Paskui laiko strėlę

Kazimieras Kalpokas

Laikas – į ateitį paleista mūsų dienų istorijos strėlė. Ar pasieks taikinį, kur nuskries, ar liks tik išdavysčių nužudyta, per kovų kovas iš amžių glūdumos atėjusi lietuvio svajonė – laisvė?

Ritmiškai dunksėjo vagonų ratai, traukinys pamažu slinko Vilniaus kryptimi. Jis apsimetė, kad snaudžia. „Miegok iki Vilniaus, ten tave su pyragais sutiks…“ – nusijuokė lydintis suimtąjį enkavėdistas ir pasiūlė vietiniam stribui: „O mudu… sušilsim. Niekur paukštelis nenuskris. Galas! Prisikariavo“.
Jie buvo vieni pustuščiame vagone. Tik kelios moterėlės su ryšuliais pakeliui įlipo į traukinį ir susispietė kitame vagono gale. Sargybiniai gurkšnojo iš vieno butelio. Rusiškai, neužkąsdami. Pro pramerktų akių blakstienas jis matė girtėjančius sargybinių veidus. Pagalvojo: „Nejaugi iš tiesų – galas? Rankos surakintos, bet… kojos laisvos!“ Jis vis dar apsimetė miegantis. Mintimis jau aplankė Čedasus, savo šeimą, pasimatė su būrio vyrais, apkabino vyriausią ir jaunylę dukras, dvynukus sūnus. Nejaugi atsisveikina? Tai jau ne! Ne kartą bėgo nuo kareivių, ne kartą vijosi, eidamas kruvinais enkavėdistų pėdsakais, ne kartą iš pačios mirties glėbio ištrūko. Nejaugi dabar pasiduos? Kas atsitiko vyrams? Atlaikę alkį, sužeidimus, sunkias žiemas ir nuolatinį nuovargį, vyrai palūžo? Kankinami išdavė? Kas galėjo žinoti slapčiausius vado kelius? Jis neabejojo, jog būta išdavystės, bet savo vyrais pasitikėjo. Tačiau kas prasitarė apie vadų susitikimo vietą? Kas, be jo paties, dar galėjo žinoti?
Prisiminė pašnekesius su vyrais, apie ką tik nekalbėta bunkeryje. Net apie paskutinę galimybę nusišauti, nes kovoje už Tėvynės laisvę – kiekviena mirtis garbinga. Ir staiga vieno iš būrio vyrų klausimas: „Suprantu. Bet… kokia laisvė, jei esi nebegyvas?“ Ir pridūrė: „Jeigu man šitaip nutiktų, tai nors vieną okupantą išeidamas iš gyvenimo suspėčiau išsivesti su savimi“. Kažin, kur jie, mano vyrai, Panemunio puolėjai?
Jis jau nebesuvokė – sapnuoja, pats su savimi kalbasi, ar girdi išėjusių Amžinybėn kovos bičiulių balsus? Staiga aiškiai išgirdo įsakymą; „Kelkis, vade, ir eik!“ Pasipurtė ir nubudo iš snaudulio. Atmerkė akis. Sargybiniai, ištuštinę butelį, miegojo. Pažvelgė pro langą. Balandžio naktys dar tamsios, tačiau buvo galima įžiūrėti juoduojančio miško sieną. Palengva atsistojo. Sargybiniai nė nekrustelėjo. Jis nuslinko vagono durų link ir, pravėręs jas, apsidairė. Traukinys kaip tik sulėtino greitį prieš posūkį. Pats laikas šokti. Apsivijo rankomis galvą ir šoko. Nusirito griovin. Juto, kad susižeidė petį, bet galva liko sveika. Kojos neša! Traukinys juda pirmyn, gal negreit jo pasiges?
Atsikėlęs nuslinko į pamiškę. Prisėdo apsidairyti. Pasakė: „Ačiū tau, Viešpatie, nors tu jau seniai nebegirdi ir nematai mano tautos skausmo. Vis tiek! Ačiū už laisvę!“
Apčiupinėjo petį, nutvilkė skausmas, giliai įkvėpė. Aušo balandžio septintosios rytas. Kilo vėjas tarsi prieš audrą. Jam patiko smarkus pavasario vėjas, atsiduodantis bundančios žemės kvapais, glostantis tarytum šuoliuojančio žirgo karčiai ir šaukiantis lėkti nesustojant. Balandžio vėjas – atgimstanti gyvybė. Bėk į laisvę, kary, skubėk!
