„Amžinojo gyvenimo pradžia yra žemėje“

Gražvydas Paukštė

Gražvydas Paukštė, 30 metų dirbantis inžinieriumi Miestų statybos projektavimo institute, yra projektavęs daugelio objektų Vilniuje (Vyriausybės rūmų, „Karolinos“ viešbučio, Forumo rūmų dešiniajame Neries krante, „Sodros“ pastato Laisvės prospekte) vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemas. Prieš keliolika metų labai domėjosi džiazu, tačiau vėliau gilesnės prasmės pradėjo ieškoti religijos filosofijoje. Dvylika pastarųjų metų laisvalaikiu nuodugniai studijuoja patristiką ir Šventąjį Raštą. Norėdamas geriau pažinti Šventąjį Raštą, yra sudaręs net Jono evangelijos žodyną. Gražvydą Paukštę kalbina Elona Gubavičiūtė.

Tyrinėdamas visatą, žymus mokslininkas John Eccles yra pastebėjęs, kad kuo labiau jis studijuoja visatos architektūrines detales, tuo daugiau randa įrodymų, kad visatos kilmė, jos struktūra veda prie tos pačios išvados - yra Dievas. Vieni būtent taip ir galvoja, kad tikras mokslininkas yra tas asmuo, kuris artėja prie Jo. Tačiau kiti teigia, kad Dievas ir mokslas - visiškai nesuderinami dalykai. Jūs esate inžinierius ir neabejotinai turite racionalų mąstymą. Kaip manote, ar mokslas turi metafizinį aspektą?
Mokslininkai, tyrinėdami mikro- ir makrovisatą bei Žemę, geriau už kitus mato jos harmoningumą, neišsemiamą dėsningumą ir, žinoma, nuostabų grožį. Vieniems tai intelektualaus Visatos Kūrėjo veiklos požymiai, kitiems - tai tik gamtos įvairovė. Atrandamus dėsnius galima traktuoti ir kaip Dievo, ir kaip gamtos sukurtus. Jeigu metafiziką suprasime kaip jutiminiu būdu (taip pat ir bet kuriais šiandieniniais prietaisais) neapčiuopiamą tikrovę, tai požiūrio į ją negali suformuoti tik moksliniais metodais patvirtinami faktai. Moksliniais metodais gaunamus duomenis galima tik įvairiai interpretuoti, priklausomi nuo to, pripažįstame ar ne veikiančią visatoje Dievo visagalę jėgą bei veikiantį materialųjį nematomą dvasinį pasaulį su jo dėsniais. Visatą pradėjusį Didįjį sprogimą galima traktuoti ir kaip dieviškosios kūrybos, ir kaip visatos cikliškos pulsacijos pasireiškimą. Ir abu požiūriai neturi nepaneigiamų argumentų. Taip užtikrinama mūsų požiūrio pasirinkimo laisvė. Nei viena, nei kita pusė negali priešingosios „įsprausti į kampą“ nenuginčijamais argumentais. Kiekviena pusė užsiima savo sritimi. Mokslas ieško atsakymų į klausimą „kaip“, metafizikos atstovai (filosofai, teologai) - į klausimą „kodėl“, ir jų tyrinėjimai vyksta skirtingose realybės plokštumose. Todėl šiuo atveju mokslinių faktų interpretacijai turi įtakos metafizinis, t.y. priklausantis nuo tikėjimo ar netikėjimo Dievo buvimu požiūris (kalbant paprasčiau, nes tiek tikėjimas, tiek netikėjimas turi daugelį atspalvių). Abu požiūriai netrukdo sąžiningam mokslininko ar inžinieriaus darbui. Aišku ir tai, kad iš dviejų, prieštaraujančių vienas kitam požiūrių tik vienas gali būti teisingas.
Šiandieną mokslas turi nepaprastai dideles galimybes. Pasiekimai kosmologijos, genų tyrinėjimų, informatikos srityse įspūdingi. Tačiau kartu pradedama tikėti, jog visoms žmonijos problemoms spręsti pakanka vien mokslo, o metafizinis požiūris nėra jau toks būtinas. Tuo labiau kad tikrasis dvasingumas ir Dievas pasaulyje išstumiami iš visuomenės gyvenimo. Kadangi tuštumos nebūna, jį pakeičia piktosios dvasios dvasingumas, skirtas žmogui suvedžioti ir apgauti. Dvasinis pasaulis lyg apgaubtas miglomis, lyg pridengtas šydu nuo mūsų jutimų. Ir tose miglose šalia tikros Šviesos, To, kuris yra pasaulio Šviesa, pilna klaidinančių šviesų.
