Katalikų Bažnyčios požiūris
į AIDS
Prieš dvidešimt metų pasaulis
išgirdo apie mirtį nešantį virusą, kuris pakerta organizmo atsparumą.
Tuomet atrodė, jog nuo AIDS mirštantys žmonės yra toli nuo Lietuvos,
jog ši nelaimė mūsų tėvynės gal nepasieks, o jeigu ir pasieks,
tai labai negreitai, tuomet, kai liga bus pagydoma, kai ją įveiks
naujai atrasti efektyvūs vaistai. Šie lūkesčiai neišsipildė. Dabar
apie AIDS jau kalbama kaip apie pandemiją, tai yra pasaulinę epidemiją,
nuo kurios mirė apie tris milijonus žmonių (suaugusiųjų ir vaikų),
serga šia liga apie keturiasdešimt milijonų žmonių. Liga nepagydoma,
galima tik prailginti sergančiųjų gyvenimą. Taip pat nustatyti
užsikrėtimo būdai. Daugiausia užsikrečiama per kraują, naudojant
užkrėstojo švirkštą. Šis užsikrėtimo būdas paplitęs tarp narkomanų.
Užsikrečiama per lytinius santykius, kai vienas iš partnerių serga.
Šia liga serganti nėščia moteris užkrečia savo kūdikį. Galima
kūdikį užkrėsti ir maitinant užsikrėtusios motinos pienu.
Kurį laiką buvo skelbiama, jog AIDS paplitimas Lietuvoje yra nedidelis,
raminamasi, jog šia liga sergančiųjų yra kur kas daugiau kaimyninėse
valstybėse. Dabar jau skelbiama, kad užsikrėtusių ŽIV Lietuvoje
yra per 600 žmonių. Šį skaičių gerokai padidino Alytaus įkalinimo
įstaigoje šimtai kalinių, kuriems diagnozuotas šis susirgimas.
Visuomenė sutriko. Ne vienam kilo klausimas: ką daryti su tiek
daug ligonių, kurių neefektyviam gydymui išleidžiami milijonai,
taip reikalingi pagydomoms ligoms įveikti. Kai kas net televizijos
ekrane išdrįso pasakyti: Patys žinojo, ką daro, ir rizikavo užsikrėsti.
Tad kam juos gydyti? Viena po kitos rengiamos konferencijos,
kuriose propaguojama žalos mažinimo politika: nemokamas švirkštų
keitimas narkomanams, neribota prezervatyvų pasiūla ir kt. Paskutinėje
tokioje konferencijoje atsisakė dalyvauti Bažnyčia. Lapkričio
16 dieną Seimo rūmuose Lietuvos Vyskupų Konferencija ir Vilniaus
arkivyskupijos Šeimos centras surengė tarptautinę konferenciją
AIDS. Kova su pasekmėmis ar priežastimis?, kurioje buvo aiškiai
išsakytas Katalikų Bažnyčios požiūris į AIDS. Pusę pranešimų perskaitė
garbūs svečiai iš užsienio. Arkivyskupas dr. Javier Lorano Barragan,
daugelio knygų autorius, 1996 metais Šventojo Tėvo Jono Pauliaus
II paskirtas Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos
Tarybos pirmininku, perskaitė platų pranešimą Įvairialypis AIDS
veidas ir Katalikų Bažnyčios pastoracinis atsakas. Iš Prancūzijos
atvykęs kun. prof. Tony Anatrella, Popiežiškos šeimos tarybos
ir Popiežiškos sveikatos tarybos patarėjas, specializavęsis jaunimo
psichologijos, narkomanijos, meilės ir prieraišumo bei seksualinio
elgesio srityse, savo pranešimą pavadino Narkomanija kaip šių
dienų vidinių išteklių krizės simptomas.
