Prezidento rinkimai: lietuvių pilietinės klausos testas

Šie Prezidento rinkimai parodys, kaip toli Lietuvos piliečiai pasistūmėjo populizmo link. Keletą testų per rinkimus Lietuvai yra parengusi ir Rusija. Apie tai rinkimų išvakarėse kalbėta Demokratinės politikos instituto ir Konrado Adenauerio fondo surengtoje konferencijoje “Prezidento rinkimai: Lietuvos politinio gyvenimo diagnozė”. Diskusijoje, be kita ko, pabrėžta, kad šie rinkimai kaip niekad išryškino daugelį Lietuvos politinio gyvenimo ir visuomenės ligos simptomų, o tikslesnę ligos diagnozę sužinosime po gruodžio 22-osios.

Kai veidas suauga su kauke

Vytauto Didžiojo universiteto Senato pirmininkas prof. Egidijus Aleksandravičius daugiausia dėmesio skyrė Rolando Pakso ir jo komandos savivaldybių rinkimuose įvaizdžio aspektams. Jis atkreipė dėmesį, kad R.Pakso - “tikro tvarkos riterio, pažadėjusio diktatūrą mafijai” - įvaizdis yra radikaliai ironiškas atminties nepraradusiems ne Vilniaus gyventojams. “Turiu omeny šimtamilijoninių mokesčių nusukimus nuo Lietuvos iždo, jam būnant Vilniaus meru, ir visokias pasakas su jo paties pinigais dar prieš įšokant į didžiosios politikos traukinį”, - sakė prelegentas. Jo nuomone, visa tai jau yra pavojingo atotrūkio ženklai, didinantys įtarumą, kad šio įvaizdžio nešiotojai ima nebeskirti kaukių nuo veidų.

Apie kietas rankas

E.Aleksandravičiaus nuomone, kone du trečdaliai mūsų tautos norėtų matyti kietesnes ir autoritetingesnes valdžios rankas. Tas polinkis, kaip žinoma, nėra būdingas liberalios demokratijos pasauliui, kuris yra Vakaruose. Tuo tarpu Rytų šalyse dvelkia visai kitokios mados. Lietuvių susidomėjimas jomis yra išskirtinis ne tik Europos Sąjungos, bet ir Rytų Europos šalių kontekste. Rusijoje buvo pastebėta, jog pototalitarinė visuomenė apskritai yra gana palankiai žiūrinti į tuos “kietuolius”, kurie visaip apsieina su žodžiu “diktatūra”. Rusų politinių įvaizdžių formuotojai, kurie rengė prieš tai buvusius rinkimus, vartojo tą žodį, tačiau išvengė kuriozų su pažadais suteikti “diktatūrą mafijai” (matyt, kažkas prastai išvertė). Ten veikė kita žodžių kombinacija, kurioje vietoje “mafijos” figūruodavo žodis “įstatymai”. Politinės sėkmės džentelmenai Rusijoje rinkimuose rūsčiais veidais žadėjo “įstatymų diktatūrą” ir pakankamai sėkmingai patraukė mases.
“Diktatūrinės retorikos naudojimas šiųmetiniuose Prezidento rinkimuose iš dalies atskleidžia įvaizdžių formavimo šaltinius, pagrįstus pakankamai racionaliais samprotavimais apie tai, kad reikia bandyti piršti rinkėjams liaudžiai visų pirma tai, ko ji sąmoningai ar pusiau sąmoningai geidžia”,- sakė E.Aleksandravičius.
Ir dar viena ilgesnė E.Aleksandravičiaus citata: “Kuomet kandidatų į Prezidentus vizija ima sukti lizdą “kietų rankų” ir “diktatūros” žodyne, atsiranda nejaukus įtarimas, kad nesugebėjimas siekti visuomenės pritarimo ir sutarimo aukštesnės politinės kultūros priemonėmis kai kuriuos kandidatus tiesiog gundo griebtis žemiausios prabos veiksmų, keliant populistinį vėją rusiško sraigtasparnio sparnais arba provokuojant liaudies vaizduotės sumaištį nacistiniais ereliškais simboliais. Pridėkime prie to viešai deklaruojamas svajas apie “kietame prezidentiniame kumštyje” suspaustas Lietuvos represines struktūras ir tada pajusime, kad yra ką prarasti gruodžio 22-ąją”. Baigdamas savo ironišką kalbą E.Alek-sandravičius pastebėjo, kad tautos mandato suteikimas diktatūrų mėgėjams yra galimas mūsų rinkimų scenarijus. „Tad žiūrėkime į ateinančią gruodžio 22-ąją kaip į lietuvių pilietinės klausos patikrinimo dieną“, - kvietė jis.