Atsakymo į šį klausimą pabaigoje norėčiau paminėti problemą, kur mokslas nepajėgus atsakyti, o atsakymą gali duoti tikėjimas. Daugelis girdėjo apie Turino drobulę. Nepaisant įvairių laboratorinių tyrimų, ir šiandien nežinome, kaip padarytas esantis joje atvaizdas. Nėra ir tikrų hipotezių, nes nė vienos jų nepavyko pagrįsti.
Jeigu nėra moksliškai įrodomų faktų, tai nuo ko gali priklausyti mūsų požiūrio pasirinkimas?
Pasirinkimas nėra racionalaus mąstymo pasekmė. Negalime logiškai vertinti to, ko nežinome. Todėl tai daugiau širdies klausimas. Gali būti įvairių šalutinių veiksnių, kaip aplinka ir auklėjimas, tačiau turime galvoje turėti tai, kad Judas gyveno geriausioje, kokioje įmanoma, aplinkoje, o nemaža piktų žmonių yra baigę katalikiškas mokyklas ar net pasimokę seminarijose. Paklauskime vaikiną ar merginą, kodėl jie pamilo tą, o ne kitą. Matysime, kad tai nebuvo proto veiklos padarinys. Charakteringas yra liaudiškas apibrėžimas - „įkrito į širdį“.
Protas gali duoti loginių konstrukcijų ir išvadų, tačiau mes žinome, jog protas vykdo tai, ką įsako širdis. Krikščioniškas tikėjimas moko, kad yra nematomas dvasinis pasaulis ir kad jis veikia mūsų materialųjį. Šventajame Rašte daugybė tokio veikimo pavyzdžių. Tiek Šv.Dvasios, tiek ir piktosios dvasios. Bet vieniems tai veikimo pavyzdžiai, kitiems - tik liaudiškas folkloras.
Kalbėdamas apie požiūrį, turiu omenyje atskirų mokslo atradimų ir gyvenimo dėsnių interpretaciją. O ji priklauso nuo žmogaus tikėjimo. Svarbiausias, mano manymu, žmogui yra gyvenimo prasmės samprata. Kokia plati įvairių filosofijos bei tikėjimų sritis, tokia yra ir atsakymų į šį klausimą įvairovė. Negalėdami atsakyti, „dėl ko“ gyvename, negalėsime rasti atsakymo į klausimą „kaip gyventi“. Nežinant galutinio punkto, negalima nusistatyti kelio. Dievas sukūrė žmogų tam, kad jis būtų žmogumi, sukūrė pagal savo atvaizdą ir panašumą. Išorinis atvaizdas mums jau duotas. Jis daugiau ar mažiau kaip Jėzaus. O panašumą pavesta išsiugdyti patiems. Taip ir pasakyta: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas“ (Mt 5,48). Kaip tą daryti, taip pat pasakyta: „Mylėk savo Dievą… mylėk savo artimą“ (Mt 22,37.39). Konkretus ir nepaprastai įvairus to įgyvendinimas priklauso nuo mūsų veiklos sferos, valios ir pasiryžimo. Nuo mūsų nepriklauso, kur, kada ir kokioje šeimoje gimsime. Tačiau ar būnant paprastu darbininku, ar prezidentu, žmogaus požiūris visiškai priklauso tik nuo jo valingo apsisprendimo, o jis yra priimamas širdimi.
Iš patirties žinome, jog valia gali būti gera ir bloga. Tikėjime nėra neutralumo. Ir pasirinkimai yra tik du, apie kuriuos mums sako Viešpats: „Šaukiu dangų ir žemę liudyti… padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį… rinkis gyvenimą“ (Įst 30,19). Tas pasirinkimas Jėzaus dar patikslinamas: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams“ (Mt 6,24). Tie šeimininkai - tai arba Dievas, arba piktoji dvasia. Dievo duotas pasirinkimas - viskas arba nieko.
Kaip be tėvo nebūna sūnaus, taip be Dievo nėra ir žmogaus. Rojuje uždraustas vaisius buvo tik vienas iš tūkstančių, ir žmogus galėjo be jo apsieiti. Tačiau pasirinkimas buvo paklusti Dievui ar ne. Taip ir pasaulyje. Be visų nuodingų vaisių galime gyventi - tai sveikiau ir sielai, ir kūnui. O kaip renkamės? Ar ne taip, kaip sakoma viename priežodyje: „Dievas yra, bet aš Juo nepasitikiu“.
Pagaliau tai pasirinkimas, ką mylėti. Dievą mylime už tai, kad Jis geras. Nors tą gerumą reikia pamatyti: „Išbandykite ir patirkite patys, koks geras yra Viešpats“ (Ps 34,9). Gerai pasakyta - patys. Tikėjimas ir yra meilė bei atsakomybė Dievui už suteiktą gyvybę šioje žemėje ir būsimą amžinąjį gyvenimą. Žmogus gali turėti daug meilių. Tačiau, kaip sako Origenas, mūsų meilė turi būti sutvarkyta taip, kad pirmoje vietoje nemylėtume to, ką turime mylėti ketvirtoje ar penktoje. Dievas nesitenkins antrąja vieta mūsų širdyje. Pasirinkimas turi būti tvirtas ir galutinis. Gal dėl to jis dažnai būna atidėliojamas. Pavyzdžiu gali būti Cezario kariai, atvykę užkariauti anglosaksų genčių. Tūkstančiai anglosaksų, susirinkusių ant aplinkinių kalvų ginti tėvynės, stebėjo išlipančius iš laivų karius. Kaip manote, ką pirmiausia padarė romėnai? (pagal B.Greimą „Ramybė su Dievu“, p.130).
Gana dažnai kyla klausimas, kad gal tikintiesiems Dievas turėtų daugiau padėti?
Atsakymas ir paprastas, ir ne. Apie tai, kad Dievas padeda Jį mylintiesiems, sakoma daugelyje Šventojo Rašto vietų. Ir gyvenime tai pasitvirtina. Tačiau dažniausiai mes to nematome, nes Dievo dovanos iš šalies yra mažai pastebimos, jos tik jaučiamos. Ar mes galime matyti, jeigu kuris iš mūsų gauna išminties ar ramybės dovanų? Tiesiog matome, kad žmogus išmintingas ar ramus. Ir tai galime priskirti genams, išsilavinimui, auklėjimui. Dažniau pastebime, kuomet žemės gėrybėmis, valdžia, populiarumu naudojasi tie, kurie kartais ir bedieviškai elgiasi. Jeigu tikintiesiems būtų akivaizdžiai padedama, tuomet dauguma būtų „tikintieji“. Dievo pagalba labai subtili. Tai ne papirkinėjimo, bet meilės dovanos. Ką sužadėtinė labiau vertina - gauto žiedo kainą ar sužadėtinį? Pagalbos atvejai gali būti mūsų interpretuojami kaip natūraliai susiklosčiusių įvykių seka, nes Dievas išnaudoja visus galimus veikimo būdus. Jeigu širdis sako, kad tai mylimojo dovana, tai tuo metu taip ir yra. Kartu turime nepamiršti, kad „ir pas velnią yra savi stebuklai“ (Kalvinas).
N.Berdiajevas sakė, kad nepakanka žmogui vykdyti Dievo valią, „reikia dar ir suvokti, kur ši Dievo valia glūdi. O Dievo valia kaip tik ir yra ta, kad žmogus būtų laisvas. Užtat laisvės teigimas ir yra Dievo valios vykdymas… Dievas reikalauja žmogaus laisvės“. Gal galėtumėte tai pakomentuoti?
Mes negalime vykdyti Dievo valios, kur ji glūdi. Išoriškai atrodė, kad fariziejai vykdo Dievo valią. Nežinau, ar jie tikrai taip galvojo, ar tik apsimetinėjo, tačiau Kristus sakė: „Jūs darote savojo tėvo darbus… Jūsų tėvas - velnias“ (Jn 8,41.44).
Kokia gi Dievo valia? Ji mums apreikšta paprastais žodžiais Dekaloge, kuriame pasakyta, kas žmogui naudinga ir ko reikia vengti. Asmeniškai Dievas mums neįsako, kad nevaržytų laisvos valios. Dieviškosios valios vykdymas turi tris motyvacijas. Tai baimė, kuomet elgiamasi dorai, bijant bausmės; užmokesčio siekis, kai už gerus darbus laukiama atlygio, ir meilė, kada daroma tai, ko nori Tas, kurį tu myli.
Kas yra laisvė? Laisvė yra tuomet, kai darai ką nori. Apie tai aiškiai yra pasakęs šv.Augustinas: „Mylėk Dievą ir daryk ką nori“. Mylėdami ne iš baimės ir ne dėl išskaičiavimo nedarome to, kas nepatiktų mylimajam. Apaštalas Paulius sako, kad laisvė yra ten, kur Viešpaties Dvasia. O kur nelaisvė? Apie tai pasakyta: „Kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas“ (Jn 8,34). Šios tiesos žinojimas padaro mus laisvus. Laisvė, kaip ir laimė, yra žmogaus širdyje. Galime gyventi rūmuose ir būti nelaimingi, galime sėdėti kalėjime ir būti laisvi. Laisvas žmogus džiaugiasi žinodamas, kad jo siela nepaprasta. Tačiau yra skirtumas tarp „laisvės“, kurią siūlo pasaulis, ir tikrosios laisvės. Jų negalima net lyginti, nes pirmoji yra tik blizgučiais papuošta vergovės forma. Na, kad ir rūkymas, kuris reklamose dažnai vaizduojamas kaip laisvės pasireiškimas. Trečdalis pasaulio gyventojų moka pinigus už savo sveikatos žalojimą. Yra daug ir kitų, rimtesnių dalykų, kurių neminėsiu. Jeigu žmogaus jėgos yra silpnos, reikia kreiptis pagalbos į galingesnę jėgą. Krikščionys žino, kas ji - tai Jėzus Kristus. Jis gali ir iš tiesų išvaduoja iš to blogio, kurio mes nuoširdžiai nenorime daryti.
Neretai žmonės, užuot domėjęsi Kristaus asmeniu ir mokslu, nuolat prisimena tamsias dėmes krikščionių istorijoje, tuo pateisindami savo nutolimą nuo Bažnyčios. Visi mes žinome, kad Bažnyčią slegia praeityje vartota prievarta ir nepakanta. Tačiau krikščionybė atnešė artimo meilę, gailestingumą, atjautą.
Nesiimsiu aiškinti ar ginti ankstesniųjų metų Bažnyčios veiksmų. Yra žmonių, kurie tą daro profesionaliau. Priimu teiginį, jog Bažnyčios istorijoje yra vadinamųjų tamsių dėmių. Tačiau aš bendrauju su Bažnyčia šiandien, o ne prieš keletą šimtmečių. Net jeigu mes nesvarstytume krikščionybės praeities gėrio ir blogio (daugelio manymu, gėrio daugiau), tai ar protinga už buvusias praeities kaltes, kurias mes priimame ir nuteisiame neišklausę kitos pusės, nebendrauti su Bažnyčia šiandieną. Taip svarstant reikėtų nebendrauti ir su visomis valstybėmis, nes kiekviena jų turėjo praeityje tamsių puslapių. Taip pat turėtume nebendrauti ir su valdiškomis įstaigomis, nes jose irgi ne šventieji dirba.
Kadangi Bažnyčią sudaro Kristus ir žmonės, jos žmogiškųjų narių kalčių buvo, yra ir bus. Nėra pasaulyje žmogaus be nuodėmės. Todėl vienų nuodėmingųjų argumentai prieš kitus yra daugiau panašūs į preteksto paieškas. Kaip sakė vienas šventasis, „Dievas kiekvienam duoda pagrindą Jį mylėti, ir kiekvienas iš velnio gauna pretekstą Jo nemėgti“.