Iš Italijos atvykęs gydytojas Maurizio Rovera, natūralių šeimos
planavimo metodų dėstytojas, net aštuonerius metus dirbęs Afrikoje,
teikdamas medicininę pagalbą AIDS ligoniams, ir jo žmona gydytoja
Maria Cristina Locatelli, Como (Italija) diagnostikos centro administratorė,
Europos šeimos ugdymo instituto delegatė, dalijosi žiniomis apie
AIDS prevencijos tarptautines strategijas. Ne mažiau įdomius ir
įtikinančius pranešimus perskaitė kun. dr. Andrius Narbekovas,
dr. Genovaitė Lapinskaitė, edukologijos magistrė Birutė Obelenienė
ir teologijos magistrė Agnė Širinskienė.
Konferencijos programoje rašoma: AIDS sukeltoms problemoms spręsti
skiriamos tiek medicininės, tiek švietimo pastangos, tačiau etinis
ir moralinis aspektai dažnai užmirštami. Vis dėlto jie ne mažiau
svarbūs, nes sąvokos būti žmogumi ir būti asmeniu neatskiriamos.
Būtent žmogaus buvimas asmeniu kelia atsakomybės, etikos ir moralės
poreikį. Ypač didelė atsakomybė, atsirenkant vertybes, kyla jauniems
žmonėms skirtose prevencinėse programose. Jose, kaip niekur kitur,
dažnai susikerta techninės bei etinės galimybės, nes tai, kas
techniškai įmanoma ir, kaip tikimasi, veiksminga, ne visada etiškai
leistina bei galima daryti. Bažnyčia, siūlydama vertybiškai ir
etiškai priimtinus AIDS problemos sprendimo būdus, turi svarbią
užduotį įsijungti į ŽIV prevenciją ir ieškoti išeities iš susidariusios
situacijos, nes tol, kol nėra rasta gydymo ar vakcinos, lieka
vienintelė galimybė rūpintis, kad infekcija neplistų toliau.
Bažnyčia jau tuo rūpinasi nuo 1990 metų, organizuodama tiesioginę
ir netiesioginę prevenciją. Nuo 1997 metų rengiamose ugdymo ir
švietimo programose Paauglio žvaigždė (brandaus lytiškumo ugdymas),
Pažink save, Sniego gniūžtė dalyvavo 41 598 jaunuoliai. Organizuojamos
stovyklos, konferencijos, skaitomos paskaitos, skelbiami straipsniai,
piešinių ir rašinių konkursai. Susitikimuose su tėvais svarstomos
temos Kaip suprasti savo vaiką, Kaip mylėti savo vaiką, Kaip
palaikyti ryšį su vaiku ir bendrauti su juo, Ką žinote apie
narkotikus, AIDS ir lytiškai plintančias ligas, Šeimos vaidmuo
apsaugant vaikus nuo alkoholizmo, narkomanijos, AIDS ir lytiškai
plintančių ligų bei nusikaltimų. Šeimoms teikiamos konsultacijos,
vyksta sužadėtinių rengimo Santuokos sakramentui kursai, pradėjo
veikti Psichologinės ir socialinės reabilitacijos dienos centro
programa, Šeimos išsaugojimo programa ir t.t. Iš viso 1644 renginiai
ir programos aprėpė 114 173 dalyvius.
Anot B.Obelenienės, Bažnyčia visada laikosi nuomonės, kad teisė
ir pareiga būti pirmiems ir pagrindiniams savo vaikų auklėtojams
turi atitekti tėvams. Pagrindiniai lytiškumui ugdyti skirti dokumentai
yra išversti iš išleisti lietuvių kalba. Bažnyčia turi geras galimybes
lytiškumo ugdymui skleisti, tik jos nėra gerai įgyvendinamos.
Pateikiami būdai lytiškumo ugdymui realizuoti per tikybos pamokas
(formalus), per organizacijas ir leidybą (neformalus). Ši pranešėja
papasakojo, kokį neigiamą poveikį davė JAV seksualinė revoliucija,
kai mokyklose buvo įdiegtas nevykusiai pateikiamas lytinis švietimas.
