Ar teisūs romėnai?
Galinga Romos imperija, gyvavusi
ir klestėjusi prieš kelis tūkstančius metų, paliko žmonijai ne
tik šventovių ar teatrų griuvėsių, bet ir laiko nesugriaunamus
kultūros paminklus: išminties aruodus, valstybės valdymo įrankį
- įstatymus. Jie veikė ne tik Romoje, bet ir visose aplinkinėse
valstybėse net po imperijos žlugimo. Iki šiolei romėnų teisė yra
civilinės teisės pagrindas visame pasaulyje. Tad labai svarbu
žinoti, kur slypi romėnų galybė.
Svarbiausia romėnams buvo pilietybė, nes su ja siejasi rinkimų
teisė (valstybės valdžia), teisėta šeima (tautos moralės pagrindas)
ir galimybė įsigyti turtą (valstybės ekonominis potencialas).
Šios nuostatos ir šiandien aktualios! Ypač atsikuriančiai Lietuvai,
todėl palyginkime romėnus su lietuviais
Romos piliečiu galėjo būti tik romėnas: nei svetimšaliai, nei
vergai, nei užkariautos tautos žmonės pilietybės neturėjo. Tai
reiškė - negalėjo turėti teisėtos šeimos ir turto. Svetimi, ne
piliečiai jokiu būdu negalėjo rinkti ar būti renkami. Taigi -
jokios įtakos valdžiai.
Tuo tarpu mes suteikėme pilietybę 700 000 okupantų (!), bet neatstatėme
jos 800 000 lietuvių emigrantų! 1,5 milijono balsų skirtumas rinkimuose
ne Lietuvos, o svetimšalių naudai. Tad kaip gali būti tvirta valstybė,
jei savo netvarką ir toliau Lietuvoje vykdo svetimi? Pradedant
lietuvių kalbos ignoravimu, autonomijų kūrimu ir baigiant puču.
Štai Estija - nesuteikė okupantams pilietybės, nesitaikstė su
valstybinės kalbos ignoravimu, todėl ir rezultatus jau turi -
į Europos Sąjungą deryboms pakviesta, kai Lietuva dar nesulaukė
kvietimo.
Negalėjo būti piliečiu ir negarbingų profesijų romėnai. Tokiais
buvo laikomi prostitutės ir aktoriai.
Tuo tarpu Lietuvos Seime pilna ir šiaip aktorių, ir nusipelniusių
Sąjungos artistų ar net šios srities profesorių. Nuo režisieriaus
iki dirigento - visas teatro kolektyvas. Atrodo, ir pjesė yra
- Lietuvos nepriklausomybė, kuri jau dešimt metų sėkmingai (teatralams)
vaidinama. Pagal šią pjesę visiems Lietuvoje gerai - okupantams,
kolaborantams, nelegalams, nusikaltėliams, - bet tik ne lietuviams.
Apie prostitučių įteisinimą (legalizavimą), tuo pačiu jų teisių
ir pareigų sunorminimą, taigi jų įtakos valstybinei valdžiai naikinimą
kol kas Lietuvoje tik diskutuojama. Todėl dar ilgai turėsime pagrindo
skaityti spaudoje apie Seimo narių paišdykavimo skandalėlius
ar apie romantiškas tarpusavio vedybų bangas
Nors jos faktiškai
kuriamos ant išskirtų šeimų vaikų ašarų. Ar dar ilgai valdžios
pirmuose postuose puikuosis žydrieji, narkomanai ar dvipatyste
nusidedantys - priklausys tik nuo pilietybės palikimo ar atėmimo
iš negarbingų profesijų žmonių. Akivaizdu, kad jie, būdami Seime,
jokiu būdu neapribos savo teisių įstatymiškai. Belieka viena išeitis
- tik rinkėjams patiems atsijoti ir už juos nebalsuoti.
Teisėtą šeimą Romoje galėjo turėti tik pilietis. Todėl ji buvo
tvirta savo teisėmis ir pareigomis. Tuo tarpu Lietuvoje dėl internacionalinės
politikos turime pilnus vaikų namus pamestinukų, kalėjimus - didžiąja
dalimi rusakalbių nusikaltėlių. Pastarieji su Lietuvos pilietybe
paplito po visą pasaulį ir daro mūsų valstybei gėdą. Štai kokių
pasekmių sulaukta suardžius šeimos ir pilietybės pagrindus. Ir
tai tik pradžia.
Tik Romos pilietis galėjo turėti turtą. Taigi romėnų teisė saugojo
ir tarpusavyje tvirtino ne tik valdžią, jos moralę per šeimą,
bet ir ekonominę valstybės galią.
O pas mus? Maža to, kad lietuviai jau 10 metų neatgauna nei žemės,
nei išlikusio turto, - prievartiniai emigrantai neatgauna net
teisės į jį. Visai kas kita okupantai: ir Lietuvos turto dalį
investiciniais čekiais gavo, ir prichvatizavo gamyklas, nes
okupacijos metais joms vadovavo. To dar negana - valdžia pardavinėja
svetimšaliams (užsienio investitoriai!?) mūsų kruvinai uždirbtą
turtą (Telekomas, Mažeikių nafta ir t.t.) ir paverčia mus
pigia darbo jėga arba metų metais dykai dirbančiais vergais, tai
tyliai badaujančiais namuose, tai viešai palapinėje mirštančiais.
Tokia akivaizdi neteisybė. Bet ar tai nėra logiška pasekmė to,
kad pilietybę gavo okupantai, kolaborantai ir negarbingi žmonės?
Todėl neverta net tikėtis sąžiningumo, teisybės ar atjautimo iš
valdžios, todėl ir mūsų įstatymai gina ne mūsų, o jų interesus.
Ne iš darbinių pajamų, o naudojantis tarnybine padėtimi daugelis
tapo milijonieriais. Už tai turėtų atsakyti baudžiamąja tvarka.
Tačiau yra atvirkščiai: okupantai ir kolaborantai bei jų prievartinių
struktūrų atstovai apdovanojami ordinais ir medaliais. Pasaulyje
jie teisiami, o pas mus prieita iki tokių kuriozų, kad valstybiniais
apdovanojimais pagerbiami ir aktoriai, ir sportininkai, bet ne
laisvės kovų dalyviai partizanai! Pasaulyje sportininkai apdovanojami
olimpiadose, menininkai - festivaliuose ir nėra buvę, kad Oskaras
būtų įteiktas politikui, olimpinis auksas - aktoriui ar valstybinis
apdovanojimas - sportininkui. Bet pas mus viskas atvirkščiai,
nes pilietybę gavo okupantai, kolaborantai ir negarbingi žmonės.
Ir rauda Lietuva, nuo bado neatsigindama, ir bėga jaunimas, svetur
duonos ieškodamas, ir žudosi seneliai, vilties netekę.
Startuoja rinkiminė kampanija. Tai vienintelis atvejis, kai skaitomasi
su paprastais žmonėmis, kad gautų jų balsą. Pasinaudokime tuo:
išsiaiškinkime kandidatų kilmę, ir nebalsuokime nei už okupantus,
nei už jų kolaborantus, nei už negarbingus žmones. Tik taip galime
išsirinkti sąžiningą valdžią ir tikėtis stiprios valstybės, ginančios
lietuvių gyvybinius poreikius.
Dr. Rūta GAJAUSKAITĖ
© 2002"XXI amžius"