Atnaujintas 2002 m. lapkričio 20 d.
Nr.87
(1094)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Problemą išsprendus – laimėtojų nebus

Šis teatrinis rudens sezonas atmintin įstrigs dėl sinonimais tapusių dviejų sąvokų: kultūros problemos ir Kauno dramos teatras. Priežastis – šių metų spalio 18 dieną Kauno dramos teatro vadovo pasirašytas įsakymas dėl teatro darbo organizavimo pakitimų.

Apie reakciją į savo sprendimą ir pribrendusias problemas kalba teatro vadovas, kompozitorius Vidmantas BARTULIS:

- Taip, atvirai šnekant, kažkokios reakcijos tikrai tikėjausi, tik ne tokios vieningai nesupratingos. Dabartinė situacija brendo nuo 1999 metų, kai buvo sumažintas finansavimas, ir jis vis mažėja metai iš metų. Pagaliau džiaugsmingai buvo pareikšta, kad kitais metais teatro biudžetas nemažės – dotacija kultūrai! Visi apsidžiaugė, bet... jau sumažinta tiek, kad daugiau nebėra kur mažinti.
Viskas susiveda į vieną užburtą ratą: tokio repertuaro, kokio norėtųsi, koks galėtų būti, - nėra, nes trūksta pinigų, o pinigų nedaugėja, nes repertuaras yra toks, koks yra. Ir apskritai menų ir kultūros, teatro meno padėtis yra liūdnoka. Nesakyčiau, kad tai pačių menininkų krizė, bet bendra abejingumo problema. Pinigų visada mažai, kad ir kiek jų būtų. Tai nėra vienintelis ir lemiamas veiksnys. Bet, kita vertus, būtent tokia finansinė padėtis privertė pasižiūrėti į realią padėtį: kas ką teatre veikia, kas ką daro, ką mes turime, o jei nedaro ir neturime – tai kodėl, ar tai jau yra dėsninga? Kuriantys ir kūrybiški aktoriai dirba ir uždirba, o jei nedirba dėl kažkokių priežasčių – subjektyvių ar objektyvių, tuo laiku turi gauti mažiau.
Akcentuoju: nė vienas aktorius neišmetamas iš teatro. O čia jau kaip kas traktuoja: pusė etato, pusė krūvio – daugiau aktorių tai priima kaip išmetimą iš teatro. Jiems tas pusė etato yra kaip ir nieko. Bet už nieką gauti pinigus – norma. Čia galima būtų apeliuoti ir į mediciną, pedagogiką ar žurnalistiką, bet kažkodėl vieni yra liečiami, kiti – jokiu būdu ne, kas man yra nelabai suprantama. Tuo labiau kad tos pačios kastos aktorių yra lygiai pusė neturinčių jokio etato. Jie dirba pagal autorines sutartis ir nestovi nei prie teatro vartų, nei prie ministerijų su plakatais, reikalaujančiais priimti juos etatiniais ir mokėti pastovią mėnesio algą. Tai yra menininkai, kurie suvokia savo statusą, - kad viskas priklauso tik nuo jų, ne nuo ministerijų, ne nuo vadovų, ne nuo biudžetų, o tik nuo jų talento ir energijos, nuo įstaigos ir sugebėjimų.
