Ar surasime priešnuodį nuo smurto viruso?

Šiandien smurtas Lietuvoje plinta lyg virusas. Tėvai žaloja savo vaikus, paaugliai žiauriai peiliais sprendžia menkiausius konfliktus, vienas už kitą šiurpesni kriminaliniai įvykiai šalies kaimuose ir miestuose užpildė pirmuosius dienraščių puslapius, jie vis neišnyksta iš televizijos žinių pranešimų.
Kas atsitiko? Ką daryti? Kaip suvaldyti smurto bangą? Apie tai televizijos laidose diskutuoja politikai, ministrai, vaikų teisių apsaugos tarnybų specialistai. Iš tiesų ką gi daryti? Kur slypi šiandieninės agresijos protrūkio šaknys?

Susirūpinta smurto kultu

Vieni teigia, jog smurto kulto plitimui didelės įtakos turi televizija, jog ekrane rodomas blogis glaudžiai susijęs su didėjančiu pačios visuomenės žiaurumu. Kiti tvirtina, jog tai susiję su augančiu alkoholizmu, narkomanija, nedarbu ir kitais negatyviais socialiniais reiškiniais.
Pastaruoju metu visą pasaulį sukrėtė šėtoniškas terorizmo protrūkis. Kodėl tampame vis agresyvesni? Ką privalo padaryti valdžia, visuomenė ir kitos institucijos, kad būtų užkirstas kelias smurto kultui? Vis energingiau prieš smurto ir prievartos demonstravimą žiniasklaidoje pasisako Krikščionių demokratų atstovai, Seimui pasiūlę priimti įstatymą, draudžiantį smurto ir pornografijos rodymą per televiziją.
Antai "Paskutinėje kryžkelėje" neseniai buvo diskutuojama, ką daryti, kad būtų suvaldytas smurtas prieš vaikus. Dalyvavo Prezidento patarėjas, psichologai, vaikų teisių apsaugos tarnybų, savivaldybių atstovai, Lietuvos krikščionių demokratų nariai, inicijavę įstatymo, draudžiančio smurto rodymą per televiziją, rengimą. Tačiau politikų kalbėjimas lozungais, nepateikus rimtesnių argumentų, žiūrovų neįtikino. Pašnekovas nuolat lyg užstrigusi plokštelė kartojo, jog šį įstatymą vetavo Prezidentas. To pakako pasakyti vieną kartą, o vietoje kitų penkių derėjo pasiūlyti, ką galima dar padaryti, kas darytina mokyklose, krikščioniškose bendruomenėse, šeimose, kad būtų sustabdytas žiaurumas. Tada kažkas tarstelėjo, jog asocialiose šeimose dažniausiai televizoriaus net nėra…

Agresijos šaknys

Šis klausimas nuolat iškildavo ir anksčiau. Prieš du šimtus metų pedagogas Christianas Gotthilfas Salzmanas pamėgino teoriškai paaiškinti agresijos sąvoką. Jis pateikė kiek ironišką agresyvaus elgesio susiformavimo pavyzdį, kuriame, manau, ne vienas atpažinsime kažką matyta ar girdėta mūsų šeimų pedagoginėje praktikoje: "Pargriuvęs ar susimušęs mažasis Gustavas imdavo taip klykti, kad sukeldavo visus namus. Išsigandę tėvai šokdavo raminti, klausinėdavo, ko jis pargriuvo, į ką susitrenkė. Paskui, pasiėmę botagą ar rykštę, mušdavo vaiką nuskriaudusį daiktą… Taip berniukas ir priprato, vos susidūręs su kokiu nors pasipriešinimu, užsipulti ir išlieti savo nepasitenkinimą ant to, kas yra čia pat. Kadangi paprastai tai būdavo tik tarnaitė, jai ir tekdavo patirti berniuko įtūžį. Jis ją mušdavo, draskydavo nagais, kandžiodavo…
Paaugęs Gustavas mušė ir bjauriais žodžiais vadino savo senus tėvus, jis užsipuldavo kiekvieną jį įžeidusį, o kai negalėdavo atkeršyti žmonėms, spardydavo kėdes ir mėtydavo indus"…
Taigi, pridėję ranką prie širdies, prisiminkime, ar nedavėme tokių auklėjimo pamokų savo vaikams? Vaikučiui parkritus, ne kartą teko matyti ir girdėti sakant: "Padaryk nu-nu šitai kėdutei (ar stalo kampui)…" Taip skatiname vaiką nukreipti pyktį į konkretų daiktą, užuot paguodę ir pasakę: "Nenusimink, tau nepasisekė, greit viskas praeis…"
Psichologė Maria Fiurst knygoje "Psichologija" agresiją nagrinėja keliais aspektais. Bendro agresijos, kaip ir emocijų, apibrėžimo ji nepateikė, tačiau atskleidžia keletą ją aiškinančių teorijų.
Kasdienėje kalboje agresija dar vadinama smurtu ir žiaurumu. Autorė pamini agresija vadinamus veiksmus: užsispyrimą, įniršio priepuolį, plūdimąsi, įžeidinėjimą, baudimą, vogimą, baldų laužymą, antausius, badymą peiliu, šaudymą, žudymą, šantažą, studentų riaušes, karą, bombardavimą, nusikalstamumą ir net "kartais perdėti atsakomuosius įstatymo saugotojų veiksmus".
M.Fürst teigia, jog agresija gali būti pakartojama kaip išmoktas veiksmas. Išmokimu pagrįstos agresijos teorijos teigia, kad agresyviai reaguoti išmokstama stebint kitų elgesį. Tarkim, jei šeimoje, mokykloje, tarp pažįstamų ar per žiniasklaidą (daugiausia per televiziją ar kiną) matoma, kad agresyvūs veiksmai atneša norimą rezultatą, to išmokstama veikiant pakaitiniam pastiprinimui.
Socialinio išmokimo teorijos pagrindėjo kanadiečio psichologo A.Banduros (1977) atlikti eksperimentai tą patvirtino. Toks pavyzdys iš A.Banduros tyrimų: vaikas šeimoje stebi konfliktines situacijas. Mama pyksta, bet valdosi, tėvas kalba garsiai, greitai ir sarkastiškai. Sūnus pradeda bendrauti su seserimi, dar labiau ją žemindamas, negu tėvas. Jis sarkastiškas pastabas sako ramiu žemu motinos balsu. Sesuo pravirksta…
Antra vertus, A.Bandura mano, kad jei emocines reakcijas galima įgyti netiesiogiai stebint simbolius, tai galimas ir atvirkštinis reiškinys. Elgesį galima pataisyti stebint kilniaširdiškus poelgius, pagarbą, bendradarbiavimą. Anot A.Banduros, socialinio išmokimo teorijos pagrindas yra galimi specialūs psichologiniai būdai nepageidaujamam elgesiui sumažinti.
Pokyčiai koreguojant elgesį atsiranda tuomet, kai padidėja žmogaus pasitikėjimas savo jėgomis rasti išeitį iš keblios situacijos.

Beržinės košės skonis

M.Fiurst pabrėžia, jog agresyvius veiksmus iš esmės sąlygoja tai, kad iš jų tikimasi norimų rezultatų. Kadangi agresyvūs veiksmai patys save apdovanoja, jie pasikartos vis dažniau. Jei visuomenė mušimą laiko tinkama auklėjimo priemone, tai, ją panaudojus, atrodo, jog padaryta tai, kas reikia, taigi sulaukiama apdovanojimo. Tai psichologė paaiškina kognityviniu aspektu.
Kognityvinių elementų įtaka agresyviam elgesiui išties didelė, sako M.Fiurst. Anot jos, aiškinimas, užuojauta ir empatija gali agresiją sumažinti. Padidėti ji gali, kai gaunama papildomos informacijos ir planuojamas veiksmas pasirodo kitokiame kontekste. Be to, tokių veiksmų pasekmes mintyse galima sušvelninti.
Kada ir kiek agresyvus elgesys bus pateisinamas, iš esmės priklauso nuo įsigalėjusios vertybių hierarchijos. Kol kas turime nemažai beržinės košelės šalininkų. Neretai jos taip padauginama, jog sumušti vaikai atsiduria traumatologijos skyriaus palatoje. Todėl beržinės košės pedagogiką turime pamiršti.

Visuomenės poveikis

Socialinių agresijos modelių autoriai tvirtina, kad agresyvaus elgesio atsiradimas sietinas ne su individu, o su visuomeninėmis sąlygomis, pavyzdžiui, vyrai socializacijos eigoje išmoksta agresyvaus elgesio.
M.Fiurst sako, jog mūsų visuomenėje valdžią ir autoritetą turi daugiausia vyrai, todėl suprantama, kad, viena vertus, į agresyvų vyrų elgesį žiūrima pagarbiai, jis laikomas vertingu. Antra vertus, valdžia ir autoritetas įgyjami tokiu elgesiu. Viešas agresyvaus vyriškumo aukštinimas, iki ypatingo žiaurumo kine, televizijoje ir romanuose - tai tik sukarikatūrintas šios vertybių sistemos vaizdas. Jis apima įvairius visuomenės sluoksnius. Pirmiausia minėtinos profesijos, kuriose ypač svarbu nugalėti konkurentą (pvz., politikai, verslininkai, kariškiai, mokslininkai, sportininkai…).
Industrinėje visuomenėje nesaugumas, nerimas, rezultatų siekimas susiję numatomais ryšiais, rašo M.Fiurst, analizuodama agresyvumo prigimtį visuomenėje. Ji remiasi Ch.Shmerl, R.Ansager, G.Wenninger (1980) teorijomis, kurios patvirtina, jog stipriai į rezultatus ir į konkurenciją orientuotose sistemose labai daug "pasmerktųjų pralaimėti". Juos slegia keliami reikalavimai, baimė, jog nepasiseks; jie jaučiasi nepelnytai atstumti ir privalantys paklusti drausmei. Žinant, kad emocinė įtampa ir stresas yra beveik nuolatinė daugelio šeimų ir televizijos žiūrovų būsena, agresiją skatinantis derinys "agresyvus pavyzdys plius susijaudinimas" nebegali neutralizuoti tiesiogiai ar netiesiogiai agresyvių televizijos programų.
Taigi galima daryti išvadą, kad tokie pavyzdžiai - tai ne vien skandalingi fizinės agresijos atvejai, bet ir visos netiesioginės ar net įteisintos agresijos, sėkmingai demonstruojamos ne tik per televiziją ar kitas žiniasklaidos priemones. Eksperimentai patvirtino, jog linkę į agresyvius veiksmus jaunuoliai, matydami smurtą, tampa dar agresyvesni. Kuo pozityvesnis santykis su modeliu (aktoriumi), tuo labiau su juo identifikuojamasi ir perimamas jo elgesys.
Daugelis autorių nurodo, jog teisinga bausmė už padarytą blogį įtikina žiūrovą, kad smurtas ir nusikaltimai nieko gero neatneša. Manoma, kad žiaurios bausmės nepažeidžia galiojančio moralės kodekso, jos įbaugina. Tačiau neturime pamiršti, kad bet koks agresyvumas - atsakas į padarytą blogį gali būti suprastas kaip moralinis viso smurto pateisinimas.

