Gamta dosni gėrybėmis

Panevėžietis Vytautas Siniakas turi ką parodyti kaip meškeriotojas Autoriaus nuotrauka

Panevėžietis 54 metų verslininkas Vytautas Siniakas turi individualią įmonę, bet laisvalaikį dažniausiai leidžia gamtos prieglobstyje.

Prisiekęs žvejys

Vytauto aistra - žvejyba. Meškerioti jis pradėjo maždaug nuo aštuonerių metų. Mama viena augino keturis vaikus, todėl Panevėžyje stiebesis Vytautas bent žūklės laimikiu stengdavosi jai padėti. Jis gerai pažinojo Lėvens upę tarp Piniavos ir Paliūniškio. Panevėžietis nėra grįžęs be laimikio rankoje. "Jeigu nežvejočiau, valgyčiau lašišą. Kai meškerioju, kertu tai, ką pagaunu", - juokaudamas teigė V.Siniakas, mėgstantis pats ruošti ir valgyti žuvį.
Meškeriojantis panevėžietis siūlo parduotuvėje pirktą šaldytą skumbrę atšildyti, o paruoštą ištrinti prieskoniais. Tokią po poros valandų galima krimsti kaip kokį skanėstą.

Galėtų didžiuotis laimikiais

Mūšos upėje Vytautas yra sugavęs per 4 kg svėrusį salatį, Lėno ežere - apie 6 kg lydeką. Sykį, einant tiltu per Lėvens upę ties Paliūniškiu, jo vyresnysis brolis pastebėjo plaukiantį į rąstgalį panašų daiktą. "Žiūrėk, ko jis taip vingiuoja?" - nustebęs šūktelėjo Vytautas. Broliai suprato, kad tai buvo žuvis. Nuo tilto Vytauto brolis užmetė meškerę, bet jos valas, kaip styga įtemptas, nelauktai trūko. Tada laimę išmėgino pats Vytautas. Nuo tempiančio svorio sulinko meškerykotis. Nieko nelaukdami, vyrukai šoko į Lėvenį. Ištraukė didžiulę, vos ne jų ūgio, lydeką. Iš patirto džiaugsmo berniukai pamiršo net pasverti žuvį.

Regėjo ir nemalonių dalykų

Kartą Lėvenyje, taip pat netoli Paliūniškio, Vytautas pastebėjo plūduriuojančius du prikimštus maišus. Nujausdamas kažką negera, apie radinį pranešė policijai. Ištraukus į krantą maišus pasirodė, jog juose būta gabalais sukapotų šunų.
Vykdamas žvejybon, verslininkas krepšin būtinai įsimeta pyragaitį. Pavešėčiuose juo buvo prisipratinęs gulbes. Paukščiai atpažindavo Vytauto mašiną, kai ši stabtelėdavo tvenkinio pakrantėje. Žvejodamas ant meškerės kabliuko kabindavo taip pat gabalėlį pyragaičio.
Atvažiavęs į Stačiūnus, vyriškis rado jau žvejojantį sulysusį berniuką. Galėjo jis būti dvylikos, galėjo turėti ir septyniolika metų. "Kodėl ne mokykloje?", - jo pasidomėjo Vytautas. "Aš jau baigiau mokslus. Bet kas iš jų? Kaimynas buvo vyr. agronomas, dabar - bedarbis", - filosofavo paauglys. Truputį patylėjęs, jis klausė: "Dėde, ant ko gaudai?" "Ant pyragaičio". - "Duokit jo ir man", - paprašė vaikinukas. Atlaužus jam pusę pyragaičio, jaunasis meškeriotojas nuėjo krūmelių link. Žvilgtelėjęs į tą pusę, Vytautas pamatė, kaip godžiai berniukas graužia pyragaitį.

Būtina pažinti savo kraštą

Vytautas baidare yra išraižęs Šventosios upę. Jam įsiminė josios Lašinių rėva. Iškylaudamas su šeima, prie Lėno ežero pas tokią Janiną apsistodavo. Net ne visi aplinkiniai jos pavardę žinojo. Janina buvo smagi, žodžio neieškanti moteriškė. Vieną vasarą nebesutiko jos vyro - senukas buvo miręs. Bet Janina buvo tokia pat greita ir lengva, nejaučianti savo metų naštos. Plaustu plaukdavo iki Nidos. Atgal iki Kauno grįždavo "Raketa".
Šiaip daugiau vienatvę mėgstantis V.Siniakas yra ir prisiekęs grybautojas. Rinkti grybų jis vyksta į Šimonių girią. Mieste gyvenantis žino vietas, kur dygsta baravykai. Iš grybų verslininkas itin vertina ruduokes bei rudmėses. Žino, kaip iš jų tikrą gardumyną pasigaminti. Vytautas noriai pasakojo, kaip tai padaryti. Pirmiausia grybo kepurę reikia išvolioti miltuose, paskui - paleistame kiaušinyje. Iškepus tokį produktą neskirsi, kad kerti ne karbonadą.

Gamta - kaip visokių gėrybių motina

Mieste augęs, vaikystėje apie jūreivio dalią svajojęs, tačiau tik aistringu gamtos mylėtoju tapęs V.Siniakas apie dešimt metų nešiojosi visuomeninio gamtos apsaugos inspektoriaus pažymėjimą. Tačiau privilegijomis jis nė karto nepasinaudojo.
Nuvažiavo prie tvenkinio Biržų rajone pažvejoti. Guminę valtelę pasiėmė. Naudotis ja leidimą turėjo, tačiau plaukiojimo priemonė nebuvo įregistruota. Prisistatęs pareigūnas uždraudė valtete irstytis. Nieko jam nesakęs, Vytautas, niūrus kaip debesis prieš lietų, pro Stumbriškį namo parmovė.
Vytautui būdavo piktoka, kai inspektoriai be reikalo vaikydavo meškeriojančius vaikus. "Nejaugi gaila, kad pagaus žuvelę? Vis geriau, nei gatvėmis trainiotis", - sakydavo jis.
Teko jam kartą vieną skundą tirti. Nesugyveno kaimynai, dėl žemės pėdos ir kelių medelių jie didžiausiais priešais virto. Atėjęs Vytautas mato, kad vieno žmogaus kieme kuro prilaistyta, žemė išdeginta, kaip po kokio gaisro ji atrodo. Kaimynams jis išdėstė tokią sąlygą: arba taikosi, arba baudžia už tyčinį gamtos niokojimą. Daugiau pas tuos žmones Vytautui vaikščioti nebereikėjo. Visai tikrinti skundų nebėjo. Ne jo būdui kažką bausti.

Bronius VERTELKA
Panevėžys

© 2002"XXI amžius"