|
Čečėnų
akcija - atsakas į valstybinį terorizmą
Kraupūs įvykiai Maskvoje - desperatiška
čečėnų akcija siekiant atkreipti pasaulio dėmesį į nesibaigiantį
čečėnų tautos žudymą (išžudyta 200-300 tūkst. čečėnų, t.y. apytikriai
ketvirtadalis tautos) - buvo pasaulio dėmesio centre.
Mes, lietuviai, patys patyrę pokario metų okupacijos baisumus (trėmimus,
laisvės kovotojų ir nekaltųjų žudynes), suprantame ir užjaučiame
didvyrišką kankinę čečėnų tautą ir žavimės jos heroiška, neturinčia
sau lygių kova už laisvę. Čečėnai, kaip jokia kita tauta, verti
nepriklausomybės.
Visiškai neįtikėtini rusų pasiuntinio Lietuvoje žodžiai, esą ši
akcija neturi nieko bendra su čečėnų tauta. Čečėnijoje, anot jo,
beveik ramu (tik užmiršo priminti, kad tą ramybę užtikrina 80
tūkst. rusų kareivių; nepaisant to, kas savaitę šimtas jų žūsta).
Absurdiška būtų galvoti,kad čečėnai kada nors sutiks priklausyti
Rusijai, kurios kariauna ketvirtadalį jų išžudė. Iš bejėgiško pykčio
okupantai, Rusijos žiniasklaida vadina juos teroristais, kaip kažkada
mūsų laisvės kovotojus vadino banditais. Visuotinai šmeižiant čečėnus,
stengiamasi sutrukdyti visuomenei suvokti tikrąją tiesą: terorizmą
(tik daug pavojingesnį - valstybinį) vykdo Rusijos kariuomenė, 1994
metais (antrą kartą - 1998 metais) įsiveržusi į buvusią faktiškai
nepriklausomą Čečėniją. Nors sovietija žlugo, deja, jos palikimas
- imperinio, vos ne viduramžiško mąstymo tvaikas - nesisklaido iš
rusų sąmonės. Išimtį sudaro vienas kitas intelektualas (E.Boner,
S.Kovaliovas). Net ir savų kareivių negaila (jų Čečėnijoje nuo 1994
metų žuvo dešimtys tūkstančių), kad tik daugiau jie išžudytų čečėnų. |
|
| Ar
teisūs romėnai?
Galinga Romos imperija, gyvavusi
ir klestėjusi prieš kelis tūkstančius metų, paliko žmonijai ne tik
šventovių ar teatrų griuvėsių, bet ir laiko nesugriaunamus kultūros
paminklus: išminties aruodus, valstybės valdymo įrankį - įstatymus.
Jie veikė ne tik Romoje, bet ir visose aplinkinėse valstybėse net
po imperijos žlugimo. Iki šiolei romėnų teisė yra civilinės teisės
pagrindas visame pasaulyje. Tad labai svarbu žinoti, kur slypi romėnų
galybė.
Svarbiausia romėnams buvo pilietybė, nes su ja siejasi rinkimų teisė
(valstybės valdžia), teisėta šeima (tautos moralės pagrindas) ir
galimybė įsigyti turtą (valstybės ekonominis potencialas). Šios
nuostatos ir šiandien aktualios! Ypač atsikuriančiai Lietuvai, todėl
palyginkime romėnus su lietuviais
Romos piliečiu galėjo būti tik romėnas: nei svetimšaliai, nei vergai,
nei užkariautos tautos žmonės pilietybės neturėjo. Tai reiškė -
negalėjo turėti teisėtos šeimos ir turto. Svetimi, ne piliečiai
jokiu būdu negalėjo rinkti ar būti renkami. Taigi - jokios įtakos
valdžiai. |
|
Nuo
ilgametės patirties neįmanoma atsiriboti
Rusijos prezidentas V.Putinas drūčiai
pyktelėjo, kai prancūzų laikraščio Le Monde korespondentas paklausė
svečio, ar jis, likviduodamas Čečėnijoje teroristus, nesirengia
taip pat likviduoti ir civilių gyventojų. Prezidento atsakymas buvo
stulbinamai atviras ir vienu išskirtiniu atveju pamokantis, apie
kurį Vakarų bei mūsų politikai linkę patylėti. Politikos komentatoriai
jau seniai pastebėjo V.Putino politinį apsukrumą ir gebėjimą išspausti
naudos Rusijai iš rugsėjo 11-osios tragedijos, būtent Čečenijoje
vykdomą genocidą pridengti kovos su tarptautiniu terorizmu šūkiu.
Bet šį kartą kalba ne apie tai. Suirzusio prezidento atsakymai apie
čečėnų tariamą nusiteikimą žudyti visus, kurie nėra musulmonai
, apie subtilaus humoro blykstelėjimą, pasiūlant korespondentui
apsipjaustyti Maskvoje, apie anksčiau mestą reikalavimą čečėnų
laisvės kovotojus, jo žodžiais tariant, teroristus, murkdyti išvietėje
(močitj v sortire, rus.) rodo esant be galo svarbų reiškinį: čekistų
humoras ir žargonas gana sėkmingai vartojami ir tarptautinėje diplomatų
kalboje. Čekistų patyrimas ir stereotipai nesunyko.
|
|
Dėl
Rusijos karo veiksmų Čečėnijoje ir įkaitų išlaisvinimo operacijos
Vyskupo M.Valančiaus Vilkaviškio
vyskupijos blaivystės sąjūdžio atviras pareiškimas
Spalio 23 dieną Maskvoje čečėnų
kovotojai užėmė kultūros rūmus ir paėmė įkaitais 750 žmonių, reikalaudami
nutraukti karą Čečėnijoje ir išvesti iš jos grobuonišką armiją.
Šitas įvykis Maskvoje neliko be atgarsio ir visame pasaulyje.
Dar didesnis įvykis spalio 26 dienos įkaitų išlaisvinimo operacija
panaudojant nežinomas dujas. Apsvaigę nuo dujų buvo nužudyti visi
čečėnų kovotojai, o apsinuodiję dujomis, mirė apie 120 žmonių (įkaitų).
Tai precedento neturintis atvejis, kuris yra parodomas kaip kova
su teroristais, žinoma, siekiant apmulkinti akis ir pateisinti
neteisėtą karą Čečėnijoje.
Iki šiol stebina tie Lietuvos valstybės vadovai, kurie sveikina
Maskvos kovą su teroristais. Mūsų nuomone, nepateisinamas yra elgesys
LR Seimo narių, nepritariančių prof. Vytauto Landsbergio dalyvavimui
lapkričio 4 dieną Kopenhagoje vykusiame Pasaulio čečėnų kongrese.
Esame realistai ir matome, jog šiandien LR Seime valdančiąją daugumą
sudaro tie patys buvę komunistai ir Maskvos pakalikai tie patys
asmenys, kurie anaiptol nelabai džiaugėsi ir Lietuvos laisvės atėjimu.
Todėl naivu būtų tikėtis, jog jie paremtų čečėnų tautos laisvės
siekius. |
|
Laiškas
Liudui Truskai
Didžiai gerbiamas profesoriau,
leiskimės į kelionę, ieškodami tiesos!
Aš gerai atsimenu - visoje Lietuvoje žydai su lietuviais puikiai,
kaip viena šeima, sugyveno. Smurtą prieš žydus, ir ne tik Lietuvoje,
organizavo Geheimnispolizei, ne tik lietuvių padugnėms ir nespėjusiems
su Raudonąja armija pasprukti bolševikėliams talkinant. Nebūtų buvę
Geheimnispolizei akcijų, nebūtų buvę ir smurto prieš žydus. Tai
liudija lietuvių draugystė su žydais, trukusi šimtmečius
1941 metų sukilimas buvo okupantų teroru išprovokuotas. Nebūtų buvę
baisaus teroro, nebūtų buvę sukilimo.
Lietuviai, nors Geheimnispolizei vykdė terorą, SS bataliono nesukūrė
totalinei mobilizacijai nepasidavė. Mūsų tėvas, agitavęs prieš Totalmobilisation,
už išgelbėjimą iš kalėjimo moksleivių, pats koncentracijos lageryje
Štuthofe 1943 m. gegužės 15 d. per kaminą dūmu į dangų išskrido.
Lietuviai naciams ir kitose srityse netalkino.
|
|