Nepaisant to, jokios kalbos apie atleidimą nebuvo. Galima būtų kalbėti, būtų tam pagrindo. Bet kai pasvarstai humaniškai atleisti 10-15 metų teatre išdirbusį aktorių, kuris nesukūrė ypač reikšmingų vaidmenų, bet yra įaugęs į kolektyvą, tai būtų neetiška. Bet kas dabar aktoriams siūloma – mintys ir visokios perspektyvos užsidirbti, – jiems negerai. Man tai nesuprantama: gauti 200 litų nieko nedarant – mažai arba tai traktuojama kaip išmetimas į gatvę (nors bedarbio pašalpa yra gerokai mažesnė, kiek man žinoma). Pensininkams siūlomos kūrybinės sutartys arba ketvirtis etato.
Ar tai vien Kauno dramos teatro bėdos?
Viena vertus, tai lyg ir teatro vidaus dalykas, bet jis jau išėjo už mūsų teatro ribų, pratrūko, savotišku skandalu virto. Problema tapo valstybinė: ką daryti su kultūra, su teatrais, reikia kažkokio sprendimo, o tie sprendimai buvo metų metais vilkinami. Įstatymai rengiami – neparengiami, svarstomi, persvarstomi, perdarinėjami. Aš nežinau priežasties, kodėl tas vyksta taip ilgai, bet tai rodo valstybės požiūrį į kultūrą: „jie“ palauks – yra svarbesnių dalykų. Aš įsitikinęs, kad visi reikalai yra svarbūs ir juos reikia spręsti. Arba bent jau duoti teisę spręsti. Esame įvaryti į kampą su visu praeities šleifu ir neaiškia ateitimi. Ir nieko nedaryti – jau yra nusikaltimas. Aš nesakau, kad mano sprendimas idealus, kad kito sprendimo negali būti. Aš sakau: siūlykite kitokį sprendimą, bet kol kas niekas nieko nesiūlo. Jei naujasis pasiūlymas bent kiek išvestų iš šitos aklavietės… Visi aktorių gaunami siūlymai suvedami į viena: atšaukti įsakymą ir palikti viską, kaip buvo.
Ką davė susitikimas su kultūros ministre R.Dovydėniene?
Visos aplinkybės buvo išsakytos dar iki susitikimo, nes ministeriją, kaip teatro steigėją, mes turime informuoti apie savo žingsnius. Susitikimas buvo daugiau rinkiminio politinio pobūdžio, - jį suorganizavo Kauno miesto savivaldybės Kultūros ir švietimo komitetas, - ir mažai naudingas teatrui. Konkrečių rezultatų po susitikimo sunku laukti ir tikėtis, nors ministerija gali pasiūlyti kitus išeities variantus, kuriuos numato kaip teatro steigėja. Mes juk einame pareigas įgalioti steigėjo, nesame savarankiški. Yra daug dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso. Bet kokiu atveju kažkas keisis. Ar įsakymas pradės veikti, ar ne – jau nebebus, kaip buvo. Įsakymas galioja, bet dar nepradėjo veikti, lapelių dar nedalijame. Bendru sutarimu pristabdėme įsakymo vykdymą, bet šiaip jis galioja.
Kokios yra teatro kolektyvo nuotaikos?
Įtampa staiga neatsirado. Ji brendo. Visi žinojo, kad situacija nekokia, kad vis tiek kažkada bandysime kažką daryti ir spręsti. Todėl priekaištas: „Kodėl taip staiga?“ – neturi jokio pagrindo. Mano klaida, kad nebuvo prieš tai diskutuota. Aš tiesiog mintyse girdėjau ir mačiau tos diskusijos beprasmiškumą, visišką išeities nebuvimą. Tai buvo padaryta per dvi dienas: surinkta taryba ir paskelbtas sprendimas. Svarstant ūkiškai, įsakymas yra teisingas, nes sutaupo 160 tūkst. litų per metus. Teatrui tai labai dideli pinigai, nes per metus iš fondų mes tiek negauname, bet tai nėra tie pinigai, kurių reikia iš tikrųjų.
Teatre mūsų santykiai yra ir artimi, ir administraciniai. Pagal pareigas aš privalau administruoti šią įstaigą, jos lėšas ir kt. Visgi aš suprantu, kaip visa tai skaudu žmonėms, žinau, kaip jie visi gyvena. Mes visi esame draugai, ir aš galiu būti draugas, neleisti nieko skriausti, bet egzistuoja visiškai realūs žemiški dalykai, kuriuos reikia išgyventi, pasverti, pačiupinėti… Tada santykiai įgauna visai kitą prasmę. Todėl geriau, kad teatro vadovas būtų režisierius, nes jis turi teisę pasakyti: tu tą gali, to negali, to esi vertas arba ne. Nelabai tikiu, kad viskas užsimirš. Bet žinau, kad darbas gydo.
Bet juk vadovas – visada blogas?
Taip, tai yra. Vieniems pasiseka dirbti ilgiau, kitiems – trumpiau. Bet šiuo atveju yra ne taip ir ne tai. Aš pradedu galvoti, kiek tai yra prasminga, nesulaukiant aktorių supratimo ir paramos. Aktorių argumentai neparemti nei savikritika, nei savianalize, nei realiomis galimybėmis su realiais pasiūlymais. Tik kartojimas: aš nekaltas, kad neturiu vaidmenų, darbo teatre, nėra režisierių… O juk jau eina dvylikti metai, kai daugumoje Lietuvos teatrų nėra etatinių režisierių, visi jie yra samdomi, su jais sudaromos sutartys spektakliams. Nors aš sutinku, kad ateinantis režisierius negali taip gerai pažinti aktorių, jų talento, trupės atmosferos.
Repertuaru esu nepatenkintas, bet yra taip, kaip yra. Aš pripažįstu savo klaidas, bet juk kiekvienas dirba taip, kaip išmano. Kviesti režisierius keliems spektakliams – pakankamai brangu. Mes raginame aktorius režisuoti. Visi ketinimai yra apskaičiuoti, apskaičiuota galima rizika sėkmės ar nesėkmės atveju ir tik tuomet pinigai skiriami tam ar kitam pastatymui. Didelių pastatymų per metus gali būti du (pagal esamus pinigus), o visa kita – iš bėdos… Tiesa, kad režisuojantys aktoriai niekuomet nebuvo išeitis.
Kas bus, jei susidariusi situacija įgaus juridinę eigą?
Teismas į tai pažiūrės visiškai formaliai. Dabar viskas yra švelniai suapvalinta aktorių naudai, visi skaičiavimai – jų naudai. Juridiniai skaičiavimai parodytų, kad nė vienas aktorius neatidirba jam priklausančios algos. Emocijomis ir meniniais kriterijais teismas nesivadovaus, nes jie neįteisinti įstatymo.
Kuo, jūsų manymu, ši situacija baigsis?
Rinkos ekonomiką pajutome labai aštriai. Jokių laimėtojų nebus: nei iš vienos pusės, nei iš kitos. Čia rimtesnės priežastys, kurias paprasčiausiai reikia spręsti. O jeigu kas… Aš turiu savo užsiėmimą, kurio iš manęs niekas neatims ir tikrai iš ministerijos algos už tai negausiu ir nereikalausiu, nes neturiu teisės, tą aš realiai suprantu.
Ačiū už pokalbį.