Per tą laikotarpį abortų skaičius išaugo 800 proc.; nesantuokinių
vaikų gimimų skaičius 457 proc.; vaikų prievartavimo atvejų
padaugėjo daugiau nei 500 proc.; gyvenančio nesantuokoje jaunimo
skaičius padidėjo 279 proc.; susirgimų lytiniu keliu plintančiomis
ligomis skaičius išaugo 245 proc.; paauglių savižudybių padaugėjo
214 proc.; nepilnamečių įvykdytų žiaurių nusikaltimų išaugo 295
proc.
Pranešėja padarė šias išvadas:
1. Tik lytiškumo ugdymas gali užtikrinti brandžios, atsakingos
asmenybės formavimąsi, nes pagrįstas valios ugdymu.
2. Remiantis užsienio ir Lietuvos patirtimi, lytinis švietimas
mokyklose nepasiteisina ir, priešingai, nei teigia lytinio ugdymo
švietėjai, nesumažina nei paauglių nėštumų, nei lytiškai plintančių
ligų skaičiaus.
3. Lytinis švietimas padidina kontraceptikų vartojimą, tai naudinga
pelno siekiančioms struktūroms, todėl į siekimą lytiniam švietimui
diegti mokyklose galima žiūrėti kaip į užsakymą.
4. Nors valstybė deklaruoja dorinį ugdymą, tačiau įgyvendina lytinį
švietimą.
5. Bažnyčia turi gerą potencialą lytiškumui ugdyti, tačiau būtina
koordinacija tarp jos struktūrų ir bendradarbiavimas rengiant
ugdytojus (tiek mokytojus, tiek tėvus). Bažnyčiai būtina kurti
ir stiprinti neformalias ugdymo priemones žiniasklaidą.
Šiame kontekste įtikinančiai skambėjo A.Širinskienės teiginiai.
Ji sakė: Nesusimąstymo ir apgaulingo saugumo žala labai pastebima
ir saugaus sekso reklamoje. Yra pastebėta, jog po sargio švenčių
ar panašių renginių padidėja sergamumas lytiškai plintančiomis
ligomis. Todėl šios programos yra nesąžiningos jas lankančio žmogaus
atžvilgiu. Dėmesio centre atsiduria produktas, techninis jo vartojimo
sprendimas ar visuomenės gerovė, bet ne žmogus. Dėl to nuošalyje
lieka faktai, jog saugus seksas nėra absoliučiai saugus, nes
visada išlieka rizika užsikrėsti ŽIV. Taigi žalos mažinimas
yra politika, kuri atsimena ligą, bet pamiršta žmogų. Ji iš esmės
nesiekia daryti įtakos jo gyvenimui, neatkreipia dėmesio į daugybę
sudėtingų faktorių, kuriuos pažeidus (duodant narkomanui švirkštą,
metadoną, reklamuojant prezervatyvą), labai pasikeičia situacija:
paradoksaliai ir priešingai programų tikslams, didėja tikimybė
tapti infekuotam; kuriama palanki kultūra ŽIV plisti, atsiveria
keliai narkotinėms medžiagoms legalizuoti. Todėl žalos mažinimas
kompromituoja ŽIV prevenciją ir jai labai kenkia. Dar daugiau,
jis kuria tokią situaciją, kurią Bažnyčia vadina priešiška gyvybės
kultūrai mąstysena.
Dr.Maurizio Rovera nuomone, riziką užsikrėsti AIDS stabdo šeimų
ištikimybė. Jis sakė: Jeigu dešimt metų būtų stabilūs lytiniai
santykiai šeimose, epidemija sustotų. Deja, 2001 metais atsirado
penki milijonai naujai infekuotų žmonių.
Arkivyskupo dr. Javer Barragan nuomone, prevencija yra svarbesnė
nei gydymas, nes ši patologija, kurią Šventasis Tėvas apibūdina
kaip dvasios patologiją, susijusią su žmogumi ne tik fiziniu požiūriu,
bet ir egzistencinių vertybių požiūriu.
