Atlaidai šiuolaikiniame mieste: pragiedrulis ar trukdis?

Vilniaus Aušros vartų atlaiduose Gedimino Žilinsko (ELTA) nuotrauka

"Liturginiame maldyne", išleistame 1984 metais, apie atlaidus rašoma: "Kai mums per išpažintį jau atleista nuodėmių kaltė ir amžinoji bausmė, dar lieka laikinoji bausmė, kuri turi būti atlikta arba skaistykloje, arba čia, žemėje, atgailos dvasia kenčiant šio gyvenimo vargus, nelaimes, patiriamas skriaudas; bet ji gali būti panaikinta ir atlaidais. Atlaidai yra panaikinimas laikinosios bausmė už jau atleistas nuodėmes". Kiekvienas praktikuojantis katalikas žino, jog, norint gauti atlaidus, reikia atlikti išpažintį, priimti Komuniją, pasimelsti Popiežiaus intencija ir nebūti prisirišusiam prie jokios nuodėmės. Tai atliekama ne tik per didžiąsias šventes, bet ir kurios nors bažnyčios vardo šventėje - per pagrindinius atlaidus.
Vykstant Aušros Vartų Gailestingumo Motinos didiesiems atlaidams, Šv.Teresės - Aušros Vartų parapijos klebonas mons. Edvardas Rydzikas lapkričio 12-ąją pakvietė žurnalistus į pokalbį "Atlaidai šiuolaikiniame mieste: pragiedrulis ar trukdis?". Diskusijoje dalyvavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, mons. E.Rydzikas, kun. Vaclovas Aliulis, MIC, kun.Julius Sasnauskas, OFM, Vytautas Ališauskas, Paulius Subačius.
Buvo prisiminti tradiciniai parapijų atlaidai XX a. pirmojoje pusėje ir vėliau. Iki pat sovietų okupacijos 1940 metais parapijų atlaidai buvo religinė šventė su daugelio tikinčiųjų išpažintimi ir Komunija, įspūdingu pamokslu, religinių ir tautinių organizacijų kultūrine visuomenine programa. Tai buvo ir kaimyninėse parapijose gyvenančių giminaičių, bičiulių, pažįstamųjų susitikimas.