Atraskime, analizuokime
ir šalinkime priklausomybių priežastis
Tenka pripažinti, kad priklausomumo
fenomenas mūsų visuomenėje plinta vis sparčiau, kelia susirūpinimą
ir kai kuriais atvejais yra dramatiškai stiprėjantis. Tai, viena
vertus, susiję su vertybių ir gyvenimo prasmės krize, kurią išgyvena
mūsų visuomenė ir dabartinė kultūra, ir, kita vertus su stresais
ir nusivylimu, kurį kelia efektyvumo siekimas, aktyvizmas ir didžiulis
visuomeninių santykių anonimiškumas bei konkurencija. Beje, ar
narkomanija ir alkoholizmas nėra mūsų vaikų ir paauglių kova prieš
neteisingą pasaulio tvarką?
Narkotikai, arba toksikomanija, beveik visada kyla iš apgailėtino
bėgimo nuo asmeninės atsakomybės, besąlygiško prieštaravimo socialinei
struktūrai, kuri atmetama, nepasiūlant jokių rimtų jos keitimo
būdų, ir yra vertybių trūkumu motyvuojamo mazochizmo išraiška.
Kas vartoja narkotikus, tas arba nesupranta gyvybės vertės ir
prasmės, arba jas prarado ir kelia gyvybei pavojų, kartais net
mirtiną, daugybė perdozavimo atvejų yra sąmoningos savižudybės.
Narkomano mąstymas tampa nihilistinio pobūdžio, ir daug nesvarstydamas
jis verčiau renkasi nebūtį nei gyvenimo pilnatvę.
Moralės atžvilgiu narkotikų vartojimas visuomet neleistinas, nes
jis reiškia nepagrįstą ir beprasmį atsisakymą mąstyti, norėti
ir veikti kaip laisvam asmeniui. Narkotikų vartojimo, kaip neteisėto
pomėgio įvertinimas tai ne narkomano pasmerkimas. Narkomanas
išgyvena savo būklę kaip slegiančią vergystę, iš kurios jį reikia
išlaisvinti. Sugrįžimo kelias nėra etinio apkaltinimo ar legalių
represijų kelias, jis turėtų kryptį į reabilitaciją, kuri, nedangstydama
galimų narkomano kalčių, padeda jam išsilaisvinti ir sugrįžti
į visuomenę. Išvadavimas iš narkotikų, alkoholizmo yra išimtinai
žmogiška intervencija, kurios tikslas suteikti egzistencijai
visą jos aiškią prasmę, padėti žmogui įgauti pasitikėjimą savimi
ir išganingą savigarbą, kuri leistų jam vėl pajusti gyvenimo džiaugsmą.
Čia stiprus ir efektyviai veiksmingas yra ir Bažnyčios vaidmuo
kovojant su šia problema. Bažnyčios rūpesčiu veikia Caritas,
steigiasi parapijose grupės, plečiasi Šeimos centrai, vyksta psichologinės
konsultacijos, dirbama su sergančiųjų šeimomis. Taigi Bažnyčia
su dideliu rūpesčiu ir atsakomybe dalyvauja šių žmonių ir jų artimųjų
gyvenimuose savo patarnavimu, palaikymu ir visapusiška pagalba.
Todėl šiandien, kaip niekad, būtinas artimas ir atviras bei abipusis
Bažnyčios ir valstybės institucijų bendradarbiavimas. Nes visi
tarnaujame tai pačiai visuomenei, tam pačiam žmogui. Kviečiame
bendrai dirbti šioje srityje ypatingu būdu Bažnyčios valstybės
lygmeniu.
Mūsų visuomenėje vis dar vyrauja požiūris, kad narkomanai ar kitokią
priklausomybę turintys žmonės yra nenormalūs. Tai esą padugnės,
nevisaverčiai, verti pasmerkimo ir bausmės. Ir ši nuostata keičiasi
labai lėtai. Jei šeimoje yra narkomanas ar alkoholikas, tai serga
visa šeima, o jei visuomenėje yra daug tokių ligonių, serga visa
visuomenė. Alkoholizmas ir sparčiai plintanti narkomanija vis
labiau išryškina mūsų visuomenės problemas, tą didėjančią krizę,
į kurią pateko visa civilizuota žmonija.