Natūralu, kad Bažnyčios tarnų nuodėmės mus piktina labiau negu kitų organizacijų. Tačiau kaip mes galime sakyti mylį Kristų, jeigu nepriimame Jo įkurtos organizacijos. Ką ji mums asmeniškai blogo padarė? Ar galėjo kunigas įžeisti mūsų išdidumą, atsakyti kažkokios paslaugos? Taip svarstant reikėtų boikotuoti visas valdiškas įstaigas. Mes žiūrime, ką gali mums duoti Bažnyčia, bet negalvojame, ką mes jai galime duoti. Daugelio pastangomis pastatyti bažnyčių pastatai, pamaldoms laikyti įkurtas specialus luomas žmonių, tokių kaip mes ir geresnių, visose bažnyčiose mokoma būti doriems, ir tai mums nepatinka? Jeigu priimsime, kad, atsižvelgiant į laiko juostas ir bažnyčių pasaulyje skaičių, ko gero, Žemėje nepaliaujamai skamba šlovinanti giesmė „Šventas, šventas Dievas“, tai nenoro įsiterpti į šį žmonių ir angelų chorą priežasties tikrai reikia ieškoti giliai širdyje.
Ar meilė Dievui gali būti įgyvendinama be Bažnyčios? Manau, kad ne. Fariziejai ir Šventojo Rašto aiškintojai nebuvo palankiai nusiteikę Kristaus atžvilgiu, tačiau tai netrukdė Jam lankyti šventyklą.
Ką žmogus pasirenka, tą ir turi. Tai dar vienas Dievo duotos žmogaus pasirinkimo laisvės įrodymas. Vienas labiausiai įtikinamų Bažnyčios tikrumo ir reikalingumo žmonėms įrodymų yra tai, jog visų bedieviškų valdžių pirmieji žingsniai buvo Bažnyčios uždraudimas, tikinčiųjų persekiojimas bei kunigų žudymas. Ką pasaulis be pagrindo persekioja ar niekina - tai ir yra tikra.
Pastaruoju metu padažnėjo gamtos stichinių, įvairių kitokių nelaimių, kuriose žūva daug žmonių. Kaip jūs galvojate, ar tai žmogaus veiklos padarinys, ar dvasinio pasaulio poveikis mūsų materialiajam?
Tokiems klausimams yra pagrindo. Daugelis ženklų rodo žmonijos civilizacijos ligą: ekologinės katastrofos, nežabotas terorizmo siautėjimas, jaunėjantis ir nuolat didėjantis nusikalstamumas, tikslų siekimas bet kokia kaina asmeninėje, organizacijų bei valstybių veikloje, AIDS ir narkomanijos plitimas, priešingų Šv.Dvasiai judėjimų plitimas, krikščionybės silpnėjimas.
Vienoje Rusijos TV laidoje apie 2002 metų potvynius Vidurio Europoje buvo pateikti apklausos telefonu duomenys šiuo klausimu: iš maždaug 2200 paskambinusiųjų 67 proc. teigė, jog tai - ženklas žmonėms. Žmogus baudžiamas už jo atliekamus blogus darbus. Todėl pastarųjų reiškinių dalis yra ir žmogaus veiklos padarinys, ir kartu Dievo noras parodyti žmonėms nepasitenkinimą jų elgesiu. Mokslininkų nustatytą pasaulinį klimato atšilimą iš dalies galime paaiškinti žmogaus veikla, bet sunku rasti ryšį su ta veikla 2002 metų vasarą, kada dalį Europos skandino liūtys, o netoliese esančias teritorijas kankino sausra. Ar iš tiesų tai yra perspėjimas mums? Manau, kad taip. Galime numanyti, kad ne vienas, valydamas po potvynių likusį purvą, pagalvos ir apie moralinio purvo išvalymą.
Tai kaip pirmieji žmonijos civilizacijos ligos simptomai. Pasaulis darosi vis labiau bedieviškas, destruktyvus, nemoralus. Atvirai ir begėdiškai šaipomasi iš šventų dalykų. Tai ne tušti žodžiai. Pakanka atidžiau stebėti paskutiniuosius įvykius per 20-30 metų, pažiūrėti į valstybių priimamus įstatymus, paskaityti statistikos duomenis. Pastaruosius dešimt metų domiuosi pasaulio pabaigos klausimu ir tuo, kas apie tai pasakyta Šventajame Rašte.
Turiu pasakyti, jog dalį ten nurodytų ženklų galime pastebėti jau dabar.
