Atnaujintas 2002 m. lapkričio 29 d.
Nr.90
(1097)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Visuomenė
Krikščionybė šiandien
Laikas ir žmonės
Aktualijos
Rinka
Nuomonės
Pasaulis
Atmintis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Kas toliau?

Galingiausios ir įtakingiausios pasaulio valstybės vadovo JAV prezidento Džordžo Bušo atvykimą į Vilnių ir jo žodžius, pasakytus sostinės Rotušės aikštėje, jog „tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir JAV priešu“, jau dabar galima įrašyti į Lietuvos istorijos vadovėlius. Lietuva pirmą kartą pasijuto turinti patikimą saugumo skėtį. JAV prezidento vizitas, jo pasakyta kalba, Lietuvos pakvietimas į NATO, žinoma, dar jokiu būdu nereiškia, kad jau viskas padaryta, viskas aišku, o didžioji kaimynė ir vietiniai jos šlovintojai sėdės sudėję rankas ir nieko nedarys, jog pasuktų valstybės politiką kitu keliu. Tai turėtų būti aišku kiekvienam. Juk, vos paskelbus, jog Lietuva pakviesta į NATO, iš žinomų žurnalistų, visokiausių tautos pažangiečių, didžiojo tėvynės karo veteranų, liaudies rašytojų pasigirdo tiesiog apokaliptinės pranašystės, kaip bus blogai, kaip brangiai kainuos ta narystė Aljanse, kai, anot „liaudies rašytojo ir liaudies gynėjo“ Vytauto Petkevičiaus, iš sovietinės terbos patekome į NATO maišą. Reikia pasakyti, kad tokie absurdiški palyginimai sklinda ne vien iš šio „liaudies gynėjo“ lūpų, nors savo cinizmu jis pralenkė netgi visiems žinomą Premjero patarėją ar buvusį Vilniaus universiteto rektorių bei kelis kartus keitusį kailį Seimo narį E.Klumbį. Beje, pastaruosius veikėjus labai taikliai apibūdino politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka, pareiškęs: „Juk jei ne patogus įsitverti politiniams nevykėliams A.Paulausko skvernas, antivakarietiško referendumo organizatorių R.Pavilionio ir E.Klumbio Seime nebūtų nė kvapo“. Aišku, kad nebūtų, bet, deja, yra. Dar daugiau, dabar visas būrys panašių veržiasi į Prezidentūrą.
Tačiau grįžkime prie V.Petkevičiaus. Štai ką jis pareiškė rusiškam savaitraščiui „Obzor“: „Tokios netvarkos negali pakęsti joks normalus žmogus, nes viskas,kas vyksta, nukreipta prieš mano liaudį, prieš mano nepriklausomybę. Jeigu mes einame į NATO ir į Europos Sąjungą, tai reiškia, kad mes ten deleguojame savo nepriklausomybę. Kokia čia nepriklausomybė! Atvažiuoja koks nors apsitriedėlis („zasranec“) iš Belgijos ir pradeda mus mokyti… Kas leido mūsų vadams ir vadukams tvarkyti mano nepriklausomybę ir valyti kojas į mūsų Konstituciją?“ Aišku, „Duonos, meilės ir šautuvo“ autorius naktimis nemiega, kad tik Lietuvoje tvarkytųsi ne ponai iš Briuselio, o Kremliaus vietininkai, tokie kaip Suslovas, Charazovas ar Dybenka. Ar pamenate tokius? V.Petkevičius, E.Klumbys ir R.Pavilionis juos puikiai pamena. Tik kaip suprasti, kad Seimo pirmininkas A.Paulauskas, pagal rangą antrasis asmuo Lietuvos valdžioje, iki šiol laiko tą patį R.Pavilionį Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku. Juk, kad ir kaip žiūrėtum į opozicinės Liberalų frakcijos seniūną Egidijų Masiulį, tačiau reikia visiškai sutikti su jo teiginiais, kad įtakingas pareigas Seime užimantis politikas užtraukė gėdą parlamentui ir šaliai, išvadindamas pakvietimu į NATO besidžiaugiančius žmones „kvailių laivu“, o JAV prezidentą Džordžą Bušą prilygino Irako diktatoriui Sadamui Huseinui. Iš tiesų sunku suvokti, kaip gali oficialias pareigas užimantis politikas taip kalbėti. Juk net Vokietijos kancleris G.Šrioderis, toli gražu nesantis JAV prezidento Dž.Bušo šalininku, už panašias šnekas bemat pašalino savo kabineto ministrą. Deja, Lietuvoje tokie dalykai toleruojami ir, neperdėtai sakant, netiesiogiai skatinami.
Kaip ir praleidžiami negirdomis paistalai, kaip brangiai kainuos Lietuvos žmonėms narystė NATO. Tik pagalvokit – 12 milijonų litų kasmet! Šituos 12 mln. „pasičiupo“ narystės Aljanse priešininkai – sovietinės žurnalistikos liūtai, o ypač liūtės, iki gyvenimo pabaigos pasisėmusios išminties to paties R.Pavilionio vadovaujamame Vilniaus universitete. Ir niekas niekada jų nuostatų nepakeis. Deja, ne tik jų. Antai naujasis universiteto rektorius tik kažką neaiškaus kalbėjo, kai paaiškėjo, kad didžiausia vos ne viso pasaulio feministe apsiskelbusi Vilniaus universiteto profesorė A.M.Pavilionienė, pasinaudodama savo padėtimi, per paskaitas vertė anglų filologijos studentus, o ypač studentes, pasirašinėti už jos vyro ir prie jo prisišliejusių prielipų sugalvotą referendumą. Šio vadinamojo referendumo tikslas netgi neslepiamas – sutrukdyti Lietuvai tapti NATO nare. Kaip galima vertinti tokią universiteto vadovų poziciją? Anot vieno politikos apžvalgininko, Amerikos universitetuose toks profesorės A.M.Pavilionienės veiksmas prilygtų rugsėjo 11-osios teroristų atakai.
O dėl tų 12 milijonų litų, tariamai mirtinai nuskurdinančių Lietuvos žmones, tai kas ne kas, o buvęs generalinis prokuroras puikiausiai žino, kad dešimt, ką ten dešimt, šimtą kartų daugiau milijonų išvogė bankininkais apsiskelbę sukčiai. Ir nė plaukas nuo galvos tiems vagims nenukrito. Antra vertus, kažkodėl vengiama kalbėti, kad Lietuva, būdama visateise Aljanso nare, iš NATO struktūrų galės gauti gerokai didesnę techninę ir konsultacinę paramą. Ji su kaupu padengs tuos varganus 12 mln. litų.
Nėra abejonės, kad euforija dėl Lietuvos priėmimo į NATO ir JAV prezidento istorinio vizito netrukus išblės. Kaip išblėso Sąjūdžio ir Baltijos kelio ugnis. Tuo labiau jog tos ugnies gesintojų būrys pernelyg didelis. Pakanka tik pasižiūrėti į gana sutrikusius dabartinių Lietuvos gelbėtojų veidus televizorių ekranuose, sužinojus apie kvietimą į NATO. Visai nesvarbu, kad visuomenei bandoma įteigti, jog to pakvietimo iniciatoriai buvo būtent jie. Sunkus „kelias į Jeruzalę“, deja, buvo ne gelbėtojų nuopelnas. Nesinori būti apšauktam besąlygišku prof. V.Landsbergio garbintoju, tačiau visiems turėtų būti aišku, kad ne be jo atkaklios ir nepalaužiamos pozicijos atėjome ten, kur dabar atsidūrėme.
Kas toliau? Prognozuoti dabartinės valdžios veiksmus nelabai sunku. Pirmiausia per paskutines likusias iki Prezidento rinkimų savaites bus imamasi visų įmanomų priemonių, stumiant į Prezidentūrą savo žmogų. Visai nesvarbu, ar tai bus V.Andriukaitis, ar K.Prunskienė, ar A.Paulauskas, pagaliau R.Paksas. Integracijos į NATO ir ES reikalai bus sąmoningai stumiami į šalį. Rinkėjų mulkinimo ir rojaus pažadų lavina jau dabar užgriuvo visuomenę. Ir ta lavina stiprės iki paskutinės dienos. Netgi nacionalinis radijas atsisakė nuolatinių politikos komentatorių paslaugų rinkimų kampanijos metu. Tokiu būdu kandidatams į Prezidento postą ir į savivaldybes atvertos visos durys. Per Lietuvos radiją nebebus galima išgirsti jokių komentarų ar vertinimų. Užtat jau dabar nacionaliniame radijuje vos ne kas pusvalandį skamba „gintarinės ledi“ reklama: „Pirmoji premjerė – pirmoji prezidentė. Kompetencija, patirtis, atsakomybė“. Aišku, neminint tos „patirties“ niuansų. Bet, nutilus LRT komentatoriams, kad jie, šiukštu, ką nors netinkamo nepagirtų, savo politinę reklamą (antireklamą) laisvai varo „komercinės“ TV stotys. Vien „Dviračio televizija“ ką reiškia!
Tiesa, gelbėtojų valdžiai ir jos ministrei V.Blinkevičiūtei bei pastarųjų vadu besiskelbiančiam Seimo nariui ir Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkui A.Sysui pakišo koją Konstitucinis Teismas. Jis konstatavo, kad nuo 2001 m. sausio 1-osios įsigaliojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisos, kuriomis dirbantiesiems pensininkams buvo sumažintos senatvės pensijos ir palikta tik pagrindinė šios pensijos dalis, prieštarauja Konstitucijai. Darbo žmonių rūpintojėliu besidedančiam A.Sysui toks Konstitucinio Teismo sprendimas sukėlė vos ne šoką. Anot A.Syso, toks KT sprendimas suduos skaudų smūgį valstybės socialinei politikai. Taigi Konstitucinio Teismo sprendimas paskelbtas labai ne laiku. Daug kas ne laiku. Ir Lietuvos pakvietimas į NATO, ir JAV prezidento vizitas.

Petras KATINAS

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija