Čečėnų akcija - atsakas
į valstybinį terorizmą
Kraupūs įvykiai Maskvoje - desperatiška
čečėnų akcija siekiant atkreipti pasaulio dėmesį į nesibaigiantį
čečėnų tautos žudymą (išžudyta 200-300 tūkst. čečėnų, t.y. apytikriai
ketvirtadalis tautos) - buvo pasaulio dėmesio centre.
Mes, lietuviai, patys patyrę pokario metų okupacijos baisumus
(trėmimus, laisvės kovotojų ir nekaltųjų žudynes), suprantame
ir užjaučiame didvyrišką kankinę čečėnų tautą ir žavimės jos heroiška,
neturinčia sau lygių kova už laisvę. Čečėnai, kaip jokia kita
tauta, verti nepriklausomybės.
Visiškai neįtikėtini rusų pasiuntinio Lietuvoje žodžiai, esą ši
akcija neturi nieko bendra su čečėnų tauta. Čečėnijoje, anot jo,
beveik ramu (tik užmiršo priminti, kad tą ramybę užtikrina 80
tūkst. rusų kareivių; nepaisant to, kas savaitę šimtas jų žūsta).
Absurdiška būtų galvoti,kad čečėnai kada nors sutiks priklausyti
Rusijai, kurios kariauna ketvirtadalį jų išžudė. Iš bejėgiško
pykčio okupantai, Rusijos žiniasklaida vadina juos teroristais,
kaip kažkada mūsų laisvės kovotojus vadino banditais. Visuotinai
šmeižiant čečėnus, stengiamasi sutrukdyti visuomenei suvokti tikrąją
tiesą: terorizmą (tik daug pavojingesnį - valstybinį) vykdo Rusijos
kariuomenė, 1994 metais (antrą kartą - 1998 metais) įsiveržusi
į buvusią faktiškai nepriklausomą Čečėniją. Nors sovietija žlugo,
deja, jos palikimas - imperinio, vos ne viduramžiško mąstymo tvaikas
- nesisklaido iš rusų sąmonės. Išimtį sudaro vienas kitas intelektualas
(E.Boner, S.Kovaliovas). Net ir savų kareivių negaila (jų Čečėnijoje
nuo 1994 metų žuvo dešimtys tūkstančių), kad tik daugiau jie išžudytų
čečėnų.
Kažkada Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis nutraukė panašų
Prancūzijos kolonijinį karą Alžyre ir tapo didžiuoju pasaulinio
masto politiniu veikėju. Rusijos prezidentui su jo sovietinio
saugumo sistemos suformuota mąstysena panašiai išmintingai pasielgti
kur kas sunkiau, jeigu išvis įmanoma, nebent ryžtingai pareikalautų
Vakarai. Labiausiai liktų nepatenkinti tie, kurie pelnosi iš kruvino
karo Čečėnijoje.
Čečėnų akcija Maskvoje vertinama įvairiai. Amerikiečiai vieninteliai
pritaria rusams, vadindami ją teroristine (prisimena rugsėjo 11-ąją).
Europiečiai vertina kitaip. Jų spauda čečėnus vadina ne teroristais,
o sukilėliais, ir pataria V.Putinui ieškoti politinio sprendimo.
Iš tiesų pagal veikimo būdą akcija primena teroristinę, bet pagal
tikslą ji jokiu būdu nėra tokia, nes akcijos dalyvių kovotojų
siekiai kilnūs: vienintelis jų reikalavimas buvo išvesti rusų
kariuomenę iš Čečėnijos (jie neprašo nei pinigų, nei lėktuvo,
nei savo gyvybės išsaugojimo - tai tikras didvyriškumas). Ir išžudyti
įkaitų neturėjo tikslo (kitaip pastatas būtų neišvengiamai susprogdintas).
Nuo čečėnų kulkos, kaip teigia liudytojai, žuvo du įkaitai, o
daugiau nei 120 žuvo (tai bent!) nuo gelbėtojų spec. dalinio paleistų
nežinomos sudėties dujų, 50 išvaduotų įkaitų dėl nervus paralyžiuojančių
dujų poveikio atsidūrė reanimacijoje, apie 70 dingo be žinios.
Aukų gali būti per 200. Gulinčios be sąmonės moterys čečėnės su
sprogmenimis prie juosmens buvo nušautos į smilkinį.
Čečėnai (mirtininkai šachidai) sąmoningai pasirinko neišvengiamą
mirtį. Būtent savo žūtimi (kiek įmanoma vengiant žudyti įkaitus,
nes tai subjaurotų jų idealistinį žygdarbį) jie norėjo atkreipti
pasaulio dėmesį į savo tautos tragediją.
Kariniu požiūriu akcija buvo organizuota nepriekaištingai. Vien
atvykimas į Maskvos centrą pusšimčio karių su ginkluote ir sprogmenimis
daug ką pasako apie čečėnų konspiracinius sugebėjimus ir korumpuotų
rusų saugumo bei karinių struktūrų bejėgiškumą. Rusai gali džiaugtis,
kad čečėnai neįsiveržė į Kremlių ir nepaėmė įkaitu prezidento.
Vertinant logiškai - taip, civilių žmonių pavertimas įkaitais
yra smerktinas, bet viską praradusio (šeimą, tėvynę, turtą) žmogaus
logika, supraskim, yra kitokia. Jis iš beviltiškumo griebiasi
kraštutinių priemonių, nes nemato kitos išeities. Ir jis savaip
pasiekia tikslą. O maskviečiai tik tris dienas patyrė tai, ką
čečėnai šešerius metus patiria kasdien. Gal atsiras noras ne vien
smerkti čečėnus, o suprasti Čečėnijos tragediją, gal tai padės
rusams žengti bent žingsnį pilietinės visuomenės link. Jeigu Rusijoje
būtų pilietinė visuomenė, milijonai jų protestuotų prieš karą
Čečėnijoje (kaip amerikiečiai protestavo prieš karą Vietname).
Įdomus faktas: vos tik įkaitų drama baigėsi, demonstrantai suplėšė
plakatą, reikalaujantį nutraukti karą Čečėnijoje. Jeigu ir toliau
rusų valdžios viršūnėje vyraus tokios agresyvios nuostatos, ji
sulauks dar didesnių nelaimių. Čečėnai nenaudoja kraštutinio terorizmo
taktikos, kokią naudoja palestiniečiai, kone kasdien sprogdindami
žydus. Bet kur garantija, kad nenaudos ateityje? Nebijantis mirti
žmogus (šachidas) gali pridaryti siaubingų dalykų. Kur garantija,
kad jis nepuls su sprogmenimis po keleiviniu traukiniu, neišsprogdins
chemines medžiagas gaminančios įmonės, strateginio tilto su visu
juo judančiu transportu ar atominės elektrinės?
Algimantas LELEŠIUS
Kazlų Rūda
© 2002"XXI amžius"