Trukdė antrankiai. Surakintomis, iškeltomis rankomis nustumdamas krūmų šakas, aplenkdamas atviras miško aikšteles, jis bėgo. Sustojo išaušus.
Sargybiniai nubudo negreit. Traukinys jau buvo kelias stoteles pravažiavęs, bėgliui dingus miške. Kai pamatė, ką pražiopsojo, sargybiniai žado neteko. Kol artimiausioje stotelėje pakėlė enkavėdistų dalinį, kol šie nukiceno bėgiais atgal, bėglio jau buvo neįmanoma pasivyti. „Asilai! Girtuokliai! – apšaukė sargybinius smogikų vyresnysis: - Gyvą ar mirusį man iš žemės iškaskit Kalpoką arba savo galvomis atsakysit!“ Sargyba klausėsi ir tylėjo, nes niekaip negalėjo pasakyti, kurioje stotelėje dingo suimtasis. O jo storokoje byloje atsirado įrašas: „Kazimieras Kalpokas, banditų gaujos vadas, suimtas 1950 metų kovo 28 dieną, po tardymo, vežamas į Vilnių, balandžio 7 dieną pabėgo“.
Jis buvo mylimas karių, nepakeičiamas ir nepralenkiamas kariūnas, keikiamas enkavėdistų, negailestingas keršytojas, okupantų siaubas. Jis buvo kovos dievas jauniems būrio partizanams ir nesugaunamas monstras, pabaisa atėjūnams, įsibrovusiems į jo valdas. Jis svajojo laisvai gyventi savo tėviškėje, mokyti vaikus rašto ir meilės žmogui, tačiau jam teko okupantų persekiotojo dalia. Ten, kur jis praėjo vydamasis priešą, tekėjo kraujo upeliai ir niekas nežinojo, kaip jam skaudėdavo širdį po žiauriausių kautynių. Jis paskyrė savo gyvenimą kovai ir laisvei, neliko gyvų jo bendražygių, o pats vis dar gyveno ir kariavo. Net Tėvynė juos ilgam užmiršo. Bet jam, Kazimierui Kalpokui, laisvo, tobulo gyvenimo siekis tebuvo trumpiausias kelias į mirtį.
Jis turėjo galingą sodrų balsą, tačiau jo tylios dainos klausėsi tik kovos bendražygiai bunkeryje. Jis turėjo mylimas dukras ir dvynius sūnus, tačiau jam nebuvo lemta būti su vaikais ir žmona, lydėti juos keliais į gyvenimą. Jis skausmingai ilgėjosi linksmo dukrų juoko ir tapo išdavystės auka per mylimos dukros draugą. Taip spėliojo žmonės, nors gal ir ne viskas buvo tiesa. Tačiau šią akimirką jis buvo laisvas! Ir ėjo, bėgo nesustodamas, nors silpo jėgos, iš sužeisto peties sunkėsi kraujas. Priėjęs mažą trobelę miško palaukėje, pabeldė į duris ir sukniubo ant slenksčio. Išėjusi žilagalvė moteris pakėlė jį, nusivedė į trobelę, pagirdė karštu pienu, aprišo ranką. Tylėdama. Jai viskas buvo aišku, tik nežinojo, kaip nuimti antrankius. Neturėjo kuo juos nupjauti. Nepaklaususi net vardo, pasakė: „Jie čia ateis netrukus, jeigu vejasi tave. Einam pas kalvį. Palydėsiu. Nieko jam nesakyk. Jis žmogus doras, bet… atsiskyrėlis. Gal taip reikia? Mes visi greit net artimiausio kaimyno pradėsim bijoti, jau savais nepasitikim. Gal tu žinai, kas bus rytoj? Juk jau dabar vieni gindami namus žūva, kiti – žuvusiųjų namus plėšia. Sąžinės nepamatysi, būk atsargus, žmogau“. Nuvedė vadą prie kalvės, pabeldė į atsiskyrėlio namų langą ir dingo, palikusi bėglį vieną.
Vadas atkišo kalviui surakintas geležimi rankas, ir žmogus suprato, ko iš jo norima. Perpjovė antrankius ir pasakė: „Būčiau žinojęs, kas manęs šaukiasi, - bijočiau duris atidaryti… Eik su Dievu…“
„Iš visos širdies ačiū“, - linktelėjo vadas. Ir nuėjo neatsisukdamas į kalvės pusę. Tačiau greit jį kalvis pasivijo: „Sustok! – šūktelėjo: - Pažinau tave“. Ištiesė pistoletą ir pasakė: „Radau gelžgalių krūvoje, sutaisiau, šaudo“. Įdavė duonos, pakvipo ir rūkytais lašiniais: „Tau – kelionei“. Vadas dar kartą linktelėjo dėkodamas ir pasakė: „O dabar nei aš tave mačiau, nei tu su manimi susitikai…“ „Taip ir buvo…“ – atsiduso kalvis.
Vadas šypsojosi. Mažakalbis kalvis buvo senyvas žmogus, dar niekam sielos nepardavęs, išmokęs klausytis ir tylėti, nes žmogų dažniausiai liežuvis pražudo. Išgyventi padeda tyli viltis.
„Kas jis, tas nepaprastas žmogus?“ – mąstė kalvis, stebėdamas nueinantįjį. Jautė, jog tai ne eilinis kaimo žmogelis, neseniai paėmęs ginklą ir vos pramokęs jį valdyti. Suprato iš to, kaip jis paėmė pistoletą. Nejaugi pats Kalpokas dar kartą pabėgo? Jį jau buvo pasiekusi žinia apie nesugaunamo Kalpoko suėmimą. „Tegul visi angelai saugo tavo kelius“, - palinkėjo tyliai ir ėmėsi darbo. Vis tiek diena nebus rami: atseks bėglį su šunimis. Kad tik suspėtų kuo toliau nužygiuoti. Dėl viso pikto pašlakstė žibalu taką, kuriuo atėjo ir išėjo nepažįstamasis.
Vadas skubėjo, tikėdamasis surasti būrio partizanus. Galbūt tai bus paskutinis jo žygis, bet jis ėjo drąsindamas save dar Kunigų seminarijoje perskaityto Konfucijaus išmintimi: „Galingiausias karys yra tas, kuris nugali save…“ Ėjo, kol pakilo saulė, įdienojo ir jis, nužiūrėjęs pelkėtą tankmę, krito ant kupsto ir užmigo giliu, mintis ir pavojus nuskandinusiu miegu. Gimtoji žemė padės jėgas atgauti.
Enkavėdistų vyresnysis tuo metu niršo ir dar kartą vartė partizanų vado K.Kalpoko, mokytojo iš Čedasų, bylą. „Nors vieną kvailį stribą turėčiau į jį panašų. Išsisuka kaip ungurys. Jau kiek kartų visas jo būrys buvo sunaikintas. Bematant suformuodavo naują. Kas jis? Kas prie jo traukė jaunus vyrus? Kokia išmintis, kokie mokslai padėjo jam išsivynioti iš sudėtingiausių situacijų? Ir kur šito antžmogio silpnoji vieta?“
Kol NKVD papulkininkis stropiai studijavo nesugaunamo K.Kalpoko bylą, jo smogikai netoli geležinkelio visose trobose kedeno pagalves, naršė klėtyse, po užkaborius, net kraičio skryniose ieškojo bėglio. Veltui – pėdos ataušo.
„Še tau! – padarė atradimą papulkininkis. – Pasirodo, anas ketino kunigu būti! Įdomu, ko išmoko Kunigų seminarijoje?“
Ne vieną smogikų būrį apmokęs žmonių naikinimo meno, papulkininkis gerai žinojo, kad nėra nei dangaus, nei pragaro žemiškame gyvenime: yra tik jėga, valdžia ir pinigai. O turėdamas valdžią, kokį nori dangų ar pragarą sukursi. Negi Kunigų seminarijoje šitas Kalpokas bus išmokęs tobulai ginklą valdyti? Nebent su pačiu šėtonu bus sutartį sudaręs: sklido legendos, ir ne be pagrindo, jog nė viena K.Kalpoko paleista kulka pro šalį nepralekia. Ilgai suko enkavėdistas suklerusio ryšio telefoną, kol pasikalbėjo su Rokiškio valdžia ir paprašė papildomų duomenų apie nesugaunamąjį Kazimierą. Sugauti jį labai norėjo, ypač prisiminęs peršautą koją po susitikimo su K.Kalpoko vyrais miške. „Pats, be teismo, nugalabysiu sugavęs, - pažadėjo ir vėl palinko prie bylos. – Aha! – nudžiugo. – Keturių vaikų tėvas! Čia jau atradimas“.
