IŠNIEKINTIEJI
(Atsiminimai apie Sibiro tremties metus)
(Pabaiga. Pradžia Nr. 77, 79, 81,
82)
Iš tremties grįžau 1956 metais.
Grįžau į Kauną, savo jaunystės, studijų ir produktyviausio darbo
miestą. Kai Krasnojarske man išdavė pasą, aš paklausiau, ar turiu
grįžti į Lietuvą, būtent į Kauną. Atsakymas buvo: galiu važiuoti
nors ir į Maskvą. Į Maskvą nesirengiu važiuoti, mano miestas -
Kaunas. Krasnojarske pasas man buvo išduotas visai netikėtai.
Atsimenu, 1955 metų pabaigoje aš buvau padavusi SSRS Aukščiausiajai
Tarybai pareiškimą, rašytą lietuvių kalba (tą dariau apgalvotai
- aš lietuvė, rašau savo respublikos kalba), užklausdama, kuo
esu nusikaltusi, kuo mane inkriminuoja, kad penkiolika metų esu
tremty, tapau invalide, nedarbinga, esu viena.
1956 metais, vieną gegužės dieną, milicininkas, atėjęs į baraką,
liepia eiti į kontorą - ten manęs laukia žmogus iš Maskvos. Išsigandau,
klausiu, kas, kaip, nieko daugiau nepasako, tik ragina eiti. Į
šaukiamus susitikimus einu visada drebančia širdimi, nes nežinau,
dėl ko einu. Per 15 metų daug tardymų patyriau. Tremtyje gyvenome
nežinodami, kas mūsų laukia, gyvenome nuolatinėje baimėje, kad
gali būti dar blogiau.