Ką jūs galvojate apie žmogaus kančią? F.Dostojevskis sakėsi bijantis tik vieno dalyko - „nebūti vertas savo kančios“. Ar teisingas kentėjimas yra vidinė pergalė?
Manau, kad nė vienam iš mūsų kryžius neduodamas nevertai ar be reikalo, nes tuomet kiltų Dievo teisingumo klausimas. Mačiau žmonių, kurių kryžiaus, manau, tikrai nebūčiau pajėgęs panešt. O jie jį kantriai nešė. Kančia yra vienas rimčiausių mūsų tikėjimo išbandymų. Lengva ir gera tikėti, kuomet viskas gerai. Tuomet ir aš geras, ir Dievas geras, ir visi geri. Tačiau ateina išbandymo laikas ir patikrina mūsų gerumą. Tas patikrinimas reikalingas ne Dievui, žinančiam mus ir mūsų gyvenimo kelią dar iki sukūrimo (plg. „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave Aš pažinau“, Jer 1,5), o mums, kad žinotume, kokie esame tikrovėje. Mes nesistebime, jeigu žemėje atliekamos kariūnų, sportininkų ar kitų specialybių žmonių pratybos, parodančios, kas ko vertas. Išbandymo dydis yra pagal žmogaus jėgas. Kada mes tikriname lazdos lankstumą, juk jos nelaužome. Taip ir Dievas. Jis duoda išbandymus, kokius mes galime atlaikyti nepalūždami, tačiau ne visi norime nepalūžti. Ir kartais išbandymai gali tapti pretekstu nusigręžti nuo Dievo. Mačiau žmonių, užpykusių ant Dievo dėl savo išvaizdos, kuri jiems atrodė nepakankamai graži, užpykusių dėl to, kad prašė pagalbos egzaminui išlaikyti, ir jos negavo. Kančia gali palaužti, jeigu įsileidžiame į širdį pyktį dėl jos, o paskui atsiranda nusistatymas ir prieš Dievą.
Kančia yra kiekvienoje meilėje: kūno, kad ne viską gali, kiek nori; sielos, kad ne viskas vyksta, kaip nori; dvasios, kad dar nesi toks, koks norėtum būti. Meilė duoda jėgų atlaikyti kančią. Ir ne tik Dievui. Žinome daug pavyzdžių, kai meilė tėvynei, šeimai, artimui padėjo žmonėms didvyriškai atlaikyti kančios išbandymą. Dievas nori, kad mes nebijotume pasaulio kunigaikščio, kurio vienas gąsdinimų yra kančia: „Ko turėčiau bijotis?“ (Ps 27,1). Pagal kardinolą J.Ratcingerį, liga ar asmeninis skausmas gali ištirpinti žmogaus pasitenkinimą savimi, dvasios bukumą ir padėti jam surasti save. Susidūrimas su kančia yra tikroji žmogiškojo apsisprendimo vieta. Galima atsakyti piktuoju ir pasilikti nuolatinėje bejėgiško pykčio būsenoje. Tačiau gali mėginti paklusti svetimai galiai ir, drąsiai jai atsidavęs, baimingai nesidairyti į save ir į mirtį. Tam reikia nemažai: pasitikėti Tuo, kuris tau nori gero. Kančios vengiantis žmogus išsižada gyvenimo, nes gyvenimas žemiškame kūne nėra nuo jos apsaugotas. Todėl bėgimas nuo kančios yra bėgimas nuo gyvenimo.
Kantriai iškentėtas skausmas atneša mums pasitenkinimą, jog ne tik atlaikėme išbandymą, bet ir sustiprinome savo dvasią. Pažiūrėkime, kiek sunkumų ir išbandymų pakelia besirengiantys sportininkai ar kariai. Tik reikia atpažinti pelnytą kančią ir tą, kuri, kaip Jobui, skirta bandymui ir priešui pažeminti. Apie tai šv.Augustinas sako: „Ne bausmė padaro kankiniu, o tiesa. Jeigu bausmė padarytų kankiniu, visi kaliniai taptų kankiniais, visi pasmerktieji mirties bausme gautų kankinio vainiką“. Reikia skirti, dėl kokios priežasties kas nors kenčia. Tegul niekas nesako: esu teisingas, nes kenčiu. Kančios šalinimas sielos kaina negali būti teisingas. Jis atvedė prie eutanazijos.
Sunkumuose prisiminkime: „Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“ (Jn 18,11), „Viešpats davė, Viešpats atėmė“ (Job 1,21). Visi vaistai kartūs, ir juos gerdami mes nepykstame ant daktaro. Pats iškentęs bandymus, Kristus gali padėti „tiems, kurie yra bandomi“ (Žyd 2,18).
Jeigu Dievas žino mūsų gyvenimą iš anksto ir žino, kad būsime nusidėjėliai, tai kodėl leidžia nusidėti? Ar gali žmogus pasiteisinti, kad jis blogai elgiasi, nes jam taip lemta?
Tai aktualus predestinacijos (iš anksto nulemto likimo) ir laisvos valios suderinamumo klausimas. Jį suprasti gali padėti pasakojimas apie vieną žmogų, kuris paskolino pinigų kitam žinodamas, jog šis laiku jų negrąžins. Taip ir įvyko. Pasirodo, jog, nepaisant žinojimo, skolininkas elgėsi taip, kaip norėjo, t.y. jo laisva valia nė kiek nebuvo suvaržyta.
Ar jūs pritariate Motinos Teresės žodžiams, kad „sąžiningumas ir nuoširdumas daro jus pažeidžiamus. Vis dėlto būkite sąžiningi ir nuoširdūs!“?
Paklauskime savęs, kodėl mes esame sąžiningi ir nuoširdūs. Tikriausiai todėl, kad tai mums patinka. Gali būti, kad sąžiningumas ir nuoširdumas mums patinka dėl to, kad žmonės mus labiau gerbtų arba su mumis elgtųsi teisingiau. Seniai pastebėta, net yra priežodis, jog dažnai už gera mokama blogu. Jeigu mes sąžiningi ir nuoširdūs dėl to, jog mylime gėrį, tai darysime jį, nesvarbu, ar mus už tai girs, ar peiks. Juk žmonės, mėgstantys blogus darbus, daro juos, nors už tai būna griežtai baudžiami.
Ar gali kas pažeisti mūsų sąžiningumą ir nuoširdumą? Taip, jeigu esame netvirti. Pažeidžiamumas parodo mums, kiek mes nuoširdūs ir tikri būdami sąžiningi. Buvau sutikęs padorų ir sąžiningą žmogų, gerai besielgiantį su kolegomis, kuris paklaustas, ar apiplėštų banką, jeigu tam būtų galimybė, atsakė teigiamai.
Seniai yra pasakyta, jog atsilyginti geru už gera yra žmogiška, geru už bloga - angeliška, o blogu už gera - velniška savybė. Mūsų gyvenime galime rasti daug tokių pavyzdžių tiek žmonių, tiek ir valstybių veikloje.
Ko palinkėtumėte krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščiui „XXI amžius“?
Pirmiausia kartu su skaitytojais noriu pasidžiaugti, kad toks laikraštis yra. Skaitau jį jau dešimt metų. Jo gyvavimas ir išlikimas, nepaisant visų sunkumų, primena stebuklą. Atrodo, kad geras perspektyvas turi „XXI amžiaus“ priedas „Horizontai“, pateikiantys aktualias nūdienos problemas, analitinius straipsnius, kokių mūsų spaudoje reta. Palinkėti norėčiau teisingo ir tvirto pasirinkimo, už kurį pasaulyje nieko geresnio nėra, nes tai amžinojo gyvenimo pradžia žemėje, apie kurią gražiai pasakė kardinolas Vincentas Sladkevičius: „Dangaus negalima pradėti nuo dangaus, dangų mes turime pradėti žemėje. Žemiškasis gyvenimas yra lyg įžanga į amžinąjį. Gyvenimas žemėje duotas kaip bandomoji įžanga į amžinąjį gyvenimą. Jos žmogų suformuoja, paruošia amžinajam gyvenimui. Jis nulemia Amžinybę. Ir Kristus mus mokė, ne kaip danguje turėsime elgtis, bet kaip čia, žemėje, gyventi“ („XXI amžius“. 2000 04 22. P.9).

© 2002"XXI amžius"