Atnaujintas 2002 m. lapkričio 29 d.
Nr.90
(1097)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Visuomenė
Krikščionybė šiandien
Laikas ir žmonės
Aktualijos
Rinka
Nuomonės
Pasaulis
Atmintis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Įveikti tarpusavio santykių sunkumus krikščioniškos meilės dvasioje

Rusijos katalikų vyskupų konferencijos sekretorius kun. Igoris Kovalevskis

Žiniasklaidoje toliau tęsiasi diskusijos dėl nesutarimų tarp Vatikano ir Maskvos patriarchato, kurie ypač paaštrėjo po to, kai Rusijoje vasario mėnesį buvo įkurtos keturios katalikų vyskupijos. Į šį konfliktą tiesiogiai įsiterpė ir Rusijos valdžia, nes būtent jos sprendimu per pastaruosius mėnesius iš šalies buvo išvaryti keli katalikų dvasininkai, tarp jų ir vyskupas. Susidariusią padėtį lapkričio viduryje duotame interviu Maskvos dienraščiui "Nezavisimaja gazeta" pakomentavo Rusijos katalikų vyskupų konferencijos sekretorius kunigas Igoris Kovalevskis.

Kokios, jūsų manymu, pagrindinės konflikto tarp Katalikų Bažnyčios Rusijoje ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčios priežastys?
To nenorėčiau vadinti konfliktu. Iš tikrųjų kalbama apie kai kuriuos nesusipratimus, iškilusius dėl struktūrinių pertvarkymų mūsų Bažnyčioje. Tačiau Rusijos Stačiatikių Bažnyčios priekaištai mūsų adresu iš esmės panašūs, kaip ir prieš dešimt metų: Katalikų Bažnyčią Rusijoje kaltina prozelitizmu ir stačiatikių kanoninės teritorijos pažeidimu. Visus tuos metus mes kvietėme Stačiatikių Bažnyčią užsiimti šia problema ir spręsti iškilusius nesusipratimus. Pirmiausia būtina aiškiai suformuluoti tokias sąvokas, kaip "prozelitizmas" ir "kanoninė teritorija". Pastaroji gali liesti tik tą pačią konfesiją. Pavyzdžiui, kanoninės teritorijos problema dabar tapusi aštri Moldovoje, kur lygiagrečiai egzistuoja dvi teisėtos stačiatikių (Bukarešto ir Maskvos patriarchatų) jurisdikcijos. Mūsų požiūriu, "kanoninės teritorijos" sąvoka negali būti vartojama tarpkonfesinių santykių klausimuose.
O dėl santykių su šalies valdžia, tai jie bent jau aukščiausio lygio, visiškai normalūs. Kokia šių reikalų padėtis vietose, pasakyti yra sunkiau, nes įvairiuose regionuose šie santykiai gali susiklostyti skirtingai. Bent jau mūsų arkivyskupijoje, Maskvoje, man nežinomi rimtų konfliktų atvejai tarp Katalikų Bažnyčios atstovų ir valdžios.
Po to, kai keletui katalikų dvasininkų buvo uždraustas įvažiavimas į Rusiją, katalikų episkopato vadovas arkivyskupas Tadeušas Kondrusievičius pareiškė, kad šalyje vedama antikatalikiška kampanija. Ar jums neatrodo, kad tai šiek tiek neadekvati reakcija?
Išsiuntimas dvasininkų, tuo labiau vyskupo, nepaaiškinus priežasčių, dažnai asocijuojasi su Bažnyčios persekiojimu. Tačiau iš tikrųjų tai nebūtinai gali būti persekiojimas arba suplanuota kampanija. Valdžia pabrėžia,kad draudimai minėtų katalikų dvasininkų įvažiavimui neprieštarauja Rusijos įstatymams. Savaime suprantama, mes gerbiame kiekvienos valstybės teisę nustatyti užsienio piliečių buvimo savo teritorijoje taisykles. Tačiau nereikia užmiršti, kad vyskupas yra reikšminga figūra, ir jo išsiuntimas be paaiškinamųjų priežasčių dažnai susietas su tiesioginiu Bažnyčios persekiojimu. Tą patį galima pasakyti apie masinį dvasininkų išsiuntimą - per palyginti trumpą laikotarpį mes iš viso praradome penkis dvasininkus. Mano požiūriu, tokia politika veda į pasireiškimą visos eilės nepatikrintų gandų, ypač žiniasklaidoje, ir tai didina įtampą. Būtent todėl daugelis kalba apie antikatalikiškos kampanijos vedimą Rusijoje.
Ar jūs manote, kad dėl santykių paaštrėjimo su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia iš dalies kalta pati Katalikų Bažnyčia?
Aš esu įsitikinęs, kad valdžios arba religinių organizacijų veiksmų objektyvų įvertinimą galima duoti tik istorinėje perspektyvoje. Bent jau apaštalinių administratūrų pertvarkymas į vyskupijas nieko naujo nedavė Katalikų Bažnyčiai Rusijoje. Tai išimtinai Bažnyčios vidaus reikalas. Mane labai nustebino aiškiai neadekvati Rusijos Stačiatikių Bažnyčios reakcija dėl šio žingsnio. Juk katalikai, kaip buvo, taip ir liko religine mažuma Rusijoje. Vyskupijų atsiradimas nepadidino nei tikinčiųjų, nei parapijų skaičiaus. Absoliučiai niekas dėl to nepasikeitė. Jeigu ieškotume atitikmens pasaulietinėje sferoje, galima sakyti, jog tai buvo grynai biurokratiniai pertvarkymai.