„Dėl bajerio“

Seimo narys Vytautas Landsbergis siūlė dabartinių rinkimų nevadinti testu, nes nuosmukis jau akivaizdus: jeigu matome rinkimus, vykstančius tokia dvasia, tokiu stiliumi, tai juos jau galima įvardyti kaip politinės kultūros nuosmukio reiškinį, kaip faktą. “Matome labai daug karnavalo, šou, cirko. Tai publikai gal ir patinka, bet tame cirke yra labai daug iššūkių ir teisinės valstybės principams, ir kitkam. Ar žmonės supranta, kad čia – ne juokai?”- klausė profesorius.
V.Landsbergis prisiminė ankstesnius savivaldybių rinkimus ir jų rezultatus Kaune, ir kaip vėliau kauniečiai aiškino, kodėl tiek daug balsavo už Vytautą Šustauską. Jaunimas, pasak V.Landsbergio, sakydavo: “dėl bajerio”; “ot, pažiūrėsim, kas išeis”, “viskas nusibodo, balsuokime dėl bajerio – už Šustauską”...
“Taip “dėl bajerio” išeina rimti dalykai. Tai ar toliau Lietuvoje viskas eina tokia kryptimi, kad viskas yra toks kvailas, nerimtas dalykas, net ir rinkimai su 27 ar 47-iais kandidatais, kurie vienas kitą pralenkinėja visokiais triukais? Taip ir visa visuomenė darosi “komercinės televizijos visuomenė”, kuriai svarbiausia yra reklaminiai dalykai ir pinigų kiekis, mokamas už tą reklamą. O gal šis rinkimų testas atskleis ir protingos visuomenės radimosi elementų?” - klausė profesorius.
Atsiliepdamas į tai E.Aleksandravičius teigė, kad “bajeris” yra “bajeris” iki tam tikros ribos: “Vytautas Šerėnas visai padoriai atrodo žaisdamas, bet kyla įtarimas, kad jam stabdžių vamzdelius kažkas perkirpo. Jis nežino, kur sustoti, nes šou versle komercinis efektas turi savąją logiką. Mes galime tik prognozuoti, kokie efektai atsitiks. O kiek yra galvojančios publikos, pasitikrinsime po sekmadienio“.
“Lietuvos ryto” politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka prisipažino turįs savą nedidelę teoriją apie “bajerį”. Galbūt tie, kurie balsavo už V.Šustauską, iš tiesų galėjo tai daryti “dėl bajerio”, nors rinkimai yra toks dalykas, kad “dėl bajerio” galima balsuoti ir už V.Adamkų, ir už A.Paulauską, ir už rimtus, ir už nerimtus politikus; tam tikras “bajerių” procentas rinkimuose visada egzistuoja. Bet šiuose rinkimuose “bajerio” atvejis ypatingas – tie, kurie balsuoja už V.Šerėną, mano, kad tyčiojasi ir šaiposi iš kitų politikų. R.Valatkos įsitikinimu, iš tikrųjų šaipymasis vyksta iš kitos pusės – V.Šerėnas tyčiojasi iš tų 7 proc., kurie žada už jį balsuoti. “Tai yra įrodymas, kad 7 proc. mūsų tautos absoliučiai negeba suprasti humoro”,- padarė išvadą R.Valatka. “Daugiau,- prajuokindamas klausytojus replikavo Vytautas Landsbergis. - Gerai būtų, kad 7 proc. suprastų”…