Situacija aktorių akimis

Aktorė Regina Laucytė: Ėjau Laisvės alėja ir pamačiau lange lapuką su užrašu: „Teatro“ vaistinė, kuri 142-ejus metus padėjo kauniečiams vaistais ir geru žodžiu, uždaroma, nes naujieji Kauno turčiai negerbia nei miesto, nei istorijos“. Galima ir daugiau tokių vietų rasti: „Metropolis“, „Tulpė“, „Pieno baras“… Ar nėra šitoje pačioje logiškoje sekoje ir Kauno dramos teatras? Norisi, kad išliktų teatras, kad išliktų repertuarinis teatras. Juk ateini į teatrą kaip į darbą, bet jauti, kad čia yra kažkokia dvasia. Tai ne kasdienybė, žiūrovas eina kaip į šventę, kaip į bažnyčią. Dauguma mūsų vyresniųjų aktorių – mūsų dvasios stiprybės šaltinis. Neturime teisės jų nenatūraliai prarasti.
Kauno dramos teatro sąjungos vietos skyriaus pirmininkas aktorius Egidijus Stancikas: Bendrame susirinkime buvome supažindinti su teatro vadovo pasirašytu įsakymu dėl darbo organizavimo pakitimų. Mus informavo, kad dešimt aktorių iš viso etato pervedami į ketvirtį etato, dešimt pervedami į pusę etato ir aštuoniolika aktorių paliekami dirbti visu etatu. Tai buvo pliūpsnis iš giedro dangaus. Tiesa, buvo liepos 5 d. įsakymas apie reorganizaciją, šiek tiek peržiūrėti visi kiti padaliniai teatre, bet nė vieno padalinio taip skaudžiai nepalietė, kaip aktorių.
Taip, mums gali replikuoti, kad tai nėra išvarymas į gatvę, bet aktoriai jau dvylika metų yra savotiškoje netikrovėje, gąsdinami būsimu Teatro įstatymu, kuris niekaip nesukuriamas, nes, mūsų supratimu, pati Kultūros ministerija neturi teatrinės politikos. Šiandien ministerijoje šalia ministrės R.Dovydėnienės nėra nė vieno teatrą kuruojančio žmogaus, nė vieno tikro teatralo. Paskutinis buvo aktorius R.Rimeikis, kurį kažkodėl atleido, bet tokių kvailysčių teatro atžvilgiu nebuvo vykdoma ministerijos iniciatyva. Pinigų trūko, bet jautėme pagarbą, o dabar prasidėjo kažkoks savotiškas, bet akivaizdus ir atviras įžeidimas. Susirinkime sėdėjome keturias valandas, sprendėme ir prašėme vadovo ieškoti variantų, bet liko galioti teatro vadovo pasirašytas įsakymas, todėl kolektyvas išrinko mus, septynis žmones, į ginčo sprendimo grupę. Mes konsultuojamės su juristais, buvome susitikę su kultūros ministre.
Susitikime išgirdome daug rūsčių pedagoginių ministrės pamąstymų, o gerb. R.Dovydėnienė turės nuotrauką su Kauno dramos aktoriais. Mes jau esame tiek tų ministrų praėję, tiek su jais fotografavęsi, kad jau nebekaupiame tų nuotraukų. Ir labai maža tikimybė, kad ministrė, kuri atstovauja socialdemokratų partijai, vykdytų savo rinkiminius pažadus, tai yra duotų žmonėms darbo. O ne atimtų jį. Socialdemokratai atima iš žmonių socialines garantijas – labai keista! Ministrė pasakė: „Na, ką aš galiu, aš tik pusantrų metų čia esu“. Atsiprašau, kuo mes kalti, kad ministrai keičiasi dar ir dažniau? Ne tik teatras, kultūra, bet ir visa Lietuva yra kaip našlaitė. Ieškom, kovojam, bandom, deginam savo nervus, sveikatą, kad įrodytume, jog balta yra balta, o juoda – juoda. Ministrė mums bandė įrodyti atvirkščiai, kad juoda – tai balta. Tikimės iš Kultūros ministerijos kažkokio tolesnio bendradarbiavimo, konsultacijos.
