Darbo sušventinimas - svarbiausia sąlyga teisingumui visuomenės vystymesi

Kunigas šv. Chosėmarija Eskriva

„Opus Dei“ asmeninės prelatūros įkūrėjo kunigo šv. Chosėmarijos Eskrivos (1902-1975) kanonizacija sukėlė platų atgarsį taip pat ir pasaulietinėje žiniasklaidoje. Apie naujo šventojo asmenybę ir idėjas, apie „Opus Dei“ veiklos principus ir tuometines socialines bei politines sąlygas Ispanijoje, kur gimė ir nemažą gyvenimo dalį praleido šv. Ch.Eskriva, buvo svarstyta „Svoboda“ radijo laidoje “Krikščioniškasis požiūris“. Pateikiame kiek sutrumpintą variantą diskusijos, kurioje dalyvavo žurnalistas Jakovas Krotovas, Europos švietimo centro Helsinkyje (Suomija) direktorius Aleksandras Havardas, kuris yra „Opus Dei“ narys, ir rašytojas Aleksandras Zorinas.

J.Krotovas: 2002 metų spalio 6 dieną, sekmadienį, Vatikane popiežius Jonas Paulius II vadovavo iškilmingai ceremonijai, kurioje šventuoju buvo paskelbtas galbūt pats žymiausias XX amžiaus ispanas. Ch.Eskriva gimė 1902 m. sausio 9 d. Jis sunkiai sirgo, vos nenumirė, ir laimingi tėvai laikė jį kūdikiu, tarsi sugrįžusiu iš kito pasaulio, todėl priklausančiu ne tik jiems, bet pirmiausia Dievui. Tačiau kai sulaukęs penkiolikos metų Chosėmarija nusprendė tapti dvasininku, tėvas tai priėmė labai skausmingai.
Šiandien, praėjus šimtui metų nuo Ch.Eskrivos gimimo, dėl jo sukurtos organizacijos, kuri pavadinta „Opus Dei“ („Dievo darbas“), vyksta karštos diskusijos, ir Ch.Eskrivos kanonizacija jas tik paaštrino. Kokia tų ginčų priežastis?
A.Havardas: Organizacija, kuri užsiima tik dvasiniais reikalais, paprastai mažai domina pasaulietines žiniasklaidos priemones. Joms reikalinga istorija, kurią galima būtų papasakoti publikai, ir konfliktinė situacija - istorijos pagrindas. Didžioji dauguma „Opus Dei“ narių ir jų darbai neduoda nė mažiausio preteksto „istorijai“, kuri galėtų sudominti žiniasklaidą, ir apie juos rašo mažai. O daugelis „Opus Dei“ kritikų, atvirai kalbant, yra tie patys žmonės, kurie rodo priešiškumą Popiežiui ir atmeta mūsų Bažnyčios mokymą. Tačiau būna ir nesusipratimų, kurie lengvai paaiškinami. Yra žmonių, kurie nenori suprasti, kad „Opus Dei“ nariai yra laisvi savo profesiniame, visuomeniniame ir šeimos gyvenime. Yra taip pat žmonių, kurie nemato skirtumo tarp slaptumo ir teisės į privatų gyvenimą. Be to, yra žmonių, kurie nesupranta, kad „Opus Dei“ nariai, nors ir labai myli vienuolystę, tačiau patys yra ne vienuoliai, bet pasauliečiai, pasirinkę visiškai kitą gyvenimo kelią. Tai žmonės, kurie nesiekia elgtis kaip vienuoliai savo asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime.