Valstybinė valdžia, bent jau formaliai, nieko neturi prieš vyskupijų įsteigimą. Tai, tarp kitko, buvo pabrėžta ir Rusijos prezidento administracijos. Todėl šioje situacijoje negalima kalbėti apie konfliktą su valstybe. Buvo, žinoma, neigiamų atskirų politikų, būtent kai kurių Valstybės Dūmos (Rusijos parlamento) deputatų, pasisakymų, bet jie pateikė vien tik savo asmeninį požiūrį. Ačiū Dievui, šie pasisakymai negavo ryškesnio rezonanso visuomenėje.
Manoma, jog Katalikų Bažnyčia Rusijoje yra "svetimos" vakarietiškos kultūros, vakarietiško mentaliteto skleidėja. Galbūt su tuo yra susijęs neigiamas Stačiatikių Bažnyčios ir kai kurių politikų požiūris į ją?
Man atrodo, kad protestantiškų konfesijų buvimas Rusijoje iš dalies sąlygoja žymiai ryškesnį vakarietišką mentalitetą nei Katalikų Bažnyčia. Iš tikrųjų Rusijoje egzistuoja stereotipas, tapatinantis Katalikų Bažnyčią su Vakarų Europos kultūra. Tačiau toks stereotipas yra iš esmės neteisingas. Žinoma, istoriškai Katalikų Bažnyčia neatskiriamai susieta su Vakarų Europos kultūra. Tačiau ji jau seniai peržengusi šios kultūros rėmus. Katalikų Bažnyčia veikia Lotynų Amerikoje, Azijoje, Afrikoje ir visur stengiasi vesti dialogą su vietine kultūra. Tokį pat uždavinį Katalikų Bažnyčia sau kelia ir Rusijoje. Juk dauguma mūsų parapijiečių - rusai. Jų tautinės šaknys įvairios - lenkiškos, lietuviškos ir kt. Tačiau jie auklėti rusų tradicijomis, ir jų gimtoji kalba - rusų. Jie nuoširdžiai nori būti Rusijos patriotais.
Be to, šiuolaikinė Vakarų Europos liberali kultūra nėra vien katalikiška. Žinoma, galima sakyti, kad Vakarų liberalizmas pagrįstas krikščionybe, kuri, kaip jokia kita religija, pabrėžia žmogaus orumą. Bet vis dėlto šiuolaikinę Vakarų kultūrą jokiu būdu negalima tapatinti su Katalikų Bažnyčios kultūra.
Kaip konkrečiai pasireiškia Katalikų Bažnyčios siekimas suartėti su rusų tautinėmis tradicijomis?
Visų pirma mūsų liturginių apeigų rusifikavimu. Mes celebruojame šiuolaikine rusų kalba. Liturginių tekstų vertimas yra labai kruopštus darbas. Netgi tokiose tradiciškai katalikiškose šalyse, kaip Lenkija, tam prireikė labai daug laiko. Be to, mes jau išleidome rusų kalba Katalikų enciklopedijos pirmąjį tomą.
Aš tikiuosi, kad tarpusavio sąveika su rusų kultūra, laikui bėgant, taps dar labiau gilesnė. Beje, Stačiatikių Bažnyčia dažnai priekaištauja mums todėl, kad liturgijoje mes vartojame rusų kalbą. Ji pati, kaip žinoma, celebruoja senąja bažnytine slavų kalba. Mes manome, kad skelbti Evangeliją ir laikyti pamaldas reikia ta kalba, kurią žmonės supranta. Mes stengiamės išstudijuoti rusų kultūrą ir rasti joje savo vietą. Tai nėra lengva užduotis, tačiau Bažnyčia privalo ją spręsti.
Dauguma Katalikų Bažnyčios Rusijoje dvasininkų yra užsieniečiai. Vis tik kodėl per pastaruosius dešimt metų buvo parengta tiek mažai katalikų dvasininkų iš vietinių gyventojų?
Per septyniasdešimt metų (sovietinio laikotarpio) mes neturėjome galimybės rengti savus rusų katalikų dvasininkus. Ir po komunistų režimo žlugimo tos galimybės liko labai ribotos, nes Rusijos teritorijoje nebuvo katalikų seminarijos ir ją kurti teko iš naujo.
Dvasininkų rengimas yra gana ilgas procesas. Tam pirmiausia būtinas tvirtas pagrindas tarp pačių pasauliečių, tai yra reikia imtis pašaukimų pastoracijos darbo su katalikų šeimomis. Svarbu, jog būsimasis dvasininkas gautų religinį auklėjimą šeimoje. Ši tradicija Rusijoje buvo nutrūkusi. Daugelis iš tų, kurie pas mus priima kunigystės šventimus, atėjo į tikėjimą jau brandaus amžiaus.
Mes pateikiame gana rimtus reikalavimus dvasininkų rengimui. Negalime eiti į masinį šventimą, kad užpildytume dvasininkų nepriteklių mūsų parapijose. Geriau mažiau, bet geriau.
Tačiau su dvasininkų stygiaus problema Katalikų Bažnyčia susiduria ne tik Rusijoje. Galbūt tai susieta su tuo, jog katalikų dvasininkai turi laikytis celibato. Tačiau daugelyje šalių egzistuoja parengtų pasauliečių šventinimo diakonais praktika, kuriems celibatas nėra privalomas. Kodėl Katalikų Bažnyčia nenaudoja diakonystės institucijos Rusijoje?
Esmė ta,kad, esant būtinumui, kai kuriuos sakramentus mūsų Bažnyčioje gali teikti ne tik diakonai, bet ir pasauliečiai. Pas mus jau yra praktika, jog kai kurias pamaldas, kurioms nėra privalomas dvasininko dalyvavimas, veda pasauliečiai. Šiam tikslui rengiami specialūs katechetų kursai pasauliečiams.
Iš tikrųjų daugelyje dalinių (vietinių) Katalikų Bažnyčių į pagalbą liturginėse apeigose dvasininkams ateina diakonai. Tačiau kitose šią funkciją prisiima pasauliečiai, tarp jų ir moterys. Galbūt pasauliečių vaidmuo mūsų Bažnyčioje stiprės vis labiau. Tačiau šiuos pasauliečius būtina dar parengti bažnytinei tarnystei. Be to, pasauliečiai negali visiškai pakeisti kunigų.
Vis dėlto kiek aktyvus pasauliečių vaidmuo šiandieninėje Bažnyčioje?
Žinoma, kol kas pasauliečių dalyvavimas bažnytiniame gyvenime nelabai pastebimas, tačiau palaipsniui jis stiprės.
Paskutiniame Katalikų vyskupų konferencijos posėdyje buvo svarstoma nepaprasta padėtis, kurioje atsidūrė Katalikų Bažnyčia Rusijoje. Ar jame priimti sprendimai yra tik nurodymai parapijoms, kaip elgtis krizinėje situacijoje, ar jie liudija apie naujos strategijos kūrimą Katalikų Bažnyčiai Rusijoje?
Susidariusi padėtis, žinoma, buvo aptariama posėdyje. Priimti ten sprendimai - tai rekomendacija Rusijos katalikų dvasininkams. Apie naują strategiją kalbos čia nėra. Tiesiog mes atkreipėme kunigų dėmesį į kai kuriuos jų pastoracinės veiklos aspektus. Be viso kitko, tai liečia darbą su vaikais. Pavyzdžiui, būna situacijų, kada tėvai, nebūdami katalikai, nori, kad jų vaikas Pirmąją komuniją priimtų katalikų bažnyčioje. Tai neleistina, nes kažkas turi būti atsakingas už vaiko religinį auklėjimą.
Tačiau būna ir tokių situacijų, kada tėvai nekatalikai, bet yra, sakykime, senelė katalikė, kuri auklėja vaiką katalikiškai. Be to, patys tėvai yra visiškai abejingi religijai, tačiau nori, kad vaikas priimtų Pirmąją komuniją katalikų bažnyčioje, nes tik į jos maldos namus jis ir eina. Tokioje situacijoje mes privalome iš tėvų gauti atitinkamą raštišką sutikimą dėl to, kad jų vaikas būtų pakrikštytas ir priimtų Pirmąją komuniją būtent katalikų bažnyčioje.
1992 metais Vatikane buvo paskelbti "Bendrieji principai ir praktinės normos evangelizacinei veiklai koordinuoti bei ekumeniniai įpareigojimai Katalikų Bažnyčiai Rusijoje ir kitose NVS šalyse". Dokumentas įpareigoja katalikus vengti perdėto uolumo pastoracinėje veikloje Rusijos teritorijoje ir stengtis derinti savo veiksmus su stačiatikių vyskupais. Ar šis dokumentas ir dabar yra įpareigojantis katalikų dvasininkams Rusijoje? Ar jam neprieštarauja sprendimas dėl vyskupijų sukūrimo, kuris buvo priimtas be išankstinio suderinimo su Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovybe?
Iš tikrųjų šis dokumentas buvo Popiežiškosios "Pro Russia" komisijos parengtas pagal 1992-ųjų kovo 1-2 dienomis Ženevoje vykusio Vatikano ir Maskvos patriarchato delegacijų susitikimo išdavas. Mums jis ir šiandien lieka praktine direktyva. Juk mes pripažįstame Stačiatikių Bažnyčią, kaip maloningą ir turinčią visas būtinas priemones žmogui išganyti. Beje, mes pripažįstame visus Stačiatikių Bažnyčios sakramentus. Sutinkamai su minėtu dokumentu Stačiatikių Bažnyčios vadovybė informuojama apie svarbesnes mūsų Bažnyčios pastoracines iniciatyvas.
O dėl apaštalinių administratūrų pertvarkymo į vyskupijas, tai Šventojo Sosto atstovas (nuncijus) Rusijos Federacijoje arkivyskupas Georgas Curas apie tai informavo Maskvos patriarchatą. Praeitais metais vykusio Biblinio - ekleziologinio simpoziumo, skirto Katalikų Bažnyčios struktūrų atstatymo Rusijoje 10-mečiui, metu, dalyvaujant Maskvos patriarchato delegacijai, buvo kalbama, kad atėjo laikas įkurti normalias bažnytines institucijas.
Tikiuosi, kad Stačiatikių Bažnyčia supras, kad mūsų struktūriniai pertvarkymai nėra nedraugiškas žingsnis, o tik vidinis kanoninis procesas. Mes visada pasirengę atnaujinti dialogą ir stiprinti bendradarbiavimą su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia. Juk mūsų bendras uždavinys - liudyti Dievą, kuris yra Meilė, ir todėl krikščioniškos meilės dvasia mes turime įveikti visus sunkumus mūsų tarpusavio santykiuose.