Įgimta agresija?

Psichoanalitinių teorijų šalininkai tvirtina, jog agresijos šaknų reikėtų ieškoti įgimtuose instinktuose, arba tai aiškinama auklėjimo ir draudimų ankstyvojoje vaikystėje padaryta žala.
Konradas Lorenzas veikale "Vadinamasis blogis" palygino žmonių instinktus su gyvūnų instinktais. Mokslininkas J.Dollardas pateikia hipotezę, jog agresija visuomet yra frustracijos - nusivylimo, nemalonios, įtemptos emocinės būsenos, atsirandanti dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą, įveikti sunkumus - padarinys.
Visoms šioms koncepcijoms bendra tai, kad jos agresijai priskiria įtampą mažinantį, vadinamąjį katarsio efektą, t.y. agresija laikoma nusiraminimu, tuo ji ir patenkinama.
Zigmundo Froido nuomone, agresija - įgimtas žmogaus instinktas. Destrukcijos, arba mirties, instinktą jis priešina lytiniam, arba gyvenimo, instinktui. Lytinio instinkto tikslas - palaikyti gyvybę, juo siekiama nuslopinti lytinę įtampą, o mirties instinktas siekia panaikinti bet kokią įtampą, taigi ir paties gyvenimo sąlygotą.
Anot Z.Froido, mirties instinktas, susidūręs su gyvybės instinktu, nuo savęs griovimo nukreipiamas į aplinką, kur pasireiškia kaip agresija ir destrukcija. Matome, kokios įvairios agresijos kilmės teorijos.

Konstruktyvumas - priešnuodis nuo viruso

Visgi mokslininkai siūlo skirti konstruktyvią agresiją, nesusijusią su konfliktu, ir destruktyvią, iš konfliktų kylančią agresiją.
M.Fiurst tvirtina, jog konstruktyvi agresija padeda asmenybei tobulėti, tai domėjimosi aplinka išraiška. Vaiko veiksmus sąlygoja jo poreikiai: vaikas griebia rankomis motiną, aplinkui esančius daiktus, nes taip jis pažįsta aplinką, vystosi. Daugelį tėvų erzina vaiko judrumas: tai jis numetė vazą, tai išbėrė virtuvėje kruopas, drykstelėjo apmušalų skiautę ir pan. Jie draudžia tai daryti, nemėgindami vaiko dėmesio nukreipti kitur, pabūti su juo - ir taip skatina vaiko elgesio destrukciją. Manoma, kad vaiko baimė ir destrukcija tuo didesnė, kuo anksčiau kilo konfliktas su motina.
Erikas H.Eriksonas teigia, jog tėvai tobulėja kartu su vaikais, tačiau tokioje šeimoje, kurioje tėvai naudoja savo viršenybę silpnesniųjų priespaudai, vaikas gali susitapatinti su užpuolėju. Ir užburtas ratas ima vėl suktis.
Tačiau šį ratą galime sustabdyti visi drauge. Jeigu tai rūpėtų visiems - visuomenei, mokyklai, valdžiai, Bažnyčiai - ir būtų imtasi kardinalių priemonių užkertant kelią smurto plitimui. Jei būtų tuo rūpinamasi nuosekliai ir kompleksiškai, o ne vien būtų skelbiami rinkiminiai lozungai ir pompastiškos deklaracijos, tai netrukus būtų galima pasidžiaugti darbo vaisiais.
Šeima, mokykla, Bažnyčia ir bendruomenė - tai institucijos, kurioms reikia skirti patį didžiausią dėmesį, stiprinant jas, tobulinant jų veiklą galima tikėtis, kad nauja karta perims vertybes, svetimas agresijai ir smurtui.

Elvyra ŽEIŽIENĖ
Edukologijos magistrė

© 2002"XXI amžius"