Dešimtys milijonų žmonių pasaulyje serga AIDS. Koks Katalikų Bažnyčios
požiūris į juos? Atsakymą į šį klausimą gana aiškiai suformavo
kun. dr. A.Narbekovas. Jis sakė: Būtina kritiškai vertinti norą
sutapatinti Dievą su blogiu, arba parodyti Dievą, už bausmę dalijantį
kančią. Dievą, kuris siunčia ligą tik tam, kad pataisytų arba
pamokytų, galėtume apkaltinti neteisingumu, nes vaikas, sergantis
AIDS, bausmės tikrai nenusipelnė. Toks požiūris nesiderina su
evangelijos mokymu. Negalime dėti lygybės ženklo tarp ligos ir
nuodėmės ir negalime teisti bei smerkti AIDS aukų. Viešpats kenčia
su visais kenčiančiaisiais, įskaitant tuos, kurie kenčia dėl AIDS.
Kaip tradicinėje moralės teologijoje nuodėmė yra atskiriama nuo
nusidėjėlio, taip šiuo atveju turime atskirti ligonį nuo ligos.
Turime neapkęsti nuodėmės ir su ja kovoti, tačiau mylėti nusidėjusį
žmogų, taip pat turime kovoti su ligomis, tačiau mylėti ligonį.
Krikščioniškas atsakas į AIDS turi būti pirmiausia grįstas gailestingumu
ir noru padėti. Tikras gailestingumas yra daugiau nei gailestis
ar užuojauta. Jis išeina iš socialinio darbuotojo, valstybinių
programų ar tiesiog žmogiškumo rėmų. Mūsų misija gelbėti, o
ne teisti. Tik tikra meilė veja šalin baimę, ir tik tiesos pažinimas
išlaisvina žmogų.
Įspūdingus skaičius pateikė arkivyskupas dr. Jover Barragan: Šiandien
9,4 proc. institucijų, kurios padeda AIDS ligoniams visame pasaulyje,
yra Katalikų Bažnyčios organizacijos ir 15,1 proc. yra katalikiškos
nevyriausybinės organizacijos.
Konferencija priėmė rezoliuciją. Joje raginama: Jauskime pareigą
jaunajai kartai aiškinti apie gyvenimą be AIDS šešėlio. Aiškinkime
apie tikrąjį saugumą, kylantį iš gilaus savęs pažinimo ir etinio
apsisprendimo, aiškaus pasirinkimo tarp gėrio ir blogio. Suvokime,
kad dvasinei ir fizinei visuomenės sveikatai aktuali kiekviena
pastanga stiprinti šeimos instituciją, puoselėti jos misiją
ugdyti vaikus pagal tėvų įsitikinimus.
Būtina jau nuo ankstyvos paauglystės kalbėti apie meilę kaip tarpasmeninius
santykius, apie lytiškumą kaip dovaną, kuri turtina ir džiugina
žmogų. Tačiau nevalia nutylėti, kad ši dovana prasmingai išsiskleidžia
tik santūrumo, atsakomybės ir santuokos kontekste. Kas suteikia
jaunuoliams progą sąmoningai pasirinkti moralinę laikyseną, derinti
savo norus ir siekius su AIDS grėsmės netemdoma ateities perspektyva?
Tik nekompromisis žvilgsnis į destruktyvius malonumo, vartojimo,
absoliučios laisvės kultūros padarinius, į giliąsias pavojaus
dvasinei ramybei ir gyvybei priežastis. Švietimo strategai ir
administratoriai turi atkreipti palankų dėmesį į etiniais imperatyvais
grindžiamas jaunuolių ugdymo iniciatyvas, kurios atvirai žvelgia
į šiandienę tikrovę ir diegia kritišką jos apmąstymo patirtį.
Tai ir yra atsakymas į klausimą, kaip apsaugoti mūsų jaunąją kartą
nuo civilizuoto pasaulio maro, nuo AIDS.
Aldona KAČERAUSKIENĖ
Vilnius
© 2002"XXI amžius"