XXI amžius

„Pusbrolis Motiejus“
Prof. Vytauto Landsbergio knyga apie Stasį Lozoraitį

Literatūrinio vakaro - knygos „Pusbrolis Motiejus“ pristatymo metu (iš kairės): LŽD pirmininkė Gražina Petrošienė, prof. Egidijus Aleksandravičius ir knygos autorius prof. Vytautas Landsbergis

Autoriaus nuotrauka

Kauno apskrities Viešosios bibliotekos salėje nebuvo kur obuoliui nukristi, kai čia buvo pristatoma prof. Vytauto Landsbergio naujausia knyga „Pusbrolis Motiejus“ apie įžymųjį mūsų diplomatą, Vilties prezidentą Stasį Lozoraitį, sudaryta iš jo laiškų ir pasisakymų.
Prof. V.Landsbergis - pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos vadovas, aktyviai bendravo su išeivijos lyderiu Stasiu Lozoraičiu, audringo Lietuvos laisvėjimo meto diplomatu. Tai žmogus, kuris niekada nelaikė savęs išeiviu, nes gyveno Lietuvos teritorijoje - mūsų valstybės atstovybėse prie Šventojo Sosto ir Vašingtone (JAV).
V.Landsbergis atskleidė intriguojančio savo knygos pavadinimo kilmę. Pasirodo, ambasadorius S.Lozoraitis slapyvardžiu „Pusbrolis Motiejus“ pasirašinėjo laiškus ir faksogramas Sąjūdžio vadovui V.Landsbergiui, nuo sovietinio saugumo slėpdamas planus skelbti Lietuvos nepriklausomybę. O JAV Valstybės departamentą, su kuriuo tomis istorinėmis 1990 metų dienomis bendravo ambasadorius S.Lozoraitis, savo pranešimuose vadino „šeima“.
Knygos aptarimą, pristatymą vedė Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkė Gražina Petrošienė. Knygą istoriko žvilgsniu įvertino Kauno Vytauto Didžiojo universiteto prorektorius prof. Egidijus Aleksandravičius. Jis pareiškė viltį, kad ši knyga bus tikra dovana visiems istorikams, ypač istorijos specialybės studentams, kurie galės naudotis šiame veikale sukauptais unikaliais naujausių laikų Lietuvos istorijos dokumentais (labai didelis jų sąrašas spausdinamas pirmą kartą). Viskas autentiška ir iš pirmojo atkurtos valstybės vadovo lūpų. Niekas negalės daryti išvedžiojimų ir klastotės. V.Landsbergis pasielgė kaip įžvalgus istorikas, sakė prof. E.Aleksandravičius. Nepraėjo daug laiko nuo įvykių, o jau užfiksuoti šaltiniai.
V.Landsbergis padrąsino istorikus nebijoti rašyti ne tik apie tai, kas buvo prieš 50 metų, bet ir prisiminti dabarties svarbius įvykius. Profesorius priminė epizodus iš knygos. Pavyzdžiui, atmintinas įvykis, kai didžioji žiniasklaida buvo apspitusi S.Lozoraitį Amerikoje, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybės Aktą. Tuomet visi žurnalistai buvo susižavėję S.Lozoraičio erudicija, nuovokumu, kalbų mokėjimu. S.Lozoraitis kalbėjo prancūzų, anglų, vokiečių kalbomis.
S.Lozoraitis, sakė knygos autorius, nedarė karjeros, o galėjo ją daryti. Jis tikėjo, kad Lietuva bus laisva. Jo protas nebuvo paliestas sovietizmo užkrato. Iš jo tekstų jaučiama dvasia, ryžtas, tikėjimas.
Didesnė dalis knygos yra autentiški S.Lozoraičio tekstai, visa kita - prof. V.Landsbergio komentarai. S.Lozoraičio mintys skriejo „Amerikos balso“, Vatikano radijo bangomis į pasaulį, į Lietuvą. Išliko tekstai, kurie buvo pareikšti „Laisvosios Europos“ radijui. Dabar užfiksuotos mintys neleis po 50 metų skleisti įvairių istorinių pasakų.
