to nežinant. Šventumas yra
neįkainojama Dievo dovana, kuri veda mus į amžinybę."Dievo
vaikams labai mažą reikšmę turi tas trumpas gyvenimas, kuris praeina,
kai amžinybėje gyvensime Dievo garbėj. Pamąstyk, ar eini teisingu
keliu amžinybės link, ar tavo koja stovi amžinybės kelyje. O,
kad tu eitum tuo keliu ir būtum laimingas, nes tas gyvenimas reikšmės
neturi tame praeinančiame ir neramiame pasaulyje"(Ep III,
p 824). Iš tikrųjų prasmingi ir teisingi žodžiai, dvelkiantys
tiesa ir viltimi. Juk žmogaus troškimas būti amžinai, būti laimingam
yra duotas jam, kaip Dievo meilės išraiška.
Taip pat siūlome kalbėti noveną Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai,
kaip patarė tėvas Pijus. Ji kalbama taip: "O mano Jėzau,
Tu pasakei: prašykite ir gausite, ieškokite ir rasite, belskite
ir bus atidaryta jums. Išklausyk manęs, kai beldžiu, kai ieškau,
kai prašau malonės... (pasakome intenciją ir sukalbame "Tėve
mūsų", "Sveika, Marija", "Garbė Dievui Tėvui",
"O Saldžiausioji Jėzaus Širdie, Tavimi pasitikiu").
O mano Jėzau, Tu pasakei: iš tiesų sakau jums: ką Mano Tėvo vardu
prašysite, duos jums, išklausyk manęs, nes prašau Tėvą Tavo vardu
malonės... (pasakome intenciją ir sukalbame "Tėve mūsų",
Sveika, Marija", "Garbė Dievui Tėvui", "O
Saldžiausioji Jėzaus Širdie, Tavimi pasitikiu"). O mano Jėzau,
Tu pasakei mums: dangus ir žemė praeis, tik Mano žodžiai nepraeis,
- išklausyk manęs, nes paragintas Tavo žodžių prašau tavo malonės...(pasakome
intenciją ir sukalbame "Tėve mūsų", "Sveika, Marija",
"Garbė Dievui Tėvui", "O Saldžiausioji Jėzaus Širdie,
Tavimi pasitikiu"); Saldžiausioji Jėzaus širdie, dėl Tavęs
yra vienas dalykas neįmanomas, būtent neturėti gailesčio vargšams;
parodyk gailestį mums, vargšams nusidėjėliams, ir apdovanok malone,
kurios Tavęs prašome per sopulingąją ir skaisčiausiąją Marijos
širdį, per Tavo ir mūsų maloningąją Mariją. Amen. ("Sveika,
Karaliene", "Šventasis Juozapai, Jėzaus globėjau, melskis
už mus")".
Malda, prašant šventojo tėvo Pijaus užtarimo: "Šventasis
tėve Pijau, apdovanotas mūsų Išganytojo šventais kančios ženklais
(stigmomis), Tave Dievas išrinko, kad mūsų laikais iš naujo parodytum
Dievo meilės stebuklą ir Jo galybę. Būk danguje mūsų užtarėju,
o kai šaukiamės Tavo užtarimo prie Viešpaties Gailestingumo sosto,
išmelsk mums nuodėmių atleidimą, malonę susivienyti su Jėzumi
Kristumi Eucharistijoje ir džiaugsmo būti šventoje mūsų Bažnyčioje.
Saugok mus nuo piktosios dvasios, nukreipk mūsų žingsnius į ramybės
kelią ir išmokyk mus gyventi Dievo vaikų laisvėje ir tiesoje".
Kiekvieno mėnesio ketvirtą šeštadienį yra aukojamos šv. Mišios
už kenčiančiuosius, ligonius, neįgaliuosius Kauno Šv. Vincento
Pauliečio (Petrašiūnų) bažnyčioje ir taip pat meldžiasi šv. tėvo
Pijaus maldos grupė. Mūsų adresas: Ligonių maldos apaštalavimas,
R. Kalantos g. 38, LT-3014 Kaunas. Parašykite, pasidalykite savo
rūpesčiais, problemomis. Laukiame pasiūlymų, pageidavimų, patarimų,
kaip geriau galėtume padėti ligoniams, neįgaliesiems.
Broliai kapucinai
© 2002"XXI amžius"