XXI amžius

Televizorius: draugas ar priešas?

Šiandien televizija kuria savą pasaulį, kurį stebintis žiūrovas lieka išorėje. Televizoriaus ekrane nuolat šmėžuoja aktoriai, dainininkai, žymūs sportininkai ir politiniai lyderiai. Televizija jiems užtikrina populiarumą. Atsiranda manančiųjų, kad jei tavęs nerodo televizoriaus ekrane, tavęs iš viso nėra. Televizija žmogui suteikia vadinamąsias ,,15 šlovės minučių''. Televizija prarado savo pirminę užduotį, ji virto preke. Vyrauja bendra tendencija- visa tai, kas rimta, šokiruoja gerąja šio žodžio prasme, priverčia žmogų susimąstyti, nustumiama į periferiją. Komerciniai kanalai tokias laidas rodo vėlų vakarą ar net naktį. Šiandien televizija rodo beveik viską: nuo dienos naujienų iki pornografinių filmų. Dauguma šiandieninių televizijos kanalų ir laidų savo techniniu primityvumu labiau primena menkaverčius komiksus.
Kyla klausimas: kiek televizija mus praturtina ir kiek nuskurdina? Televizijos darbuotojai pranešimus apie katastrofas ir nelaimingus įvykius laiko geromis naujienomis. Didelę eterio dalį užima verksmingi serialai ir aštraus siužeto koviniai filmai, kvaili humoro serialai, prikaustantys žiūrovo dėmesį nebent tuo, kad jis įsitikina esąs gerokai protingesnis nei ekrane stebimi veikėjai. Mažėja kultūrinių laidų. Štai Lenkijoje kultūrinėms laidoms tenka tik 2 proc. eterio laiko. Plinta vadinamieji realybės šou, propaguojantys žemus polinkius ir instinktus.
Jei komerciniai kanalai tokie blogi, galbūt išeitis būtų valstybinė televizija? Valstybiniai kanalai transliuoja mažiau TV žaidimų, ,,muilo operų'', menkaverčių amerikietiškų filmų ir prasto skonio muzikos. Deja, valstybinė televizija neretai būna pernelyg politizuota. Daugumoje pokomunistinių šalių nesutariama, kokia turėtų būti nacionalinė televizija.
Dar 1927-aisiais vadinamosios geltonosios spaudos įkūrėjas Herstas vyresnysis pastebėjo, kad skaitytoją pirmiausia domina tai, kas atitinka jo paties žemiausius instinktus: kova už būvį, prievarta, šlovė ir meilės intrigos. Per 70 metų žmogaus prigimtis nepakito, tačiau dabar bulvarinės spaudos pozicijas vis aktyviau perima televizija. Televizija rodo kriminalus, žmogžudystes, seksą, knaisiojasi po svetimus nešvarius baltinius, skatina žiūrėti pro rakto skylutę. Daugeliui tai patinka. Tačiau Herstas vyresnysis atkreipė dėmesį tik į vieną žmogaus asmenybės pusę. Žmogus žavisi ir bebaimiais didvyriais, tyra meile, kilniais ir nesavanaudiškais poelgiais. Bėda ta, kad šiandien viskas susimaišė.
Televizijos darbuotojai teisinasi, esą televizija negalinti būti geresnė už realų gyvenimą. Tačiau televizijos magnatai neretai elgiasi žiauriau nei politikai, oligarchai ar diktatoriai. Jie nesusimąsto, kad televizija daro milžinišką įtaką vaikams ir jaunimui. Jiems svarbiausi jų kanalo reitingai.
Jei rodomas reportažas iš katastrofos ar nelaimingo įvykio vietos, BBC kanalo operatorius vaizdą rodo iš kiek galima toliau. Rusijos televizijų operatoriai, siekdami reitingų, stengsis parodyti kuo daugiau kraujo. Dėl to nereikėtų kaltinti tik žiūrovų. Kai kalbame apie narkomanus, jų nekaltiname dėl narkotikų įvežimo į šalį, tuo kaltiname mafiją, nešvarų verslą. Tuo tarpu kalbant apie smurto propagavimą televizijoje, pirmiausia kaltinami žiūrovai. Šiandien joks prodiuseris nepriims scenarijaus, kuriame nėra bent dešimties žmogžudysčių ir bent poros piktadarių, kurie per pirmąsias penkiolika serijų atrodys normalūs, niekuo neišsiskiriantys piliečiai.
Ekspertai suskaičiavo, kad visi Rusijos kanalai per dieną parodo 20 filmų, kurių pavadinime yra žodis ,,žmogžudystė'' arba ,,nusikaltimas''. Šiandien menas reikalingas tik 5 proc. visuomenės narių. Televizija reikalinga visiems.
Jei žiūrimas kanalas rodo tai, kas mums nepatinka, nieko nepešime perjungę kitą. Ten greičiausiai bus rodomas panašus serialas ar laida. Žmonės jau nepajėgia išjungti televizoriaus. Informacinių technologijų amžiuje neįmanoma gyventi be žiniasklaidos. Manoma, kad 55 proc. šeimų įsijungia televizorių net ir tada, kai nė vienas šeimos narys jo nežiūri. Televizorius prilygsta naminiam gyvūnui, dažnas iš mūsų kasdien skiria daugiau laiko televizoriui nei savo šuniui ar katei. Visiškai televizoriaus nežiūri tik 2 proc. žmonių.
Žiūrovas patenka į televizijos pinkles. Televizija iškreipia gyvenimo realybę. Skirtumas tik toks: nuo televizoriaus ekrano galima nusigręžti, tačiau nuo tikro gyvenimo - ne. Menkavertė Holivudo produkcija formuoja neteisingą požiūrį į šeimą, darbą, įstatymus, konkurenciją ir ateitį. Televizijos rodomi filmai romantizuoja nusikaltėlius ir policininkus. Serialuose nuosekliai analizuojama sudėtinga nusikaltėlio asmenybė, tačiau nerodomi nusipelnę visuomenės dėmesio žmonės.
Žiūrovui itin sunku atsirinkti televizijų programose. Reikalinga rimta televizijos kritika, padedanti žiūrovui apsispręsti ir įvertinti tai, ką jis mato televizoriaus ekrane. Retas dviejų ar daugiau žmonių susitikimas vyksta be televizijos laidų aptarimo.
Aktuali problema ir tai, kad dienos metu, kai televizorių žiūri ir mažamečiai vaikai, rodomos atviros sekso scenos. Tačiau dėl šios priežasties jokia visuomeninė organizacija dar nėra padavusi kokio nors televizijos kanalo į teismą.
Dideli reklamos kiekiai verčia jaustis taip, tarsi laida ar filmas tebūtų tik pauzės tarp reklaminių klipų. Televizijos žaidimai primena nesibaigiančias linksmybes. Populiarėjančiuose pokalbių šou kalbama apie tokius dalykus, kurių daugelis neišdrįstų papasakoti net ir artimiausiems draugams.
Televizija išsikovojo savo erdvę ir jos niekam nenori užleisti. Sakoma, kad televizija yra pati nepriimtiniausia demokratijos išraiška. Kad televizija išliktų demokratiška, jos magnatai turėtų susirūpinti vidine cenzūra. Derėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp rodomų gerų ir blogų dalykų. Be abejo, šiandien daugelis mūsų negalėtų gyventi be televizijos, tačiau būtina išmokti atsirinkti, ką ir kada verta žiūrėti.

Gražina MINKAUSKAITĖ