Šuo - ir draugas, ir sargas
|
Gyvūnų globos namų direktorė ir savininkė
Rūta Liberienė
Autoriaus nuotrauka
|
Šeimininkui nebereikalingą
šunį, be jokio užmokesčio, išlaikyti priima gyvūnų globos namai.
Jie yra įsikūrę pamiškėje, netoli Bernatonių. Tai vienintelė tokia
veikianti valkataujančių šunų prieglauda Panevėžio mieste ir rajone.
Yra ne šunų, bet žmonių
gydytoja
Gyvūnų globos namų savininkė
bei direktorė Rūta Liberienė turi akušerės diplomą ir yra baigusi
farmaciją. O šunimis ji susidomėjo nuo vaikystės, su jais dirba
apie 15 metų. Iš Druskininkų kilusi moteris baigė kinologų kursus,
Jūrmaloje laikė egzaminus, kaip gyvūnų globos namams vadovauti
bei juos kurti.
R.Liberienė yra parašiusi knygą "Šuo tarp žmonių", išleistą
dešimt tūkstančių egzempliorių tiražu, tačiau nė vienos namuose
pati neturi. Leisdama knygą, autorė turtų nesusikrovė. Tuomet
vyko pinigų reforma, todėl patyrė didelių nuostolių.
Iš šunų globos prasigyventi
neįmanoma
"Tai, ką mes šiandien turime
šioje sodyboje, yra mūsų su vyru Haroldu triūso vaisius, - pasakojo
R.Liberienė. - Kūrimuisi miesto savivaldybė mums neskyrė nė cento.
Ji mano, kad valkataujančius šunis reikia gaudyti ir iš karto
juos naikinti. Tuo dabar užsiima AB "Panevėžio specialusis
autotransportas". Jai savivaldybė skiria daug pinigų".
Tuo tarpu gyvūnų globos namai iš savo darbo lėšų neuždirba. Telefonu
iškviesti jų darbuotojai vyksta gaudyti beglobių keturkojų, o,
priimdami juos iš žmonių, nereikalauja papildomo užmokesčio. Tik
tada laukia, kol atsiras nauji šeimininkai. Buvo šunų, kurių niekas
nepageidavo imti. Tokius veža migdyti į AB "Panevėžio specialusis
autotransportas". Dėl šunų sunaikinimo Liberiai su ja yra
sudarę sutartį. Tačiau tai jiems brangiai kainuoja. Už dešimties
keturkojų užmigdymą atėjo 207 litų sąskaita.
Tenka imtis papildomų
darbų
Sykį vienu metu Bernatonyse buvo
80 šunų. Jų galima įsigyti sumokėjus simbolinę kainą. Grynaveislis
šuo su kilmės dokumentais kainuoja nuo penkių iki penkiasdešimties
litų.
Norėdami išgyventi, Liberiai užsiima savo šunų vada bei šunų dresūra.
Laiko penkias kales. Atsivestus šuniukus pardavinėja palyginti
pigiai. Už grynaveislį vokiečių aviganį ima 100 litų, už dobermaną
- 200 litų. Tačiau seterio gordono šuniukas kainuotų jau visą
tūkstantį. "Mums naudingiau pigiai atiduoti, nei laukti,
kas brangiai sumokės. Nors, pavyzdžiui, vokiečių aviganio normali
kaina - 300-400 litų", - aiškino gyvūnų globos namų vadovė
R.Liberienė.
Šunų vados verslo negalima
planuoti
Turėta nemažai džiaugsmo, kai
vokiečių aviganių veislės kalė atsivedė dvylika šuniukų. "Jau
ir pinigus skaičiavom, kiek už juos pardavę gausim", - pasakodama
neslėpė R.Liberienė, - tačiau jie visi nugaišo". Anot jos,
iš gyvo daikto tikro verslo tikrai nesukursi.
R.Liberienės manymu, būtina skverbtis į užsienio rinką. Ten seterio
gordono verslės šuniukas kainuotų 500-600 dolerių. Mūsiškiai šunys
parodose netgi laimi prieš užsienietiškus, tačiau jų su lietuviškais
dokumentais nelabai kas nori pirkti. Plėtojant šunų auginimo verslą,
permainų tikimasi Lietuvai įstojus į Tarptautinę šunų federaciją.
Jau šiemet tai turėtų pavykti.
"Dabar gyvūnų globos namai, kaip ir visos kitos verslo įmonės,
moka visus mokesčius. Jie mus ir labiausiai "smaugia".
Turi mokėti tą patį, ką ir milijoninius pelnus gaunančios įmonės.
Kitą kartą išvis gali negauti pelno", - teigė panevėžietė
R.Liberienė.
Šunį reikia šerti
Išsilaikyti padeda Viktoro Vasiljevo
vadovaujama medžioklės laimikių mėsos perdirbimo įmonė Molainiuose.
Ji atiduoda žvėrių kaulus, gendančią mėsą. Nebetinkamų parduoti
maisto produktų porą kartų veltui yra atidavusi viena parduotuvė.
Jais šėrė visą savaitę.
Šiaip iš žmonių ar ūkininkų perka susirgusias ar veršiuojantis
kritusias karves. Už jas moka po 100 -150 litų. Bet vienos karvės
pakanka neilgam.
Perka ir makaronus. Jeigu nieko neturi, tenka pirkti sauso maisto.
Maišas jo kainuoja 80-100 litų. Tokio kiekio pakanka pašerti šunis
vieną kartą.
Verta turėti protingą
šunį
Savo šunis galima atvežti į Bernatonius
dresuoti. Vienas jo apmokymo kursas kainuoja 250 litų. Galima
mokėti dalimis. Čia mokoma, kad šuo paklustų šeimininkui ar neimtų
nieko iš svetimų rankų. "Šuo turi būti visiškai valdomas
šeimininko. Netgi keturkojį, lojantį ant savų, bet tylintį, pasirodžius
svetimam, galima to lengvai išmokyti", - teigė kinologės
kvalifikaciją įgijusi R.Liberienė.
Liberiai laikė niūfaundlendę. Prie jos pasirodymų buvo įpratusios
pardavėjos. Būdavo gražu, kai į parduotuvę ateidavo didelis linguojantis
šuo. Dantyse jis nešdavo krepšį, kuriame būdavo pinigai ir sąrašas
su būtinomis prekėmis. Kalė netgi šiukšles iš buto išnešdavo.
Išgirdusi mašinos signalą, pati bėgdavo prie kibiro. Iš jo šiukšles
išpildavo automobilį aptarnaujantis žmogus.
Niūfaundlendė išgyveno vienuolika metų, nors paprastai jos amžiaus
trukmė yra aštuoneri - dešimt metų. Nugaišus šuniui, Liberiai
jo labai gailėjosi. Dabar turi irgi niūfaundlendę, tačiau ši jau
nebe tokia.
Bronius VERTELKA
Bernatoniai, Panevėžio rajonas
© 2002"XXI amžius"