Aktorė Inesa Paliulytė: Mano manymu, tai žmogaus teisių pažeidimas. Aš pašiurpau, kai ministrė atsivertė savo užrašus ir sako: „Juk beveik visi jūs turite įsteigę viešas įstaigas, darote tą ir tą…“ Įsivaizduojate, jai pristatytos žinios, ką mes kur kitur darome, kur einame, dalyvaujame. Konservatoriai mus kvietė važiuoti į Seimą. Bet juk negali visko mesti, kai tik prieš valandą mums apie tai pasako. Juk mes turime juridiškai pasikaustyti, juk nesame tik emocionalūs kvailiai, kokius mus nori pamatyti ir pateikti kitiems: išsiverks ir pavargs priešintis. Ne, nepavargsim, nes ne už save kovojam, jau nebe apie mus kalbama, o apie visą Lietuvos kultūrą, kuri yra pavainikio vietoje.
Susirinkime kalbėjome keturias valandas. Jokių išlygų: mes atleidžiami todėl, kad sutaupytume šildymui. Kas bus toliau – nežinia. Dar 1999 metais sakėme, kad reikia naujai formuoti repertuarą, bet viskas liko taip pat. Pradėkime nuo jautriausių – nuo aktorių. Nėra sunkesnio darbo, kaip kurti vaidmenį, galiu tai leisti sau pasakyti, nes dar daug ką šalia aktorystės esu išbandžiusi. Ne, ne mistinė aktorių vienybė, mes tikrai vieningi ir tikrai susirinkime verkėme… Todėl, kad aktorė Gražina Balandytė jau išėjo. Nejaugi ir mes kaip japonai turime išvežti senus tėvus ir senelius į sniegynus, kad patys galėtume išgyventi… O žiūrovas eitų, nes jis nori tos Balandytės, tos Kazragytės, to Zelčiaus… O jaunos artistės? Jas juk turi kažkas čia formuoti. Tik savo šaknimis besimaitindami, patys užaugame.
Aktorė Virginija Kochanskytė: Jei mums prikišama, kad dauguma mūsų dirba už teatro ribų, vadinasi, čia nėra organizuojamas teatras. Nes artistas yra artistas, jame verda ta teatro energija. O jei čia, teatre, ji neištransliuojama, nerealizuojama, vadinasi, čia nėra teatro. Jei nėra žiūrovo, tai teatro vadovybė turi galvoti, ką daryti, kad jis ateitų. Kam teatre reikalinga literatūrinė dalis, jei ji neieško pjesių tiems, kurie čia dirba? Teatrui turi vadovauti teatro žmogus, kuris negalėtų pamesti teatro, nes teatras – jo gyvenimas. O kaip pamesi savo gyvenimą?
Iš kurios pozicijos pasižiūrėtum, teatre matai tik vadovo, tai yra vadybos problemą. Reikia naujai teatre vadovauti ir naujai dirbti. Kaip mūsų teatras bankrutuoja? Pagal labai seną sovietinį modelį… O aktorių vienybė – ne mistinė, ji tikrų tikriausia. Dramos teatras negali ir dainuoti, ir šokti už muzikinį, už baletą. Tai vienkartiniai dalykai. Ko žiūrovas eina į dramą? Pažiūrėti artisto. O mums buvo sakoma, kad problema dėl aktorių, nes jų daug ir jie nori vaidinti, jiems reikia organizuoti darbą, todėl geriau, kad jų nebūtų. Aktoriai gina teatrą, kuris yra juose, ne tik pastate. O jei žuvis genda, tai tik nuo galvos – visi tą žino.
Kauno dramos teatro tarybos pirmininkas, aktorius Robertas Vaidotas: Čia jau saugumo metodai, kai žino, kas ką veikia už teatro sienų. Gal dar pasakys, koks gerbėjas kokiai aktorei ką padovanojo… Jiems neapsimoka, kad mes būtume trupė. Tai ir yra teatro reforma. Ir nieko daug mes čia neprišnekėsime.

***

Kai straipsnis jau buvo parengtas spaudai, Kauno dramos teatrą aplankė keli svečiai iš Seimo. Tai Mokslo, kultūros ir švietimo komiteto nariai Dalia Teišerskytė, Eduardas Kaniava, Jonas Jučas ir Jonas Korenka. Susitikimas truko beveik pustrečios valandos, kurio reziume: Valstybinis Kauno dramos teatras turi išlikti, mažinti trupę tokiu būdu neleistina. Seimo narė D.Teišerskytė pažadėjo, kad bus pasiūlyta biudžeto pataisa, kuri suteiktų galimybę iš Ūkio ministerijos leidybos lėšų paimti porą milijonų litų ir skirti juos Kauno dramos teatrui.

Džiuljeta KULVIETIENĖ
Kaunas

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija