XXI amžius

IŠNIEKINTIEJI
(Atsiminimai apie Sibiro tremties metus)

(Pabaiga. Pradžia Nr. 77, 79, 81, 82)

Iš tremties grįžau 1956 metais. Grįžau į Kauną, savo jaunystės, studijų ir produktyviausio darbo miestą. Kai Krasnojarske man išdavė pasą, aš paklausiau, ar turiu grįžti į Lietuvą, būtent į Kauną. Atsakymas buvo: galiu važiuoti nors ir į Maskvą. Į Maskvą nesirengiu važiuoti, mano miestas - Kaunas. Krasnojarske pasas man buvo išduotas visai netikėtai. Atsimenu, 1955 metų pabaigoje aš buvau padavusi SSRS Aukščiausiajai Tarybai pareiškimą, rašytą lietuvių kalba (tą dariau apgalvotai - aš lietuvė, rašau savo respublikos kalba), užklausdama, kuo esu nusikaltusi, kuo mane inkriminuoja, kad penkiolika metų esu tremty, tapau invalide, nedarbinga, esu viena.
1956 metais, vieną gegužės dieną, milicininkas, atėjęs į baraką, liepia eiti į kontorą - ten manęs laukia žmogus iš Maskvos. Išsigandau, klausiu, kas, kaip, nieko daugiau nepasako, tik ragina eiti. Į šaukiamus susitikimus einu visada drebančia širdimi, nes nežinau, dėl ko einu. Per 15 metų daug tardymų patyriau. Tremtyje gyvenome nežinodami, kas mūsų laukia, gyvenome nuolatinėje baimėje, kad gali būti dar blogiau.
Einu lydima uniformuoto palydovo, sutikti tremtiniai atsigręždami palydi akimis. Kiek baiminausi, koks bus pokalbis, tačiau susitikus greitai nuogąstavimas prapuolė. Buvo jaunas žmogus, parodė savo inspektoriaus kortelę. Ilgai kalbėjomės, daugiausia apie tai, koks mano požiūris į sovietų santvarką, valdžią, kokio esu nusistatymo. Tiesiai ir aiškiai pasakiau, kad esu katalikė, tikinti, kad mano ideologija remiasi krikščionybės idėjomis, o mano darbas prieš trėmimą buvo iš socialinio teisingumo ir artimo meilės principų. Jis klausėsi ir konkrečiai nieko nepasakė, koks mūsų pokalbio tikslas. Kai baigėm kalbas ir pakilau išeiti, man dingtelėjo mintis - ar tik čia ne lietuvis, bet aš to nepaklausiau. Išėjusi gailėjausi. Jo kalbos akcentas buvo ne rusiškas. Bet po pasikalbėjimo, trečią dieną, vėl mane iškvietė. Šį kartą į rajono pasų skyrių, ten jau man buvo išrašytas pasas, kuriame buvo įrašyti netikri gimimo metai ir priklijuota tremtinės nuotrauka iš bylos. Norėjau, kad pataisytų, bet nė kalbos - tai byloje, ir baigta. Netikėtai gautas pasas ne tiek mane džiugino, kiek jaučiausi laiminga, kad per pasikalbėjimą su inspektoriumi neišdaviau savo jaunystės idealų, kad likau ištikima, be veidmainystės ir pataikavimų, savo nuostatoms ir pasaulėžiūrai.
Pasas - kišenėje, bet širdyje nerimastis, kaip palikti ligotą brolį, pas kurį tik prieš porą metų iš Altajaus krašto, Troicko rajono, buvau persikėlusi į Krasnojarską. Jam buvo sulaužyti peties ir kojos kaulai, nors jau vaikščiojo be ramentų, tik su lazda. Mes buvome nusipirkę ožkelę pirmavedę, kuri duodavo litrą pieno per dieną. Kada ėjau atsiimti paso, ožkelę brolis už ragų pririšo šalia barako, pievutėje. Ožkelė, pamačiusi, kad aš grįžtu, iš džiaugsmo ėmė nerimauti ir šokinėti. Vieną kartą iššoko taip aukštai, kad, krisdama ant žemės, nusilaužė sprandą. Turėjome ją pribaigti. Brolis papjovė, aš apgailėjau dėl savo maitintojos tragiško galo.
