Įveikti tarpusavio santykių
sunkumus krikščioniškos meilės dvasioje
|
Rusijos katalikų vyskupų
konferencijos sekretorius kun. Igoris Kovalevskis |
Žiniasklaidoje toliau
tęsiasi diskusijos dėl nesutarimų tarp Vatikano ir Maskvos patriarchato,
kurie ypač paaštrėjo po to, kai Rusijoje vasario mėnesį buvo įkurtos
keturios katalikų vyskupijos. Į šį konfliktą tiesiogiai įsiterpė
ir Rusijos valdžia, nes būtent jos sprendimu per pastaruosius
mėnesius iš šalies buvo išvaryti keli katalikų dvasininkai, tarp
jų ir vyskupas. Susidariusią padėtį lapkričio viduryje duotame
interviu Maskvos dienraščiui "Nezavisimaja gazeta" pakomentavo
Rusijos katalikų vyskupų konferencijos sekretorius kunigas Igoris
Kovalevskis.
Kokios, jūsų manymu, pagrindinės
konflikto tarp Katalikų Bažnyčios Rusijoje ir Rusijos Stačiatikių
Bažnyčios priežastys?
To nenorėčiau vadinti konfliktu. Iš tikrųjų kalbama apie kai kuriuos
nesusipratimus, iškilusius dėl struktūrinių pertvarkymų mūsų Bažnyčioje.
Tačiau Rusijos Stačiatikių Bažnyčios priekaištai mūsų adresu iš
esmės panašūs, kaip ir prieš dešimt metų: Katalikų Bažnyčią Rusijoje
kaltina prozelitizmu ir stačiatikių kanoninės teritorijos pažeidimu.
Visus tuos metus mes kvietėme Stačiatikių Bažnyčią užsiimti šia
problema ir spręsti iškilusius nesusipratimus. Pirmiausia būtina
aiškiai suformuluoti tokias sąvokas, kaip "prozelitizmas"
ir "kanoninė teritorija". Pastaroji gali liesti tik
tą pačią konfesiją. Pavyzdžiui, kanoninės teritorijos problema
dabar tapusi aštri Moldovoje, kur lygiagrečiai egzistuoja dvi
teisėtos stačiatikių (Bukarešto ir Maskvos patriarchatų) jurisdikcijos.
Mūsų požiūriu, "kanoninės teritorijos" sąvoka negali
būti vartojama tarpkonfesinių santykių klausimuose.
O dėl santykių su šalies valdžia, tai jie bent jau aukščiausio
lygio, visiškai normalūs. Kokia šių reikalų padėtis vietose, pasakyti
yra sunkiau, nes įvairiuose regionuose šie santykiai gali susiklostyti
skirtingai. Bent jau mūsų arkivyskupijoje, Maskvoje, man nežinomi
rimtų konfliktų atvejai tarp Katalikų Bažnyčios atstovų ir valdžios.
Po to, kai keletui katalikų dvasininkų buvo uždraustas
įvažiavimas į Rusiją, katalikų episkopato vadovas arkivyskupas
Tadeušas Kondrusievičius pareiškė, kad šalyje vedama antikatalikiška
kampanija. Ar jums neatrodo, kad tai šiek tiek neadekvati reakcija?
Išsiuntimas dvasininkų, tuo labiau vyskupo, nepaaiškinus priežasčių,
dažnai asocijuojasi su Bažnyčios persekiojimu. Tačiau iš tikrųjų
tai nebūtinai gali būti persekiojimas arba suplanuota kampanija.
Valdžia pabrėžia,kad draudimai minėtų katalikų dvasininkų įvažiavimui
neprieštarauja Rusijos įstatymams. Savaime suprantama, mes gerbiame
kiekvienos valstybės teisę nustatyti užsienio piliečių buvimo
savo teritorijoje taisykles. Tačiau nereikia užmiršti, kad vyskupas
yra reikšminga figūra, ir jo išsiuntimas be paaiškinamųjų priežasčių
dažnai susietas su tiesioginiu Bažnyčios persekiojimu. Tą patį
galima pasakyti apie masinį dvasininkų išsiuntimą - per palyginti
trumpą laikotarpį mes iš viso praradome penkis dvasininkus. Mano
požiūriu, tokia politika veda į pasireiškimą visos eilės nepatikrintų
gandų, ypač žiniasklaidoje, ir tai didina įtampą. Būtent todėl
daugelis kalba apie antikatalikiškos kampanijos vedimą Rusijoje.
Ar jūs manote, kad dėl santykių paaštrėjimo su Rusijos
Stačiatikių Bažnyčia iš dalies kalta pati Katalikų Bažnyčia?
Aš esu įsitikinęs, kad valdžios arba religinių organizacijų veiksmų
objektyvų įvertinimą galima duoti tik istorinėje perspektyvoje.
Bent jau apaštalinių administratūrų pertvarkymas į vyskupijas
nieko naujo nedavė Katalikų Bažnyčiai Rusijoje. Tai išimtinai
Bažnyčios vidaus reikalas. Mane labai nustebino aiškiai neadekvati
Rusijos Stačiatikių Bažnyčios reakcija dėl šio žingsnio. Juk katalikai,
kaip buvo, taip ir liko religine mažuma Rusijoje. Vyskupijų atsiradimas
nepadidino nei tikinčiųjų, nei parapijų skaičiaus. Absoliučiai
niekas dėl to nepasikeitė. Jeigu ieškotume atitikmens pasaulietinėje
sferoje, galima sakyti, jog tai buvo grynai biurokratiniai pertvarkymai.
Valstybinė valdžia, bent jau formaliai, nieko neturi prieš vyskupijų
įsteigimą. Tai, tarp kitko, buvo pabrėžta ir Rusijos prezidento
administracijos. Todėl šioje situacijoje negalima kalbėti apie
konfliktą su valstybe. Buvo, žinoma, neigiamų atskirų politikų,
būtent kai kurių Valstybės Dūmos (Rusijos parlamento) deputatų,
pasisakymų, bet jie pateikė vien tik savo asmeninį požiūrį. Ačiū
Dievui, šie pasisakymai negavo ryškesnio rezonanso visuomenėje.
Manoma, jog Katalikų Bažnyčia Rusijoje yra "svetimos"
vakarietiškos kultūros, vakarietiško mentaliteto skleidėja. Galbūt
su tuo yra susijęs neigiamas Stačiatikių Bažnyčios ir kai kurių
politikų požiūris į ją?
Man atrodo, kad protestantiškų konfesijų buvimas Rusijoje iš dalies
sąlygoja žymiai ryškesnį vakarietišką mentalitetą nei Katalikų
Bažnyčia. Iš tikrųjų Rusijoje egzistuoja stereotipas, tapatinantis
Katalikų Bažnyčią su Vakarų Europos kultūra. Tačiau toks stereotipas
yra iš esmės neteisingas. Žinoma, istoriškai Katalikų Bažnyčia
neatskiriamai susieta su Vakarų Europos kultūra. Tačiau ji jau
seniai peržengusi šios kultūros rėmus. Katalikų Bažnyčia veikia
Lotynų Amerikoje, Azijoje, Afrikoje ir visur stengiasi vesti dialogą
su vietine kultūra. Tokį pat uždavinį Katalikų Bažnyčia sau kelia
ir Rusijoje. Juk dauguma mūsų parapijiečių - rusai. Jų tautinės
šaknys įvairios - lenkiškos, lietuviškos ir kt. Tačiau jie auklėti
rusų tradicijomis, ir jų gimtoji kalba - rusų. Jie nuoširdžiai
nori būti Rusijos patriotais.
Be to, šiuolaikinė Vakarų Europos liberali kultūra nėra vien katalikiška.
Žinoma, galima sakyti, kad Vakarų liberalizmas pagrįstas krikščionybe,
kuri, kaip jokia kita religija, pabrėžia žmogaus orumą. Bet vis
dėlto šiuolaikinę Vakarų kultūrą jokiu būdu negalima tapatinti
su Katalikų Bažnyčios kultūra.
Kaip konkrečiai pasireiškia Katalikų Bažnyčios siekimas
suartėti su rusų tautinėmis tradicijomis?
Visų pirma mūsų liturginių apeigų rusifikavimu. Mes celebruojame
šiuolaikine rusų kalba. Liturginių tekstų vertimas yra labai kruopštus
darbas. Netgi tokiose tradiciškai katalikiškose šalyse, kaip Lenkija,
tam prireikė labai daug laiko. Be to, mes jau išleidome rusų kalba
Katalikų enciklopedijos pirmąjį tomą.
Aš tikiuosi, kad tarpusavio sąveika su rusų kultūra, laikui bėgant,
taps dar labiau gilesnė. Beje, Stačiatikių Bažnyčia dažnai priekaištauja
mums todėl, kad liturgijoje mes vartojame rusų kalbą. Ji pati,
kaip žinoma, celebruoja senąja bažnytine slavų kalba. Mes manome,
kad skelbti Evangeliją ir laikyti pamaldas reikia ta kalba, kurią
žmonės supranta. Mes stengiamės išstudijuoti rusų kultūrą ir rasti
joje savo vietą. Tai nėra lengva užduotis, tačiau Bažnyčia privalo
ją spręsti.
Dauguma Katalikų Bažnyčios Rusijoje dvasininkų yra užsieniečiai.
Vis tik kodėl per pastaruosius dešimt metų buvo parengta tiek
mažai katalikų dvasininkų iš vietinių gyventojų?
Per septyniasdešimt metų (sovietinio laikotarpio) mes neturėjome
galimybės rengti savus rusų katalikų dvasininkus. Ir po komunistų
režimo žlugimo tos galimybės liko labai ribotos, nes Rusijos teritorijoje
nebuvo katalikų seminarijos ir ją kurti teko iš naujo.
Dvasininkų rengimas yra gana ilgas procesas. Tam pirmiausia būtinas
tvirtas pagrindas tarp pačių pasauliečių, tai yra reikia imtis
pašaukimų pastoracijos darbo su katalikų šeimomis. Svarbu, jog
būsimasis dvasininkas gautų religinį auklėjimą šeimoje. Ši tradicija
Rusijoje buvo nutrūkusi. Daugelis iš tų, kurie pas mus priima
kunigystės šventimus, atėjo į tikėjimą jau brandaus amžiaus.
Mes pateikiame gana rimtus reikalavimus dvasininkų rengimui. Negalime
eiti į masinį šventimą, kad užpildytume dvasininkų nepriteklių
mūsų parapijose. Geriau mažiau, bet geriau.
Tačiau su dvasininkų stygiaus problema Katalikų Bažnyčia
susiduria ne tik Rusijoje. Galbūt tai susieta su tuo, jog katalikų
dvasininkai turi laikytis celibato. Tačiau daugelyje šalių egzistuoja
parengtų pasauliečių šventinimo diakonais praktika, kuriems celibatas
nėra privalomas. Kodėl Katalikų Bažnyčia nenaudoja diakonystės
institucijos Rusijoje?
Esmė ta,kad, esant būtinumui, kai kuriuos sakramentus mūsų Bažnyčioje
gali teikti ne tik diakonai, bet ir pasauliečiai. Pas mus jau
yra praktika, jog kai kurias pamaldas, kurioms nėra privalomas
dvasininko dalyvavimas, veda pasauliečiai. Šiam tikslui rengiami
specialūs katechetų kursai pasauliečiams.
Iš tikrųjų daugelyje dalinių (vietinių) Katalikų Bažnyčių į pagalbą
liturginėse apeigose dvasininkams ateina diakonai. Tačiau kitose
šią funkciją prisiima pasauliečiai, tarp jų ir moterys. Galbūt
pasauliečių vaidmuo mūsų Bažnyčioje stiprės vis labiau. Tačiau
šiuos pasauliečius būtina dar parengti bažnytinei tarnystei. Be
to, pasauliečiai negali visiškai pakeisti kunigų.
Vis dėlto kiek aktyvus pasauliečių vaidmuo šiandieninėje
Bažnyčioje?
Žinoma, kol kas pasauliečių dalyvavimas bažnytiniame gyvenime
nelabai pastebimas, tačiau palaipsniui jis stiprės.
Paskutiniame Katalikų vyskupų konferencijos posėdyje buvo
svarstoma nepaprasta padėtis, kurioje atsidūrė Katalikų Bažnyčia
Rusijoje. Ar jame priimti sprendimai yra tik nurodymai parapijoms,
kaip elgtis krizinėje situacijoje, ar jie liudija apie naujos
strategijos kūrimą Katalikų Bažnyčiai Rusijoje?
Susidariusi padėtis, žinoma, buvo aptariama posėdyje. Priimti
ten sprendimai - tai rekomendacija Rusijos katalikų dvasininkams.
Apie naują strategiją kalbos čia nėra. Tiesiog mes atkreipėme
kunigų dėmesį į kai kuriuos jų pastoracinės veiklos aspektus.
Be viso kitko, tai liečia darbą su vaikais. Pavyzdžiui, būna situacijų,
kada tėvai, nebūdami katalikai, nori, kad jų vaikas Pirmąją komuniją
priimtų katalikų bažnyčioje. Tai neleistina, nes kažkas turi būti
atsakingas už vaiko religinį auklėjimą.
Tačiau būna ir tokių situacijų, kada tėvai nekatalikai, bet yra,
sakykime, senelė katalikė, kuri auklėja vaiką katalikiškai. Be
to, patys tėvai yra visiškai abejingi religijai, tačiau nori,
kad vaikas priimtų Pirmąją komuniją katalikų bažnyčioje, nes tik
į jos maldos namus jis ir eina. Tokioje situacijoje mes privalome
iš tėvų gauti atitinkamą raštišką sutikimą dėl to, kad jų vaikas
būtų pakrikštytas ir priimtų Pirmąją komuniją būtent katalikų
bažnyčioje.
1992 metais Vatikane buvo paskelbti "Bendrieji principai
ir praktinės normos evangelizacinei veiklai koordinuoti bei ekumeniniai
įpareigojimai Katalikų Bažnyčiai Rusijoje ir kitose NVS šalyse".
Dokumentas įpareigoja katalikus vengti perdėto uolumo pastoracinėje
veikloje Rusijos teritorijoje ir stengtis derinti savo veiksmus
su stačiatikių vyskupais. Ar šis dokumentas ir dabar yra įpareigojantis
katalikų dvasininkams Rusijoje? Ar jam neprieštarauja sprendimas
dėl vyskupijų sukūrimo, kuris buvo priimtas be išankstinio suderinimo
su Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovybe?
Iš tikrųjų šis dokumentas buvo Popiežiškosios "Pro Russia"
komisijos parengtas pagal 1992-ųjų kovo 1-2 dienomis Ženevoje
vykusio Vatikano ir Maskvos patriarchato delegacijų susitikimo
išdavas. Mums jis ir šiandien lieka praktine direktyva. Juk mes
pripažįstame Stačiatikių Bažnyčią, kaip maloningą ir turinčią
visas būtinas priemones žmogui išganyti. Beje, mes pripažįstame
visus Stačiatikių Bažnyčios sakramentus. Sutinkamai su minėtu
dokumentu Stačiatikių Bažnyčios vadovybė informuojama apie svarbesnes
mūsų Bažnyčios pastoracines iniciatyvas.
O dėl apaštalinių administratūrų pertvarkymo į vyskupijas, tai
Šventojo Sosto atstovas (nuncijus) Rusijos Federacijoje arkivyskupas
Georgas Curas apie tai informavo Maskvos patriarchatą. Praeitais
metais vykusio Biblinio - ekleziologinio simpoziumo, skirto Katalikų
Bažnyčios struktūrų atstatymo Rusijoje 10-mečiui, metu, dalyvaujant
Maskvos patriarchato delegacijai, buvo kalbama, kad atėjo laikas
įkurti normalias bažnytines institucijas.
Tikiuosi, kad Stačiatikių Bažnyčia supras, kad mūsų struktūriniai
pertvarkymai nėra nedraugiškas žingsnis, o tik vidinis kanoninis
procesas. Mes visada pasirengę atnaujinti dialogą ir stiprinti
bendradarbiavimą su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia. Juk mūsų bendras
uždavinys - liudyti Dievą, kuris yra Meilė, ir todėl krikščioniškos
meilės dvasia mes turime įveikti visus sunkumus mūsų tarpusavio
santykiuose.
Rusijai paskirtas naujas
nuncijus
Popiežius Jonas Paulius II lapkričio
6 dieną paskyrė Rusijai naują Vatikano atstovą - apaštališkąjį
nuncijų italą arkivyskupą Antonijų Meninį. Per pastarąjį dešimtmetį
Šventojo Sosto diplomatinis atstovas Maskvai keičiamas jau ketvirtą
kartą.
Arkivyskupas A.Meninis gimė 1947 m. lapkričio 2 d. Romoje. Kunigu
įšventintas 1974 metais, apsigynęs bažnytinės teisės doktoratą.
Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje - nuo 1981 metų. Dirbo
apaštalinėse nunciatūrose Ugandoje ir Turkijoje, o vėliau - Vatikano
valstybės sekretoriate. 2000 metais buvo paskirtas nuncijumi Bulgarijai
ir konsekruotas arkivyskupu. Moka italų, anglų, prancūzų, ispanų
ir rusų kalbas.
Ankstesnis Vatikano atstovas Maskvoje šveicaras arkivyskupas Georgas
Curas buvo paskirtas nuncijumi Austrijoje. Diplomatinio atstovo
pakeitimą Vatikanas paaiškino ypatinga padėtimi, kurioje atsidūrė
Katalikų Bažnyčia Rusijoje po vyskupijų įkūrimo. Po to, kai iš
Rusijos buvo išsiųstas Irkutsko vyskupas Ježis Mazuras ir keturi
katalikų kunigai, arkivyskupas G.Curas ne kartą protestavo Užsienio
reikalų ministerijai. Tačiau Rusijos valdžia nerado reikalo paaiškinti
nuncijui savo veiksmų.
Manoma, kad naujo Vatikano atstovo, kuris moka rusų kalbą ir turi
diplomatinio darbo patirtį tradicinėje stačiatikių šalyje Bulgarijoje,
paskyrimas padės ieškoti naujų kelių Šventojo Sosto santykiams
sureguliuoti su Rusija ir Maskvos patriarchatu. Arkivyskupas A.Meninis
savo tarnybines pareigas Maskvoje greičiausiai pradės nuo kitų
metų pradžios.
Pagal "Nezavisimaja
gazeta"
© 2002"XXI amžius"