J.Krotovas: Žinoma, Ch.Eskrivos kanonizacija - tai ne „Opus Dei“, kaip idealios krikščioniškos organizacijos, kanonizacija. Šventaisiais skelbia ne organizacijas, bet asmenybes. 1917 metų žiemą Ch.Eskrivos tėviškėje, Aragono srityje, iškrito Ispanijos sąlygoms neįprastai gausus sniegas. Temperatūra nukrito net iki 16 laipsnių šalčio. Ir štai kartą, rytą bevaikščiodamas gatvėmis, Ch.Eskriva sniege pamatė basų kojų pėdsakus. Buvo aišku, kad čia praėjo vienuolis karmelitas, tačiau Ch.Eskrivą, kuriam tuomet buvo penkiolika metų, pamatytas vaizdas labai sukrėtė. Vėliau jis prisiminimuose rašė: „Mane persmelkė mintis - jeigu kiti pasirengę tokiai aukai dėl Dievo, tai nejaugi aš negaliu nieko pasiūlyti dėl meilės Jam?“ Ir nuo to momento prasidėjo jo atsivertimas stojant į dvasinį kelią. Tėvui tai buvo dar viena tragedija, kadangi Cjosėmarija buvo šeimoje vienintelis vaikas. Kas pratęs šeimos verslą? Tėvas jau buvo patyręs bankrotą ir sunkiai dirbo, kad atstatytų kažkada žymios ir turtingos giminės gerovę. Ir štai įvyko stebuklas: penkiasdešimtmečiam ispanui gimė dar vienas berniukas, kurį pavadino Santjagu, - jaunesnysis Chosėmarijos brolis.
Įdomu, jog kada vyksta ginčai dėl tų darbų, kuriems pasišventė Ch.Eskriva, tai jo sukurtą organizaciją pirmiausia kaltina uždarumu. Kiek teisingas įtarinėjimas, jog „Opus Dei“ yra kažkoks totalitarinis sąjūdis katalikybės viduje? Į šį klausimą atsako A.Zorinas, kuris dalyvavo „Opus Dei“ konferencijoje, skirtoje paminėti Ch.Eskrivos gimimo 100-ąsias metines.
A.Zorinas: Aš nieko panašaus nepajutau, - visiškas atvirumas vienas kitam, noras pirmiausia padėti žmogui, o paskui, kai jis mato, jog ši pagalba efektyvi, ir pradeda užduoti klausimus, iš kur ir kaip, tada jis pradeda skaityti Ch.Eskrivos knygas, ima suprasti jo patarimus ir juos vykdyti. Konferencijoje, tarp kitko, buvo skirtingi žmonės: ten buvo ir dailininkų, ir muzikų, ir kitų įvairiausių profesijų žmonių. Su jais bendrauji atvirai ir lengvai. Pagal jų liudijimus, Ch.Eskriva dabar daro įtaką jų gyvenimams labai aiškiai. Konferencija, sutapusi su Ch.Eskrivos gimimo diena, vyko Romoje, Vatikane, ir joje dalyvavo daug žmonių iš įvairių šalių. Nors nepriklausydamas „Opus Dei“, aš dalyvavau toje konferencijos dalyje, kuri buvo skirta kūrybos žmonėms - dailininkams, rašytojams.
J.Krotovas: Ispanija, daugelio istorikų nuomone, turi panašių bruožų su Rusija. Be to, XX amžiaus pradžioje Ispanija buvo apnuodyta lengvai iš kolonijų gaunamu auksu, kuris tekėjo nuo XVI amžiaus, kaip dabartinė Rusija - pajamomis iš naftos. Šalyje šis auksas stiprino feodalinį supratimą apie žemdirbio, amatininko ar pirklio darbo menkumą. Rusijoje nepalankus požiūris į darbą skatinamas ir žmonių gyvenimo „realaus socializmo sąlygomis“ patirtimi, kai į raginimus darbuotis, sakomus „iš viršaus“, buvo žiūrima kaip į dviveidiškumą. Tarp kitko, dvasiniame Ch.Eskrivos kelyje kaip tik darbas buvo pirmoje vietoje. Atvykęs į Madridą, jis veikė pačiuose neturtingiausiuose proletarų kvartaluose, kuriuos pėsčiomis apeidavo skersai ir išilgai, ir savo mokymuose kvietė atkakliai dirbti, sušventinti savo darbo vietą. Kuo buvo įkvėpti šie raginimai ir kuo jie skyrėsi nuo kitų mokymų, kuriais proletarai buvo kviečiami žinoti savo vietą ir neprotestuoti?
A.Havardas: Kada 1957-aisiais vienas „Opus Dei“ narys buvo paskirtas Ispanijos vyriausybės prekybos ministru, ir kažkas dėl to pasveikino tėvą Ch.Eskrivą, šis atsakė: „Man visiškai tas pats, ar jis ministras, ar gatvių šlavėjas, man svarbiausia, kad jis savo darbe taptų šventas“. Savo knygoje Ch.Eskriva rašė: „Krikščionis turi dėti visas pastangas, pirmiausia savo darbuose, kad save ir savo artimuosius aprūpintų viskuo, kas būtina vertingam krikščioniškam gyvenimui. Jeigu kuriuo nors momentu savo kailiu pajuntate nepriteklių, neliūdėkite, neprotestuokite, bet stenkitės išnaudoti visas galimybes, kad garbingai išeitumėte iš sudėtingos padėties. Tas, kuris elgiasi kitaip - nusikalsta Dievui“. Man atrodo, kad krikščionis turi kovoti ne tik su savo skurdu, bet padėti ir kitiems. Nuleisti rankas krikščioniui būtų negarbinga. Ir skurdą, žinoma, reikia pakęsti, jeigu nėra kitos išeities. Tada galima sakyti, kad skurdas tampa sielos sušventinimo, gyvenimo sušventinimo priemone. Tą patį galima pasakyti apie ligos kentėjimus. Kada 1932-aisiais jauna ispanė Marijaignasija Skovar įstojo į „Opus Dei“, ji sunkiai sirgo džiova. Ch.Eskriva paaiškino, kad jos liga buvo darbas, jos sušventinimo įrankis, ypatingas būdas atlikti Dievo darbą žemėje. Marijaignasija mirė po trijų mėnesių.
Tarp Ch.Eskrivos pasekėjų yra turtingų ir vargšų, sveikų ir ligonių, universitetų profesorių, darbininkų, namų šeimininkių, bedarbių, kuriems svarbiausia sušventinti tas sąlygas, kurios tam duotos. O dėl bedarbių, tai jie yra sušventinami darbo paieškos metu, jeigu tai jie daro profesionaliai, tai yra dėdami visas pastangas.
J.Krotovas: 1928 m. spalio 2 d., kada Katalikų Bažnyčioje švenčiama Angelų sargų šventė, Ch.Eskriva, kaip jis pats prisipažino, patyrė apreiškimą. „Dievas panorėjo, kad atsirastų „Opus Dei“, tai yra telkimas krikščionių, pasirengusių su džiaugsmu aukotis dėl kitų ir suprantančių, jog visi žemiškieji žmonijos keliai tampa dieviški, kada jais eina tokių nuostatų žmonės“, - rašė Ch.Eskriva. Jis taip kalbėjo apie bet kokį dorą ir sąžiningą darbą, apie kiekvieną žemišką užsiėmimą. Nuo to laiko Ch.Eskriva pradėjo kreiptis į pasauliečius, organizuoti grupes, skatinti jas į pamaldumą ir šventumą.
Ch.Eskrivos darbo reikšmės akcentavime labai aiškiai matyti svarbiausios tos epochos problemos - socialinė ir revoliucijos. Jau trečiajame dešimtmetyje visame Iberijos pusiasalyje (Ispanijoje ir Portugalijoje) tapo aišku: pagrindinis Bažnyčios priešas - marksizmas. Daugelis Bažnyčios žmonių čia aktyviai stengėsi išstumti socialistus, marksistus iš visuomeninio ir politinio gyvenimo. Ch.Eskriva prie tokių entuziastų nepriklausė ir prie šios socialinės problemos ėjo iš kitos pusės. Kaip jo pozicija darbo atžvilgiu skiriasi nuo marksistinės?
A.Havardas: Tėvo Ch.Eskrivos nuomone, kiekvienas sąžiningas darbas - tai specifinė priemonė šventumui siekti. Be kruopštaus darbo tiesiog neįmanoma sušventinti pasaulį, neįmanoma įvykdyti Dievo planą. Ch.Eskriva buvo įsitikinęs, kad profesinis pašaukimas yra esminis krikščioniškosios būties elementas. Jėzus, Juozapas, Marija, apaštalai, pirmieji krikščionys - visi jie dirbo, ir dirbo labai gerai. Negalima būti tikruoju krikščionimi ir kartu blogu darbuotoju. „Koks mano reikalas, - kalbėjo Ch.Eskriva, - kad tas batsiuvys laikomas geru krikščionimi, juk jis blogai taiso batus“. Šventam darbui reikia ne tik profesinės kompetencijos, bet ir siekio darbo metu būti Dievo artumoje, Jam tarnauti ir tarnauti visiems žmonėms - visai visuomenei. Ch.Eskriva svarsto: „Koks darbas svarbesnis - bankininko ar šiukšlių vežiko? Tai toks darbas, kuriame daugiau Dievo meilės“. Ch.Eskriva žiūri į darbą ne iš marksistinių ar liberalių pozicijų, jam darbas ne prekė ir ne stiprybė. Svarbiausia darbe - žmogus, kuris dirba kaip asmenybė. Štai kodėl darbas gali tapti krikščioniui malda ir keliu į šventumą. Ch.Eskriva kalba apie tai, kad paslaptis, Dievo darbas - ne pačioje veikloje, bet maldoje, todėl mes ir paverčiame darbą malda. Jam svarbiausia ne reikalai, kuriuos jis atlieka, bet nuolatinis bendravimas su Dievu. Darbo sušventinimas yra svarbiausia teisingumo sąlyga visuomenės pažangoje. Kažkada sprendžiamuoju gamybos faktoriumi buvo žemė, o vėliau - kapitalas. Šiandien svarbiausiu faktoriumi tampa pats žmogus, jo gebėjimas gyventi solidarume, suvokti ir patenkinti kito poreikius. Čia, man atrodo, rusiškam dvasiniam patyrimui atsiveria ypatingos perspektyvos.
J.Krotovas: Tarp pirmųjų Ch.Eskrivos bendražygių buvo visai ne darbininkai, bet istorikas, architektas, matematikas, chemikas, biologas, du inžinieriai. Pirmosios „Opus Dei“ organizacijos struktūros - būtent studentų bendrabučiai. Paskui atsirado koledžai, universitetai, darbininkų profesinio rengimo centrai, žemės ūkio mokyklos. Ir čia akivaizdžiai matosi realizacija to idealo, kurio siekė daugelis toje epochoje - solidarumo idealo.
Bet grįžkime prie Rusijos ir Ispanijos istorijos paralelių. 1935-1937 metai. Rusijoje žudoma tūkstančiai dvasininkų, taip pat tūkstančiai dvasininkų nužudomi ir Ispanijoje, tuo metu vykusiame pilietiniame kare. Vien 1936-ųjų vasarą Chosėmarijos gimtajame mieste Barbastre buvo nužudyti 837 katalikai, tarp jų vienas vyskupas, 115 kunigų ir penki vienuoliai. Bet jeigu Rusijoje po viso to įsiviešpatavo socializmas, ir, kaip teigė valdančiosios institucijos, jis buvo galutinai pastatytas. Ispanijoje nugalėjo „kontrrevoliucija“ - istoriją pavyko pasukti kita linkme. Ir, nepaisant to, ši pergalė krikščionims tapo sunkiu išbandymu. 1936 metais, kai Ispanijoje prasidėjo pilietinis karas, Ch.Eskriva, kurio ieškojo revoliucionieriai, norėdami jį nužudyti, prieglobstį rado vienos Lotynų Amerikos šalies ambasadoje Madride. Vėliau jam pavyko pabėgti ir į Madridą sugrįžo kartu su frankistais 1939 metais. Bet viskas nebuvo taip paprasta: Ch.Eskriva, jau F.Frankui valdant, buvo atiduotas tribunolui, o 1946 metais paliko Ispaniją ir visam laikui apsigyveno Romoje. Kodėl katalikų dvasininkas ir jo įkurta organizacija atsidūrė konflikte su F.Franko režimu, kuris save laikė ultrakatalikišku? Kaipgi Ch.Eskriva apibrėžė krikščionio vietą totalitarinėje visuomenėje?
A.Havardas: Ch.Eskriva karštai gynė savo vaikų nuomonių laisvę politiniais klausimais. Ir daugeliui buvo aišku, kodėl jis nepasisakė F.Franko naudai. Falanga (F.Franko vadovaujamas politinis sąjūdis, kuris Ispaniją valdė nuo 1939 iki 1977 metų) ėmė jo neapkęsti. Po pilietinio karo Ch.Eskriva buvo apkaltintas specialaus tribunolo, kuris tyrė komunistų ir masonų bylas, nes „Opus Dei“ buvo pavadinta „masonybės judėjiška šaka“. Tačiau pripažinus, jog „Opus Dei“ nariai yra darbštūs katalikai, dorai gyvena, tribunolo pirmininkas nurodė nutraukti bylą. Jis sakė: „Jeigu jie iš tikrųjų dorai gyvena, vadinasi, nėra masonai. Aš nesu sutikęs dorų masonų“. Tačiau Falangos represijos prieš „Opus Dei“ nesiliovė iki pat F.Franko mirties.
1966 metais Ch.Eskriva parašė Falangos vadovui labai įdomų laišką. Ten taip sakoma: „Gerbiamas drauge, mus pasiekė žinios apie tą kampaniją prieš „Opus Dei“, kuri taip neteisingai vedama Falangai pavaldžioje spaudoje. Aš dar kartą kartoju, jog kiekvienas „Opus Dei“ narys yra asmeniškai absoliučiai laisvas, tarsi jis ir nepriklausytų „Opus Dei“ tuose pasaulietiniuose bei teologiniuose klausimuose, kuriuos Bažnyčia palieka laisvam tikinčiųjų svarstymui. Todėl neturi prasmės pabrėžti konkretaus žmogaus priklausomybę „Opus Dei“, kai kalbama apie politinius, profesinius, socialinius ir kitus klausimus, kaip kad nebūtų išmintinga, aptariant Jūsų prakilnybės viešąją veiklą, minėti jūsų žmoną, vaikus ir kitus šeimos narius. Tuo jūs tik įžeisite Dievą, sumaišydamas dvasinius ir pasaulietinius dalykus, kada visiškai akivaizdu, jog „Opus Dei“ vadovai negali apriboti asmeninės laisvės įstatymų organizacijos nariams, kurie niekada neslepia, kad kiekvienas atsakingas už savo poelgius. Nuomonių pliuralizmas tarp „Opus Dei“ narių yra ir bus viena svarbiausių jų laisvės apraiškų, įrodymu krikščioniškosios dvasios, kuri moko gerbti kitą nuomonę. Vardan sąžiningumo ir teisingumo prašau jūsų nenurodyti į „Opus Dei“ ginčijant ar palaikant kokio nors piliečio nuomonę ar veiksmus. Mūsų šeima nesikiša ir negali kištis į politiką ir kitus žemiškuosius reikalus, nes jos tikslai yra išimtinai dvasiniai“.
Apie F.Franką galima pasakyti, kad jis neturėjo ideologijos, nepersekiojo žydų, jis netgi atsisakė įsileisti vokiečių kariuomenę į Ispaniją per Antrąjį pasaulinį karą. Galima sakyti, kad F.Frankas buvo krikščionis, kaip buvo krikščionimis Rusijos carai Aleksandras III ir Nikolajus II. Jis turėjo silpną laisvės pojūtį ir, atrodo, per ilgai užsibuvo valdžioje, kada jau nebuvo toks reikalingas. Žinoma, tai mano asmeninė nuomonė. Natūralu, kad tarp „Opus Dei“ narių buvo ir šalininkų, ir frankizmo priešininkų. Kada vienas „Opus Dei“ narių tapo Ispanijos vyriausybės ministru, kitą persekiojo dėl antifrankistinio laikraščio įkūrimo, ir jis turėjo bėgti į Italiją. Kada aš kartais skaitau laikraščiuose, kad Ch.Eskriva neva buvo susijęs su frankizmu, su Falanga, aš visada prisimenu Tertulijono žodžius: „Žmogus nustoja neapkęsti, kai jis nustoja būti nemokša“.
J.Krotovas: 1946 m. lapkričio 8 d. Ch.Eskriva iš Madrido persikėlė į Romą ir joje gyveno iki savo mirties, 1975 m. birželio 27 d. Čia popiežius Pijus XII patvirtino „Opus Dei“ įstatus. Tai įvyko 1950 m. birželio 16 d. Buvusioje Vengrijos ambasadoje prie Šventojo Sosto įsikūrė pirmoji „Opus Dei“ būstinė.
Vis naujų žmonių įtraukimas į šią organizaciją, kaip pabrėžė Ch.Eskriva, buvo jam laisvės patyrimas. Kodėl? Kaip pavyko suvienyti vienoje struktūroje skirtingų - socialinės, santuokinės, intelektualinės - padėčių, skirtingų politinių pažiūrų žmones?
A.Zorinas: Ch.Eskriva kalbėjo apie laisvę, kaip pagrindinį krikščionybės faktorių. Jis visiškai nevertė eiti vienu kuriuo nors keliu. Jis priiminėjo grupeles savo šalininkų, ir jie rinkosi vien tam, kad sektų aiškiai nubrėžtu šventumo keliu, bet kasdieniuose pasaulietiniuose reikaluose visi „Opus Dei“ nariai buvo laisvi - kiekvienas per gyvenimą eina savuoju keliu. „Opus Dei“ narių interesai gali būti skirtingi, netgi prieštaringi. Taigi laisvė yra absoliučiai laisva, čia nėra jokios prievartos. Tačiau mums tą sunku suprasti, nes pas mus, Rusijoje, vyksta politinių pažiūrų tarpusavio kova.
J.Krotovas: Totalitarinėje Rusijoje daugeliui krikščionių, kurie galvojo apie savo, kaip „politinių būtybių“, anot Aristotelio, pašaukimą, buvo akivaizdu, kad reikia rinktis tarp dviejų kraštutinumų - visiško apolitiškumo ir perdėtos politizacijos. Kaip rasti „aukso vidurį“ tarp šitų kraštutinumų? Ši problema pakankamai paprastai buvo sprendžiama ateistinėje valstybėje, kuri nuo savęs atstūmė krikščionis, suvarydama juos į getą. Krikščioniškoje Ispanijoje šis totalitarizmo klausimas buvo aštresnis. Todėl, kad dažnai kalbama apie tai, jog tuomet dažnai buvo raginama užsiimti politika, būtent falangistinės krypties. Kiek turėtum likti nuošalyje, ar tavo apolitiškumas netaps išdavyste tų žmonių, kurie dabar kalinami lageriuose, kalėjimuose, kurie patiria represijas? Tai buvo ir rusiškoji, sovietinė problema. Kaip sprendė šią apolitiškumo ir politizacijos problemą Ch.Eskriva?
A.Zorinas: Jeigu žmogus atranda save šiame gyvenime, tai jam nebaisus joks kraštutinumas ir į jį niekada nenukryps. Žmogus suvokia nieko bendro neturintis su bet kokio pobūdžio ekstremizmu. Jam pakanka to, kad su juo yra Dievas, šeima, darbas, ir jam nereikia kovoti kokiuose nors (kraštutinės ideologijos) frontuose. Ch.Eskriva buvo ir kai kurių energingų metodų šalininkas. Jis, žinoma, neragino imtis ginklo, nors simpatizavo tiems sąjūdžiams, kurie su ginklu rankose kovojo Ispanijoje, gindami Bažnyčią. Aš manau, kad pagal temperamentą jis buvo būtent toks. Bet kada žmogus tvirtai suvokia savo padėtį, savo prigimtį ir pašaukimą, jis yra teisingame kelyje. Jis gali padėti tiems nelaimingiesiems, kuriuos valstybė išsiunčia į tikrą mirtį. Tai gali būti kokia nors reali, konkreti gyvenimiška pagalba. Bet gali būti ir malda, ne mažiau stipri nei kokia nors konkreti parama.
A.Havardas: „Opus Dei“ nariai gali užsiimti politika, kaip ir kiekviena sąžininga veikla. Kaip visi sąžiningi piliečiai, „Opus Dei“ nariai ypač suinteresuoti visuomenės gerove ir klestėjimu nors didžioji dauguma jų profesionaliai politika neužsiima. Betgi tie, kurie pasišventė politiniam darbui, niekada nėra visuomeniniai „Opus Dei“ atstovai. Jie veikia kaip laisvi ir atsakingi piliečiai, pagal savo asmeninius įsitikinimus. „Opus Dei“ visiškai nesuinteresuota savo narių politine veikla ir už juos visiškai neatsako. Ch.Eskriva - didysis laisvės skelbėjas, ir todėl negalėjo nebūti palankus tikrajai demokratijai. Asmeninė laisvė ir asmeninė atsakomybė - tai pagrindiniai jo mokymo elementai. Ch.Eskriva nepakentė tironijos ir netgi nustatė, kad visi sprendimai „Opus Dei“ būtų priimami kolegialiai.
J.Krotovas: Ir Ch.Eskrivos kanonizacija primena apie tai, kad šiame pasaulyje dar milijonai žmonių, ir ne pačių kvailiausių, ne pačių neturtingiausių, ne pačių nuodėmingiausių, seka Kristaus pėdomis su solidarumo jausmu, su darbo sušventinimo jausmu, pasirengę aukoti save kitiems ir niekada neaukoti kitų dėl savo laimės.

Pagal „Svoboda“

© 2002"XXI amžius"