Gyvi mirusieji ir mirę
gyvieji
Kapų lankymo dienos neišvengiamai
privertė susimąstyti apie gyvenimą ir mirtį. Kadangi dar nespėjo
užgyti sieloje mūsų tautos dalies netekimo žaizda, mirusiųjų prisiminimai
nėra vien šeimų opa. Tokia diena duoda progą išlikusiems tautos
genocido liudytojams pasikalbėti su savo vaikais ir vaikaičiais.
Vaikaičius užauginusi senelė dabar jau gali išdrįsti pasakyti,
kodėl jie užaugo našlaičiais, kaip žuvo jų tėvai ir kas yra to
kaltininkai. Jaunoji ir jaunesnioji karta neturi būti apsaugoma
nuo žinių apie tautos kankinius, apie didvyrius. Ir apie išgamas
bei niekšus. Kadangi žuvusieji nebegali kalbėti, genocido liudytojai
turi prabilti už juos. Vyresnioji karta turi jausti pareigą atlikti
šią viso gyvenimo užduotį. Bernardo Brazdžionio mirtis ir laidotuvės
paryškino tikrovę, jog ir tarp mūsų būta vyro, kuris gyvens tautos
dvasioje, kuris bus tarp kitų gyvų mirusiųjų. Taip pat tokio lietuvio
mirtis primena tautos skaudulį: ar Lietuvoje ir užsienyje yra
vaikščiojančių gyvų mirusių lietuvių, per anksti dvasiškai mirusių
savo tautai. Tokiems tiktų neseniai kažkur skaityta mintis, jog
ant daugelio žmonių antkapio tiktų įrašas: "Mirė sulaukęs
30 metų, palaidotas sulaukęs 60". Atseit pasaulyje pilna
vaikščiojančių mirusių gyvųjų.
Mūsų tauta, genocido mėsmalėje praradusi trečdalį tautos, negali
prarasti dar ir išeinančių į gyvų mirusiųjų gretas. Gyvi mirusieji
privalo tiesos ir teisingumo vardu prisikelti ir įsitraukti į
gyvų kovotojų su piktu gretas, į veiklą Lietuvai iš raudonųjų
griuvėsių išlaisvinti. Tais ekonominiais, politiniais ir dvasiniais
griuvėsiais Lietuvą lyg žemės drebėjimas užvertė yranti vergų
imperija - SSRS. Pilietinei bei tautinei pareigai pagal sugebėjimus
ir sveikatą atlikti nė vienas lietuvis, nė viena lietuvė nėra
"per seni". Juk iš 60-80 metų sulaukusio vyro tėvynė
nereikalauja bėgti 100 metrų su kliūtimis lenktynėse. Iš 60-80
metų sulaukusios lietuvės nereikalaujama šokti "Malūnėlio"
ar čardašo. Vien jau savo vaikų ir vaikaičių, savo kaimynų jaunimo
su istorine tikrove supažindinimas, komunizmo šėtoniškos esmės
pristatymas padėtų išauginti naują atsparą šiandieninių maskolbernių
melui atremti. Kas nors turi stoti vieton tų, kuriuos sutriuškino
pragariška okupantų ir jų pakalikų teroro mašina. Nes matome,
kad tos mašinos ratai rateliai iš inercijos ir nesant pasipriešinimo
dar daug kur tebesisuka nepriklausomoje Lietuvoje. Kova pagimdys
naujų tautos šviesulių. Drąsos teikia tai, kad Lietuvos moterys
išeina į pirmas tautinės ir religinės kovos kovotojų eiles. Gal
jos "pajudins žemę".
Stebėdamas lapkričio 1 dienos lyg ir nenutrūkstantį vilniečių
srautą, slenkantį kapinių link, prisiminiau 1940 m. lapkričio
1 d. demonstracijas Kauno kapinėse. Tada ten susirinkusieji savus
mirusiuosius aplankyti ir ten gulintiems laisvės kovų didvyriams
pagarbą atiduoti pasijuto stovį tautos istorijos ir likimo kelyje.
Ypač Vytauto Didžiojo universiteto studentai, kurių dauguma tada
rengėsi labiau tarnauti tautai negu asmeninei karjerai, nebesulaikė
jausmų savyje. Iš jų krūtinių prasiveržė "Marija, Marija"
ir Lietuvos himnas. Tai buvo iššūkis "Stalino saulę"
atnešusiems anų dienų liaudies atstovams ir Maskvos čekistams.
Lietuvos "vaduotojai" prieš "išvaduotuosius"
panaudojo areštus ir šautuvų buožes.
Žinios apie įvykius Kauno kapinėse greit pasklido po Lietuvą.
Mane jos pasiekė Žagarėje. Tuoj po Visų šventųjų bevažiuojant
į Kauną, traukinio kupė, be manęs, sėdėjo jauna lietuvė moteris
ir apšepusia rusiška "rubaška" pasipuošęs raudonarmietis
leitenantas. Nuo leitenanto sovietiškai pagyrūniškų (lietuvaitės
palankumui įgyti) plepalų nukreipiau kalbą į įvykius Kaune. Pasirodė,
kad rusas apie tai "labai gerai" žinojo. Kodėl areštai?
Už ką studentai buvo daužomi šautuvų buožėmis? "Negi nežinote
jų nusikaltimo? - stebėjosi rusas. - Jie giedojo Lietuvos himną!"
Tai buvo pirmas, tada juokingai atrodantis žvilgsnis į sovietinę
teisėtvarką. Mudu su lietuvaite, kaip vėliau patyrėme, dar nesupratome,
kas iš tikrųjų yra komunistinė santvarka. Tad tiesiog nepasisakydami
(jis teisme nieko negalėtų įrodyti, ar ne?), kritikavome okupantus
ir erzinome Raudonosios armijos atstovą. Kalbai pasukus prie ūkininkų
ir to, kad jie prisirišę prie savos žemės ir priešinsis nusavinimui,
pasakiau, kad jų yra daugiau, negu tų "nesusipratėlių"
studentų Kaune. Ką darysite su ūkininkais? Matyt, leitenantui
įkyrėjo mūsų bakstymas argumentų ylomis. Jis trumpai drūtai atidengė
kortas: "Ogi sugrūsime į traukinius ir išvešime".
Pasirodo, jog tada dar nesugebėjome pažinti net ant stalo atvirai
padėtų sovietinio teroro kortų. Kaune susibūrusiam studentų būreliui
papasakojau apie pokalbį su rusų leitenantu. "Sugrūs į gyvulinius
vagonus ir išveš ūkininkus?! - juokėsi kolegos studentai. - Nesąmonė
"
Netrukus, 1941 metų birželį, tai pamatėme. Nežinau, kas buvo kaltas,
kad tada taip mažai buvo žinoma apie komunizmo tikrovę. Tačiau
tenka spėti, jog už tai, kad šiandien Lietuvoje yra tiek daug
nežinančių apie maskolbernius, valdžioje beknisančius Lietuvos
Respublikos pamatus, apie tai, kad jie kenkia nepriklausomybei
ir asmeninei laisvei, istorija kaltins tylinčius intelektualus
ir inteligentus. Jie gi žino, kas yra kas bei kas darytina okupacijos
likučiams atsikratyti, bet tyli. O jei netyli, tai tik šnabžda
vienas kitam į ausį neva intelektualizmu apgaubta kalba, kurios
toliau nuo mąstytojų atitolęs balsuotojas negirdi arba nesupranta.
Tad, prisiminus žuvusiuosius, būtų metas pakrikusiems patriotams
susiburti, intelektualams iš aukštybių į tautos lygumą nusileisti,
komunizmo aukoms savąjį jaunimą pajudinti, patriotams laikinai
nusisukti nuo vien materialinių skundų į laisvės šviesą ir ją
naudoti Lietuvai. Tada gal bus prikelti gyvi mirusieji iš tautinės
mirties, kad įstotų į laisvės kovą.
Vilius BRAŽĖNAS
Vilnius
© 2002"XXI amžius"