Rusijai paskirtas naujas nuncijus

Popiežius Jonas Paulius II lapkričio 6 dieną paskyrė Rusijai naują Vatikano atstovą - apaštališkąjį nuncijų italą arkivyskupą Antonijų Meninį. Per pastarąjį dešimtmetį Šventojo Sosto diplomatinis atstovas Maskvai keičiamas jau ketvirtą kartą.
Arkivyskupas A.Meninis gimė 1947 m. lapkričio 2 d. Romoje. Kunigu įšventintas 1974 metais, apsigynęs bažnytinės teisės doktoratą. Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje - nuo 1981 metų. Dirbo apaštalinėse nunciatūrose Ugandoje ir Turkijoje, o vėliau - Vatikano valstybės sekretoriate. 2000 metais buvo paskirtas nuncijumi Bulgarijai ir konsekruotas arkivyskupu. Moka italų, anglų, prancūzų, ispanų ir rusų kalbas.
Ankstesnis Vatikano atstovas Maskvoje šveicaras arkivyskupas Georgas Curas buvo paskirtas nuncijumi Austrijoje. Diplomatinio atstovo pakeitimą Vatikanas paaiškino ypatinga padėtimi, kurioje atsidūrė Katalikų Bažnyčia Rusijoje po vyskupijų įkūrimo. Po to, kai iš Rusijos buvo išsiųstas Irkutsko vyskupas Ježis Mazuras ir keturi katalikų kunigai, arkivyskupas G.Curas ne kartą protestavo Užsienio reikalų ministerijai. Tačiau Rusijos valdžia nerado reikalo paaiškinti nuncijui savo veiksmų.
Manoma, kad naujo Vatikano atstovo, kuris moka rusų kalbą ir turi diplomatinio darbo patirtį tradicinėje stačiatikių šalyje Bulgarijoje, paskyrimas padės ieškoti naujų kelių Šventojo Sosto santykiams sureguliuoti su Rusija ir Maskvos patriarchatu. Arkivyskupas A.Meninis savo tarnybines pareigas Maskvoje greičiausiai pradės nuo kitų metų pradžios.

Pagal "Nezavisimaja gazeta"

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija