Neskaidrus ruduo
Štai ir ima aiškėti skraidančiojo
Rolando Pakso pasiskraidymų sraigtasparniu po Lietuvą pikantiškos
detalės. Taip pat ir jo gyrimasis, kad nereikia sukti galvos dėl
pinigų jo rinkimų kampanijai, nes jų bus tiek, kiek reikės.
Vienas toks milijonų skirstytojas tą jau atsiskleidė viešai pasigirdamas.
Tai Kauno aviacijos kompanijos Avia Balticka prezidentas Jurijus
Borisovas, pareiškęs, kad yra tik vienintelis politikas, galintis
įvesti tvarką Lietuvoje, - tai Rolandas Paksas. Todėl J.Borisovas
ir nusprendė pervesti milijoną litų į R.Pakso rinkimų kampanijos
sąskaitą. Tačiau Avia Balticos vadovas, surengęs net specialią
spaudos konferenciją, siekė ne tik pademonstruoti savo dosnumą
vieninteliam tvarkos įvedėjui, kiek pateikti kaltinimus Prezidentūrai.
Konkrečiai - Prezidento patarėjui gynybos klausimais pulkininkui
leitenantui Dariui Kalibatui. Esą tas paėmęs iš konkuruojančios
bendrovės Helisota 15 tūkst. JAV dolerių kyšį ir tuoj po to
spaudoje pasirodė straipsniai, žeminantys Avia Balticą. Galima
priminti, jog buvo rašoma, kad Avia Baltica eksportavo rusiškus
sraigtasparnius Mi-8 ir lėktuvų detales į Sudaną, nors ginkluotės
eksportas į šią teroristus remiančią šalį draudžiamas. Aišku ir
tai, kad Avia Baltica glaudžiai susijusi su Rusija, o rusiški
sraigtasparniai vienodai tinka tiek civiliams, tiek kariniams
tikslams.
Toks R.Pakso rėmėjo pareiškimas tikriausiai yra vienas liberaldemokrato
rinkimų kampanijos elementų. Aiškiai norėta smogti žemiau juostos
pagrindiniam pretendentui. Pirmiausia bandant sukompromituoti
prezidento V.Adamkaus aplinkos žmones, o tai reiškia ir patį Prezidentą.
Juk neatsitiktinai Prezidento kritikos ėmėsi perbėgėlis pas R.Paksą
A.Medalinskas. Vis dažniau Prezidento kritika pasigirsta iš A.Paulausko
rinkimų štabo. Akivaizdu, jog beveik visi pretendentai ims kaišioti
pagalius į ratus V.Adamkui. Tai jau iš tiesų negarbingas žaidimas.
Juk kas būtų iš R.Pakso, jeigu ne Prezidentas? Būtų nuėjęs užmarštin.
Tai prezidentas V.Adamkus priglobė jį po pirmojo atsistatydinimo
iš Premjero pareigų, padarydamas jį patarėju energetikos klausimais,
vėliau iškėlė jį į naujosios politikos lyderius. Nors abu šie
dalykai patyrė visišką fiasko, tačiau pačiam lakūnui davė apčiuopiamos
naudos. Dabar, artėjant finišui, R.Paksas (tiksliau, jo štabas)
pila ilgiausius straipsnius medicinos, žemės ūkio ir visais kitais
klausimais. Anot politikos apžvalgininko A.Račo, susidaro įspūdis,
kad R.Paksas, pasirašydamas po straipsniais apie galvos skausmo,
dantų ir net širdies ligų gydymą, yra tarsi medicinos profesorius.
Ne mažiau.
Tokių dalykų bus dar ne vienas. Atsiras dar daugiau kyšių davėjų
ar gavėjų. Tai labai patogus būdas apkvailinti visuomenę, keliems
mėnesiams atitraukiant ją nuo kur kas svarbesnių problemų. Štai
grūdų, mėsos, pieno perdirbimo įmonių vadovai vienu balsu tvirtina,
kad po Naujųjų metų dėl Vyriausybės pataikavimo grūdų augintojams
mėsos ir pieno produktai, paukštiena pabrangs 14-15 proc. Mat,
kaip teigė Grūdų perdirbėjų asociacijos prezidentas V.Trinkūnas,
mėsos, pieno, paukštienos perdirbėjams teks pirkti maistinius
grūdus Vyriausybės nustatytomis kainomis. O pagrindines maisto
produktų (70 proc.) gamybos sąnaudas sudaro pašarai. Aišku, perdirbėjai
galėtų įsivežti pigių pašarinių grūdų iš užsienio. Tačiau socialiai
orientuota Vyriausybė nustatė net 40 proc. įvežamų grūdų muito
mokestį. Taigi susidaro įspūdis, kad maisto pramonės įmonės specialiai
stumiamos į bankrotą. Todėl kyla pagrįstas įtarimas, kad pigią
ir gana nekokybišką mėsą bei paukštieną importuojantys verslininkai
turi gana įtakingų užtarėjų Vyriausybėje ir Žemės ūkio ministerijoje.
Yra dar vienas svarbus dalykas. Lietuvoje visiškai neskatinama
pašarinių grūdų gamyba, kurių perdirbimo įmonėms reikia mažiausiai
1,5 mln. tonų per metus. O dabar įmonės priverstos vartoti maistinius
grūdus, pirkdamos juos vadinamosiomis intervencinėmis kainomis.
Tokiu būdu, pataikaujant vienam visuomenės sluoksniui, didžioji
dauguma bus priversta mokėti už produktus žymiai brangiau. Jeigu
išgalės, žinoma. Antraip teks maitintis abejotinais, nekokybiškais
įvežtiniais produktais.
O kol kandidatai dumia žmonėms akis, Vy riausybė ir Ministras
Pirmininkas skuba priimti kai kam labai naudingus sprendimus.
Pavyzdžiui, kažkodėl Premjerui vos ne pirmos svarbos reikalu tapo
didelės visuomenės dalies gana prieštaringai vertinamas Dirbtinio
apvaisinimo įstatymo projekto svarstymas. Šį įstatymą griežtai
kritikavo ne tik katalikų, bet ir kitų religinių bendruomenių
vadovai. Stebėtis A.Brazausko rūpesčiu dirbtiniu apvaisinimu nederėtų.
Juk jo žentas vadovauja Vaisingumo klinikai, kurioje pluša ir
dirbtinį apvaisinimą per televiziją reklamuojanti Premjero dukra.
Todėl nereikia Ministrui Pirmininkui ir jo štabui piktintis, kai
opozicijos politikai reikalauja, kad Vyriausioji tarnybinės etikos
komisija išsiaiškintų, ar premjeras A.Brazauskas nesupainiojo
privačių ir viešųjų interesų, stumdamas įstatymą, pirmiausia naudingą
vaisingumo klinikų verslui. Deja, ne pirmas ir ne paskutinis kartas,
kai Vyriausybės vadovas susipainioja tuose reikaluose. Tiktai
jam, kaip ir kitiems valdančiosios daugumos atstovams, tokie dalykai
praeina be jokių pasekmių. O iškėlusieji tuos reikalus pavadinami
šmeižikais, nekompetentingais. Tiesa, retsykiais labai apsiskandalinusiuosius
švelniai pabara Seimo Etikos ir procedūrų komisija ir jos vadovas
A.Salamakinas. Tuo viskas ir pasibaigia.
Šiomis dienomis, aiškiai inspiravus Vyriausiajai rinkimų komisijai,
sukeltas dar vienas triukšmas. Esą kunigai vykdo rinkimų agitaciją
bažnyčiose. Žinoma, remiantis darbo žmonių laiškais, įprasta
sovietinės propagandos taktika, užsipuolami kunigai, pasisakantys
tik už krikščioniškas vertybes pripažįstantį kandidatą į Prezidento
postą. VRK pirmininko Z.Vaigausko politinės simpatijos pakankamai
gerai žinomos, kad ir koks neutralus jis dėtųsi. Be to, kokiais
gi įstatymais remiantis, kunigai negali dalyvauti politiniame
gyvenime, o dvasios ganytojai negali pareikšti savo nuomonės tokiu
svarbiu tautai ir valstybei klausimu? Tuo labiau kad Bažnyčia
pasitiki iki 80 proc. Lietuvos žmonių. Vargu ar be aktyvaus kunigų
dalyvavimo visuomeniniame gyvenime būtume paskelbę Lietuvos Nepriklausomybę
1918 metais. O koks milžiniškas kunigų indėlis spaudos draudimo
laikais! Todėl, kad vienas ar kitas kunigas ir pasako ką nors
politiniais klausimais, reikėtų ne piktintis, o pritarti, kad
jis, kaip pilietis, nenusišalina nuo valstybei svarbių reikalų.
Ir dar vienas pastebėjimas. Kažkodėl nesigirdėjo, kad būtų kritikuojami
kunigai, atvirai pasisakantys už socialdemokratus ar socialliberalus.
O tokių esama, ir ne vienas.
Petras KATINAS
© 2002"XXI amžius"