Brolis labai liūdėjo dėl mano išvažiavimo, kad mūsų keliai taip staiga vėl išsiskiria. Bet kitą dieną paprašė tremties draugą, estą inžinierių, kurio žinioje buvo prieplaukos mašinos, kad jį nuvežtų į Krasnojarsko geležinkelio stotį pirkti man bilietą į namus, į išsiilgtą tėvynę. Kai atvežė bilietą, aš apstulbau - minkštame antros klasės vagone.
"Tiek iškentėjusi, nors žmoniškai važiuok namo, - pasakė jis ir apsipylė ašaromis. Atsitokėjęs pridūrė: - Gal ir mane likimas greit apdovanos ta laime".
Po trijų dienų pasirengimo, savo skudurų supakavimo, lydima brolio, estų, latvių ir lietuvių tremtinių, sunkvežimiu važiavau į Krasnojarsko geležinkelio stotį. Aš verkiau, o mano palyda juokėsi ir pokštavo.
Į antros klasės vagoną tremtiniai ant rankų mane įkėlė ir sunešė, ką turėjau. Vagone buvo nedaug žmonių. Keliolika iš Leningrado, daugiausia inžinieriai projektuotojai, ekonomistai, kurie dirbo Krasnojarsko HE statyboje. Greitai susibičiuliavome ir radome bendrą kalbą, aš neslėpiau, kad po penkiolikos metų grįžtu iš tremties, į Kauną. Kai paminėjau Kauną, prisistatė uniformuotas pulkininkas, pontoninių tiltų inžinierius, kuris 1947 metais, kai Kaune buvo potvynis, dalyvavo gelbėjimo darbuose. Užrašė savo adresą Leningrade ir, jei kada būsiu tame mieste, kvietė užeiti. Jo žmona, dirbanti Leningrado saugume, Pabaltijo dokumentų skyriuje, yra pramokusi tų valstybių kalbas. Kažkaip užmečiau jo adresą, o kai 1963 metais visą savaitę su šeimos ekskursija gyvenau Puškino mieste, neprisiminiau, žinojau tik, kad tai - Vasiljevo sala. Apgailėjau, kad nebeturėjau adreso. Juk tie leningradiečiai, su kuriais važiavau iš tremties, buvo nuoširdūs ir draugiški. Jie mane apipylė visokiais pietų vaisiais, kurių skonį ir kvapą buvau per penkiolika metų užmiršusi ir nebegalvojau, kad teks kada nors jų ragauti.
Maskvoje persėdau į traukinį "Maskva - Kaunas - Klaipėda", jau ne į minkštą vagoną, bet į paprastą. Čia sutikau daug lietuvių tremtinių, kurių vieni turėjo pasus, kiti - be pasų. Tie, kurie turėjo pasus, - juose buvo paslaptingi skaičiai, pagal kuriuos neturėjo teisės gyventi savo respublikoje. Su kai kuriais teko kalbėti: jie planavo tik aplankyti gimines, pasižiūrėti į paliktus namus, o prisiregistruoti Latvijoje, arčiau savo tėvynės, ten susirasti darbą. Aš irgi varčiau savo pasą ir ieškojau to paslaptingojo ženklo, bet nesupratau ir numojau ranka. Iš Maskvos daviau telegramą dukrai, kuri gyveno mūsų paliktame name Kaune, Žeimių g. 3 (vėliau - Kalinino g.). Duktė jau studijavo Žemės ūkio akademijoje. Kauno stotyje niekas manęs nepasitiko, pėsčia iš stoties pasiekiau savo namus. Po penkiolikos metų aš grįžtu kaip elgeta… Sustojau prie namo vartelių, kurie jau nebe tie, kokius palikau, ir sodyba nebe ta, kokia buvo, - viskas apleista, suirę, pajuodę, durys sukrypusios, vos laikosi, langai užkalti faneros lopais. Žiūriu ir netikiu savo akimis, ar tai mūsų lizdelis, matęs tiek šviesos, gražių ir prasmingų dienų? Jame įvyko rašytojos Ievos Simonaitytės pagerbimas, 1936 metais gavus I valstybinę literatūros premiją už romaną "Aukštujų Šimonių likimas", o 1938 metais - rašytojos Bronės Buivydaitės Sakalo premiją už knygą "Auksinis batelis". Tame name ne kartą buvo priimtos užsienietės viešnios, moterys, visuomenės veikėjos iš Šveicarijos, Belgijos.
Dabar jis stovėjo susigūžęs, stogas vietomis be čerpių, pajuodęs, apšepęs. Kieme, ant virvių, plaikstėsi skudurai. Spaudžiu skambutį, jis neskamba, beldžiu į duris, niekas neatsiliepia. Einu iš kitos pusės - prie lango pasirodo svetimų, nepažįstamų moterų galvos. Jos moja, kad neįsileis… Grįžtu prie verandos durų, nejaugi man nebėra vietos savo namuose? Skausmas suspaudė širdį. Kai sugrįžau prie verandos durų, jos buvo atkeltos, ir ant laiptų stovėjo duktė, kurios nebuvau mačiusi vienuolika metų; iš vaiko išaugusi į merginą, aukštą, tik labai ploną, kaip balos nendrelė. Ji mane pažino ir puolė ant kaklo:
- Kodėl nepranešei, kad parvažiuoji?
Klausiu:
- Ar telegramos iš Maskvos negavot?
Telegrama atėjo tik trečią dieną po mano grįžimo. Kaune po trijų dienų pavyko prisiregistruoti be jokių sunkumų. Po trijų savaičių įsidarbinau. Juozas ir Pulcherija Grušai padarė viską, ką galėjo. Jie surado man darbovietę "Kauno audinių" filiale Vilijampolėje - faktūriste su 80-90 rublių atlyginimu. Aš nebijojau ir nesibodėjau jokio darbo, tik man pačiai buvo skaudu… Kaip žemai nurideno nuo to, kuo galėjau būti ir ką galėjau dirbti.
Faktūriste dirbau jau trečius metus, kai 1959 metų gegužę grįžtu namo iš darbo, randu raštelį, kad kitą dieną, 10 val., su pasu būčiau Milicijos valdyboje. Naktis be miego. Rytą nebeinu į darbą, o 9 val. - į Kauno milicijos valdybą. Nervai įtempti, nežinojimas, dėl ko esu šaukiama, mintyse iškelia naktinius tardymus tremtyje, bet stiprinu dvasią laikytis. Milicininkas palydi į viršininko kabinetą - už stalo rūstus žmogus. Į mano "Laba diena" neatsako. Stoviu kaip nusikaltėlė, tik rankos ne už nugaros. Mano užnugaryje atsirado keli vyrai kaip mūrai. Išgirstu:
- Pasą!
Padedu pasą. Jį paima vienas iš žaliūkų milicininkų ir išeina. Jį išregistruoja ir atneša man. Girdžiu nuosprendį:
- Kad per 24-ias valandas tavo nė kojos nebūtų Kaune!
Bandau klausti, gintis. Už ką mane taip tremiate, kuo aš nusikaltau?
- Mes nenorime, kad tokia Beleckienė vaikščiotų Kauno gatvėmis. Mes tave ir dieną, ir naktį surasime ir iš žemės iškasime, niekur nepasislėpsi…
- Aš dirbu, duktė mokosi, ir labai gerai mokosi, raudonu diplomu baigia aukštuosius mokslus.
- Tokių tėvų vaikų mokslas mums nereikalingas. O iš darbo nuo šiandien esi atleista.
- Kuo mane kaltinate? Prašau atsakyti.
- Buvai žymi buržuazijos veikėja, o tokiems dabar ne vieta Kaune.
- Nesiginu, buvau visuomenės veikėja, bet kad būčiau buvusi įžymybė, to aš tikrai nežinau ir nesijaučiu tokia buvusi. Buvę žymūs žmonės: prezidentas Aleksandras Stulginskis, ministrai Juozas Tonkūnas, Juozas Urbšys; diplomatai Petras Klimas, Valentinas Gustainis vaikšto po Kauną, o man, eilinei darbo moteriai, negalima.
- Tavo kalbos mums nereikalingos.
Susigraudinau ir maldavau:
- Leiskite man šiandien pat nuvykti į Vilnių, į LSSR Aukščiausiąją Tarybą išsiaiškinti, dėl ko turiu išvykti į tremtį. Aš ne sparnuotas paukštis, kad nuskridęs į svetimą kraštą atsitūpčiau ant griovio krašto ir dairyčiausi… Aš žmogus!
Staiga manyje gimė toks aiškus pasipriešinimas ir moralinės savigynos jausmas, kurį tik jėga ir smurtu galėjo įveikti. Pati savo mintyse stiprinau dvasią, niekur iš Kauno nesitraukti - kas bus, tas bus.
Išgirdau aštrius žodžius:
- Važiuok, važiuok! O ryt rytą prisistatyk į miliciją.
Iš kabineto, pro visus saugumiečius, kaip kulka iššokau su išregistruotu pasu, ir tiesiai į lėktuvą. Buvo jau po pietų. Reisas į Vilnių dar buvo. Sėdėjau lėktuve, košmariškos mintys audrino širdį - nejaugi vėl tremtis? Netoli Vilniaus lėktuvas pakilo virš baltų debesėlių, nuostabus peizažas, o aš suspaudžiau galvą ir atsidusau: "Dieve didis, gal lengviau man būtų, kad nukrisčiau. Koks sunkus mano gyvenimo kelias".
Nenukritau. Neilgai trukus aš jau stovėjau prie Aukščiausiosios Tarybos būsto. Sargybinis neįleidžia.
- Negalima, ne priėmimo diena.
Nuvažiavau į D.Poškos gatvę pas buvusią bičiulę ir visuomeninės veiklos bendradarbę (Liudo Giros žmoną). Ji man rodo mirusio vyro akademiko kambarius, kuriuose bus įrengtas jo memorialinis muziejus, o mano bėda ir rūpestis mane spaudžia. Sakau, ko aš atvažiavau į Vilnių; kad man šiandien reikia patekti pas Justą Paleckį - nepriėmimo dieną, gal galėčiau iš jos buto paskambinti, o dar geriau, man rodos, kad ji paskambintų. Gal mane priimtų. Mano bičiulė iš anų laikų, kada bendradarbiavome ir vieni pas kitus lankėmės į svečius, sako:
- Aš jus dabar mažai pažįstu.
Tai buvo tarsi mazgote per veidą.
- Ak šitaip! Dovanokit! Sudiev! - tepasakiau ir tuoj prie durų. Tada ji griebia mane už rankos, sulaiko ir sako: "Gal arbatos išgersim, paskambinsiu".
Stoviu sulaikyta koridoriuje ir nebesurandu žodžių, ką pasakyti. Skambina į jo butą. Atsiliepė. Aiškiai girdžiu: "Greit būsiu Aukščiausiojoj Taryboj. Tegu ateina".
Eidama į Aukščiausiąją Tarybą aš negalvojau, ką kalbėsiu ir kaip savo reikalą dėstysiu. Nuo manęs nesitraukė įžeidimas, palietęs mano savigarbą. Netilpo galvoje, kaip žmonės keičiasi, užbraukdami savo praeitį ir darbus. Ko verti tada išlydint žodžiai: "Kada būsi Vilniuje, užeik!“ Daugiau mes nebepažįstamos. Man teliko pasimelsti už jos sielą… Pažinsi tikrą draugą nelaimėje. Tą tiesą šimtą kartų pažinau savo gyvenime.
Į LSSR Aukščiausiąją Tarybą dabar patekau be sunkumų. Sargybinis, patikrinęs mano pasą ir žvelgdamas į mane, suabejojo, ar aš ta pati, kokia esu paso nuotraukoje tremties išsekintu veidu…
Justą Paleckį sutikau prie laiptų į antrą aukštą ne kaip kokį išdidų viršininką. Kaip kuklus, betarpiškas žmogus paduoda man ranką. Jis buvo ir bendradarbis Tėvynės Sąjungos valdyboje. (Minima Sąjunga įkurta 1939 metais, atgavus Vilnių ir likvidavus Vilniui vaduoti sąjunga, nutilus balsams - "mes be Vilniaus nenurimsim!" Sąjungoje tebuvo 94 žmonės - K.Binkis, J.Paleckis, P.Pakarklis, U.Uždavinys, dr. A.Juška, A.Salys, pulk. Papečkis ir kt. J.Paleckiui ir K.Binkiui buvo pavesta parengti memorandumą Respublikos vyriausybei dėl darbininkų sunkios padėties Lietuvoje. Juodu tą memorandumą parašė, bet telietė tik miesto, daugiausia pramonės darbininkus. Aš po skaitymo iškėliau klausimą - kodėl memorandume užmiršti kaimo samdiniai, mažažemiai valstiečiai ir moterys darbininkės. Būdama neetatine juridinės komisijos konsultante prie darbininkų rūmų, gerai žinojau moterų darbininkių nelygų traktavimą darbe, reikalavau, kad moterų darbo klausimai būtų įtraukti į memorandumą. Buvau vienintelė moteris Sąjungos vyriausiojoje valdyboje. Atsimenu, į mano iškeltą klausimą gyvai atsiliepė J.Paleckis. Memorandumas buvo pakoreguotas, vėliau įteiktas Respublikos Prezidentui ir vidaus reikalų ministrui. Padariau mažą ekskursiją į atsiminimų lanką!)
LSSR Aukščiausiosios Tarybos apartamentuose pasisveikinę, tyliai lipome plačiais laiptais, apdengtais pliušiniu kilimu. Įėjome į Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko kabinetą ir susėdome prie didžiulio stalo, apkrauto įvairių spalvų telefonų aparatais.
- Kokia bėda spaudžia? - buvo pirmieji jo žodžiai. Ant stalo padėjau savo išregistruotą pasą ir papasakojau, kad mane veja iš Kauno į tremtį.
Išklausęs mano pasakojimą, nepertraukdamas ir nieko nesakydamas, ima balto telefono aparato ragelį ir skambina tiesiog į Kauno miesto miliciją:
- Pasakykite, kokia byla užvesta Onai Beleckienei, kuo ją kaltinate? Patikslinkite ir tuoj man praneškite. Aš laukiu!
Sėdėjau ir laukiau skambučio iš Kauno, lyg sau nuosprendžio. J.Paleckis manęs teiravosi, kaip aš susitvarkiau grįžusi, kur įsidarbinau, kokia sveikata. Pasakiau, kad Grušų šeima, rašytojas ir dramaturgas - didžiausi užtarėjai ir gynėjai, bet ir jie dabar bejėgiai prieš biurokratinių instrukcijų vykdytojus. Sėdėdama jo kabinete aš pajutau, kad sėdžiu ne tik prieš Respublikos aukščiausios pareigybės žmogų, bet ir tikrą žmogų, su žmogiškais ketinimais padėti kitam, patekusiam į nelaimę.
Skambino iš Kauno. Jis man nepasakė, ką atsakė… Tik, padėjęs ragelį, pamojo ranka ir ištarė: "Nieko rimta. Nesijaudink!" Po tų žodžių mano skausmingas tylėjimas pratrūko. Aš pravirkau:
- Jums tas lengva pasakyti, kada jūsų galioje mano likimas! Ir išsakiau savo tragišką buvimą tremtyje - ligos, badas, šaltis, nužmoginimas, paniekinimas, priverstinis darbas, vos bepavelkant kojas, pravardžiavimas "fašistai, liaudies priešai".
- Ką nori, kad aš dabar padaryčiau?
- Kad manęs antrą kartą milicininkai savavališkai negrūstų į tremtį. Aš nekalta atkentėjau penkiolika metų.

Pastaba: Šiuo sakiniu ir baigiasi atsiminimai apie Sibiro tremtį. Dėl ko čia užsibaigia skaudžiausių išgyvenimų pasakojimas, galima spėlioti visaip, nes po to dar buvo nemažai skaudžių išgyvenimų. Bet jie buvo jau Lietuvoje.

Ona GAIGALAITĖ-BELECKIENĖ