Prof. V.Landsbergiui įstrigo viena labai graži S.Lozoraičio kalba, pasakyta Čikagoje, prie kapo, kai buvo laidojama generalinė konsulė Julija Daužvardienė, kuri perėmė iš savo vyro Petro Daužvardžio Generalinį konsulatą Čikagoje. S.Lozoraitis tada sakė: „Mes jos nematydavome vienišos, dažnai triūsiančios. Nematydavome jos medžiaginių problemų, jos negalavimų, apie kuriuos labai nemėgdavo kalbėti. Jos susirūpinimo, susimąstymo, kada aplink siausdavo politiniai arba visuomeniniai kivirčai. Jos gilaus liūdesio, kai iš pavergtos Lietuvos ateidavo šiurpios žinios. Jos pasipiktinimo, kada Vakarai abejingai žiūrėdavo į lietuvių tautos problemas, o kartais ir visai jas užmiršdavo. Kaip ir kiekvienam, taip ir J.Daužvardienei būtų buvę gera turėti šeimą. Būdama generalinė konsulė, ji tokios galimybės neturėjo.
(…)Ir tikrai net žmonių sūkuryje ji iš tikrųjų buvo vieniša. Lietuvių tauta turi nepaprastą istoriją. Lietuvių tauta turi nepaprastų savybių, nepaprastų asmenybių, kurios iškyla, kada audros siaučia mūsų šalyje.
Julija Daužvardienė yra viena tų asmenybių, kuri dabar šviečia ir dar stipriau mums švies ateityje“. Tokių gražių minčių knygoje apie S.Lozoraitį yra labai daug.
Į Edmundo Simanaičio, buvusio KAM viceministro, klausimą, ar S. Lozoraitis nesvarstė galimybės, kaip didelį intelektualinį potencialą turėję išeivijos lietuviai galėtų padėti Lietuvai po Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto. V.Landsbergis atsakė, kad negalįs patvirtinti tokių S.Lozoraičio planų. „Galbūt jis buvo didesnis realistas, o aš buvau didesnis idealistas. Viename pokalbyje S.Lozoraitis sakė, kad nėra istorijoje poslinkių, kurie nebūtų buvę pradėti ir vedami žmonių su idealistiniais poreikiais. Idealas visada turi būti prieš akis. Aš ir šiandien matau idealią Lietuvą“, - sakė knygos autorius.
„50 metų trukusi sovietinė okupacija nualino mūsų kraštą ne tiktai ekonomiškai, ji neleido visuomenei ir atskiram žmogui pilnai išsivystyti. Neleido jam semtis mokslo, palyginti savo mintis, įsitikinimus su kitais. Neleido susipažinti su kitų šalių padaryta pažanga, gyvenimu. Visa tai mes šiandien pajuntame. Visa tai pasunkina mūsų Tėvynės kelią į nepriklausomybę. Nereikalaukime per kelis mėnesius pataisyti, kas buvo pagadinta per 50 metų. Turėkime didelės kantrybės suprasti atgimimo sunkumus. Visada prisiminkime, kad Lietuva - pripažinta ar nepripažinta yra Valstybė, o mes, jos piliečiai, turime jai padėti“, - sakė mūsų Vilties prezidentas S.Lozoraitis. Šiuos žodžius iš knygos skaitė V.Landsbergis. Matyt, tie mūsų atgimimo klystkeliai ir sudarė prielaidas S.Lozoraičiui pralaimėti Prezidento rinkimus. Kaip teigė susitikime dalyvavęs buvęs Kauno apskrities viršininkas, dabar ūkininkas, Kazimieras Starkevičius, prie to pralaimėjimo, nors ir labai gaila, prisidėjo Lietuvos kaimas. Bet tai buvo laikas, kai dar galima buvo pastatyti Marijos Garšvienės inicijuotą paminklą S.Lozoraičiui Kaune. Dabar ir to padaryti jau nebūtų galima.
Susitikimui baigiantis, LŽD pirmininkė G.Petrošienė draugijos vardu pasveikino prof. V.Landsbergį, spalio 18 dieną šventusį 70 metų jubiliejų, ir įteikė jam rožių puokštę, sveikino „Bočių“ draugijos pirmininkė M.Garšvienė, padėkos žodį tarė Lozoraičių giminės atstovė doc. Dalia Brazauskienė.
Po susitikimo nusidriekė ilga eilutė žmonių, vakaro dalyvių, panorusių gauti knygos „Pusbrolis Motiejus“ autoriaus autografą. Pirkti knygą norinčiųjų buvo daugiau negu, deja, jos egzempliorių.

Kazimieras DOBKEVIČIUS
Kaunas