Ieškoma būdų, kaip įveikti šią ligą. Sveikintina, kad daugėja
reabilitacijos grupių, ir šioje srityje savo veiklos sritį atranda
ir bažnyčios socialiniai darbuotojai bei projektai. Gydomosios
programos skatina tapti geresniems, savo asmenines problemas keisti
į tarnavimą kitiems. Dvasinis šių žmonių gyvenimas, malda, meditacija
padeda ugdyti naują požiūrį. Tiek narkomanai, tiek alkoholikai
yra ieškantys, kenčiantys žmonės. Narkomanais tampa vis jaunesni
ir jaunesni. Jaunimo netenkina šiandieninės mokyklų programos,
dažnai nemaloni namų atmosfera ir visuomenėje vyraujantis būties
suvokimas. Patys jautriausi ir subtiliausios sielos žmonės patenka
į šias baisias pinkles. Turi būti atkreiptas didelis dėmesys ne
tik į kovą su pasekmėmis, bet rimtai analizuojamos, sprendžiamos
šių priklausomybių priežastys. Akivaizdu, kad šios ligos ir su
jomis susijusios kančios nėra Dievo siųstos, bet yra pasekmė valingo
ar nevalingo nesugebėjimo gyventi pagal dieviškąją tvarką. Tad
tik priežasčių atradimas ir vertybinis dorybių visuomenėje ugdymas,
religinė atsakingo ir laisvo asmens formacija ir ugdymas mokykloje,
tikybos ir krikščioniškos etikos pamokos padės efektyviai ir vaisingai
spręsti šias problemas. Tad esame visi drauge kviečiami atrasti
priežastis, kurių pasekmėje žmogus pasiekia tokį kritinį savo
gyvenimiškos egzistencijos lygmenį.
Krikščioniškas atsakas į šias problemas turi būti pirmiausia grįstas
gailestingumu ir noru padėti. Tikras gailestingumas yra daugiau
nei gailestis ar užuojauta. Jis išeina iš socialinio darbuotojo,
valstybinių programų ar tiesiog žmogiškumo rėmų. Tikras gailestingumas
apima norą ir troškimą padėti, kartu kentėti, pasiaukoti, išeiti
iš savo kelio, kaip padarė gerasis samarietis. Tikrai padėti kitam
gali tik įeidamas į to žmogaus gyvenimą, nebijodamas rizikuoti
susižeisti ar net žūti. Taigi čia atsiveria didelės ir plačios
Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo galimybės ir būtinybė.
Tačiau viena aišku, kad tokio gailestingumo ne iš meilės nebūna.
Esame kviečiami nemaskuoti moralizavimo po netikro gailestingumo
ar netikro susirūpinimo kauke. Mes turime dalytis su visuomene
daugeliu krikščioniškų vertybių, ypač lytiškumo ir elgesio srityje,
ypač suvokimu skaistumo ir meilės bei dorybių, kurios yra priemonės
žmogui pasiekti asmeninį brandumą ir tikros meilės išgyvenimą.
Akivaizdu, jog narkomanijos, alkoholizmo buvimas pasaulyje leidžia
iš naujo apmąstyti vertybes, pagal kurias ir dėl kurių gyvename.
Kaip krikščionys ir geros valios žmonės mes esame pakviesti būti
Dievo meilės ženklu ir Jo gerumo liudijimu kiekvienam, o ypač
sergančiam ir pagalbos reikalingam žmogui, nes šios problemos
niekada nebūna vieno žmogaus problemomis. Tai visų mūsų problema,
kuri saisto atsakomybės už ateitį ryšiais.
Kun. teol. lic. Ričardas
DOVEIKA
© 2002"XXI amžius"