K.Kalpokas gimė 1907 metais Čedasuose, augo devynių vaikų – brolių ir seserų – šeimoje. Tėvai turėjo 12 ha žemės. Gausiame būryje buvo gera, linksma ir nelengva. Taupoma kiekviena bulvė, duonos kepalėlis, kad tik užtektų iki naujo derliaus, kad tik vaikai šio to pramoktų, beraščiai neliktų. Tik Kazimierui vis daugiau reikėjo knygų, žinių pasaulio. Kodėl, baigęs Rokiškio gimnaziją, įstojo į Kunigų seminariją, gal nė pats negalėtų pasakyti. Tikėjosi – tėvams bus lengviau, ryžosi tarnauti žmogui per Bažnyčią ir maldą, stropiai kibo į religines, istorijos, filosofijos knygas. Išmoko valdyti save, santūrumo ir pakantumo, priėmė amžinas, šventas žmonijos moralės normas. Susidomėjo politika, jaudino bręstantys nepalankūs Lietuvai įvykiai Rusijoje, gresianti okupacija. Kazimieras troško būti ten, kur tuo metu labiausiai reikėjo jo jaunų jėgų, o gal pasijuto pašaukimo kunigystei stokojęs. Ilgai svarstęs, baigęs Kunigų seminarijos vieną kursą, atsisveikino su dėstytojais ir 1930 metais įstojo į Kauno Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokyklą. Čia jį domino viskas ne mažiau nei Kunigų seminarijoje: mokėsi karo meno ir istorijos, žavėjosi Lietuvos senove ir jos didvyriais. Sunku pasakyti, kuo būtų tapęs Kazimieras baigęs karo mokyklą – kariu iš pašaukimo, karo teoretiku ar filosofu, tačiau gyvenimas ir politiniai įvykiai pakeitė jo planus ir kelius. Prisidėjo ir liga: Kazimieras palieka karo mokyklą, gydosi ir mokytojauja kaimo pradinėse.
Nuo 1932 metų mokytojavo Kupiškio apskrities Žaidelių pradinėje mokykloje, vėliau – Rokiškio apskrities Apaščios pradinėje ir iki karo pradžios – Žiobiškio pradinėje mokykloje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, grįžo į tėviškę – Čedasus. Savo mokiniams, kaip didžiausią vertybę žmogaus gyvenime, teigė laisvės troškimą, Tėvynės meilę, ko nei išdavyste, nei pinigais nenupirksi. Už laisvę mokama krauju.
Jo buvęs mokinys Alfonsas Kirstukas, pokario metais tapęs ryšininku, apie savo mokytoją, partizanų būrio vadą K.Kalpoką pasakė: „Pažinau jį kaip vieną atkakliausių ir ryžtingiausių mūsų krašto partizanų vadų. Susipažinome, kai jis buvo Žiobiškio pradinės mokytojas. Prisimenu jo įdomias pamokas ir ypač mokyklines šventes, kur susirinkdavo visas kaimas. Iškilminga būdavo Vasario 16-osios šventė, kurioje būtinai dalyvaudavo šauliai, nes mokytojas buvo šaulių vadas. Buvo teisingas ir jautrus pedagogas, savas žmogus, mokiniai juo pasitikėjo. Mums jis buvo mokytojų mokytojas, visiems kitiems jį pažinojusiems – likimo karys. Jau pirmomis okupacijos dienomis jis organizavo savisaugos būrius, gynė kaimo žmones nuo plėšikaujančių kareivių ir rusų partizanų. Nors man neteko būti su juo nei kautynėse, nei žygiuose, nes tuomet buvau per jaunas, suėjo vos septyniolika metų, žinau, kad jis buvo neįtikėtinos lemties ir drąsos kovotojas. Taip apie jį kalbėjo visi, kas tą kovingos dvasios vyrą pažinojo“.
Dar prieš okupuojant rusams Rokiškio rajoną, K.Kalpokas, mokytojas šaulys, važinėjo po miestelius – Panemunį, Čedasus, Kupreliškį ir kvietė žmones stoti į partizanų eiles, priešintis okupacijai. Surinkęs gausų būrį jaunų vyrų, mokė juos naudoti ginklą, puolimo ir atsitraukimo kautynėse gudrybių ir, atsisakęs asmeninio gyvenimo, partizanų bunkeriuose paskyrė save „mokslui“ karo lauko sąlygomis, žūtbūtinei kovai už Tėvynę ir žmogaus teisę būti laisvam.
1941 metai. Birželis. Kazimieras vokiečių okupuotoje Lietuvoje lieka gyventi Čedasų miestelyje ir organizuoja ginkluotą būrį vyrų gintis nuo jau veikiančių rajone rusų partizanų, įsako areštuoti aktyviausius Rokiškio enkavėdistus, komunistų partijos, sovietų valdžios atstovus – vietinius ir atėjūnus, kurie labai uoliai vykdė komunistų partijos nurodymus. Sulaiko atsilikusius nuo Raudonosios armijos kareivius, kurie liko vokiečių okupuotoje teritorijoje. Buvo suimti ir porą mėnesių palaikyti kalėjime buvę Panemunio enkavėdistai, Kirženeliškio, Povižonių, Kibelių kaimų raudonieji aktyvistai. 1941 metų pabaigoje K.Kalpoko įsakymu buvo suimtas aršus enkavėdistas žydas Jofė, per kurį nukentėjo ar buvo nužudyti žmonės. Žinoma, jog vėliau vokiečiai jį kartu su niekuo neprasikaltusiais žydais išvežė ir sušaudė.
Rokiškio rajone buvo ypatinga situacija: čia dar bastėsi lenkų Armijos krajovos likučiai, žiauriai plėšikavo rusų partizanų būriai iki paskutinio duonos kąsnio viską sugrobdami iš ūkininkų namų, podėlių ir aruodų. Vokiečiai kaimo žmonių ginti nė neketino. K.Kalpokas organizuoja policijos padėjėjų būrį ir pats imasi ginti plėšikų puolamas kaimo sodybas. Užtat jam ateityje Rusijos karinis tribunolas pateiks kaltinimą kaip išdavikui, rengusiam baudžiamąsias akcijas prieš rusų partizanus. Nors iš tiesų nė vienam okupantui nerūpėjo, kiek ir ką rusų partizanai „nuveikė“ užpuldinėdami ir plėšdami kaimus.
Netruko ateiti 1944 metai. Būrio vyrams Kalpokas reguliariai vedė rikiuotės užsiėmimus, vakarais visi rinkdavosi į mokyklą, kur aptardavo naujienas Sovietų Sąjungos – Vokietijos fronte. Jo ištikimi talkininkai buvo broliai Povilas ir Petras Liauškos, Antanas Šeškauskas, Stasys Juknevičius, Bronius Sukauskas, Petras Gurklys, Jonas ir Vladas Mikšiai, Jonas Krisiūnas ir Rimas Dovydėnas. Tačiau Čedasų savisaugos būrys veikė neilgai, tik birželio – liepos mėnesiais. Artėjo frontas.
Šiaulių apskrityje Plunkovičių kaimą nuolat užpuldinėjo rusų partizanai, kareiviai plėšikavo Prūselių ir Vingriškių kaimuose. Žiaurumu tuomet pagarsėjo rusų partizanai Evdokimas ir Aleksiejus Babachinai. Jiems padėjo, įskųsdami žmones, vietiniai rusakalbiai ir savi: Anastazija Andrijauskienė, Olga Potapova, Jonas ir Kostas Kreizos.
Skaudžiai išgyveno Kazimieras vienybės stoką tarp įvairiakalbių Rokiškio apylinkių gyventojų. Nesitikėjo, jog ateityje jam teks prisimti kaltinimus ir dėl to, ko jis nepadarė ir kam neskatino savo būrio vyrų. Provokatoriai visais laikais buvo patikimas okupantų ginklas ir parama. Plėšikams užpuolus Prūselių ir Vingriškių kaimus, kautynėse žuvo E.Babachinas, buvo sužeistas A.Babachinas. Savisaugininkai suėmė ir ištardė plėšikaujančių rusų partizanų talkininkus. Kalpoko įsakymu okupantų informatorės Anastazija ir Olga buvo išsiųstos į Panemunį apklausai, tačiau pakeliui jas sušaudė K.Kalpokui nepažįstami vyrai, atsiradę savisaugos būryje prieš pat kautynes. Ir už tai jam teko atsakyti, nors toms kautynėms jis nevadovavo.

(Bus daugiau)

Janina SEMAŠKAITĖ

© 2002"XXI amžius"