Mėgėjų politika

R.Valatka vardijo galimas prielaidas, kodėl tokia gausybė marginalų šiemet užsimojo siekti Prezidento posto. Žurnalistas pateikė ir vieną, jo manymu, eretiškiausių – jog, tarkime, Kęstutis Glaveckas ir Algimantas Matulevičius ėjo į rinkimus netgi todėl, kad galbūt tikėjosi surinkti rinkimų kampanijai daugiau pinigų negu per ją bus išleista.
Anot R.Valatkos, po Lietuvą klaidžioja “moralios ir nesvietiškai teisingos, visus skriaudžiamus mažutėlius paguodžiančios moralios politikos šmėkla”. Ir kaip poezijoje genijų epigonai gali pribaigti sonetą, trioletą ar haiku, taip ir politiniai epigonai sugeba išsiurbti visą gyvastį iš gražiausių politikos formulių, paversdami jas tikrais politiniais vampyrais, kurie neduoda šiuo metu ramiai miegoti geram trečdaliui Lietuvos rinkėjų. Kodėl ši “superdoros” politikos šmėkla tokia gaji? Todėl, sakė R.Valatka, kad politikai mūsų šalyje niekada per daug neturėjo gerų idėjų, o kad nustumtų jau atėjusius į politinę areną, buvo naudojamas labai paprastas metodas: nauji veidai ir naujos partijos. Tuo tarpu profesionalumas politikoje netapo gerbiamu reiškiniu. Į politiką apskritai nežiūrima kaip į rimtą, kvalifikuoto pasirengimo reikalaujantį darbą – viskas vyksta labai mėgėjiškoje terpėje. Todėl ir kiti rezultatai sunkiai įsivaizduojami.

Palyginimai su Prancūzija – netikslūs

Kai kas bando lyginti Lietuvos rinkimų situaciją su pavasarį vykusiais Prancūzijos prezidento rinkimais. Šios teorijos esmė tokia: jeigu R.Paksas išeina į antrą turą, valdančioji dauguma pralaimi; be to, tvirtinama, kad R.Paksas yra lietuviškasis Le Penas, o kairieji nieko nedaro, kad patektų į antrą turą. R.Valatka mano, kad negalima apsigauti dėl tokios Širako, Žospeno ir Le Peno paralelės. “Ne todėl, kad A.Paulauskas ir V.Andriukaitis, priešingai nei Prancūzijos kairieji, galėtų neraginti antrajame ture savo šalininkų balsuoti už V.Adamkų – ragins, kurgi jie daugiau dėsis,- neabejojo R.Valatka.- Bet yra detalė, kuri gali šią teoriją sumalti į miltus. Tai klausimas, ar daug V.Andriukaičio ir A.Paulausko šalininkų šiandien klausys tų raginimų. Ar mūsų kairiųjų elektoratas yra toks pat sąmoningas kaip ir Prancūzijos, kai kalbama apie tradicines demokratijos ir politikos vertybes?”. R.Valatka tuo abejoja. “Manyčiau, jog visai įmanoma, kad partijų lakūnas R.Paksas pirks kairiųjų dūšias didmenomis, nepaisant jokių kairiųjų lyderių raginimų. Pirks savo “didvyriškumu” dėl „Williams“, dėl savo jaunumo, palyginti su V.Adamkumi, dėl to, kad jis - vietinis, o V. Adamkus - daugeliui žmonių (ne be pačių kairiųjų paleistų frazių) vis dėlto lieka amerikonas”, - teigė R.Valatka.

Mūsų laikų didvyrio portretas

“Lietuvos ryto” apžvalgininkas abejoja ir tuo, ar Paksas yra ir tikras marginalas, veikiau jis – absoliutus eklektikas. “Pridėkime neypač galingą akademinį išsilavinimą, neypač tvirtas politikos pagrindų žinias, uždarą charakterį, įgimtą neryžtingumą ir iš to kylančius kompleksus. Kita vertus, - kovingas, užsispyręs, ne be charizmos, mokantis suburti aplink save žmones, kurie eina paskui jį net neklausdami, koks to ėjimo galutinis tikslas”, - R.Pakso charakterio bruožus vardijo R.Valatka. Be to, R.Paksas aiškiai skirsto pasaulį į tai, kas galima jam, ir tai, kas leidžiama kitiems. Vieną dieną jis kalba apie klestinčią korupciją, apie tai, kaip jis užkurs pirtį visiems valdininkams ir politikams, žada paskutinį teismą ir tuo pat metu kukliai nutyli, kaip iš Chanty Mantijsko buvo vežami pinigai maišuose į Austriją ar kur kitur. Jis gali paimti milijoną iš bendrovės, kuri pati vargiai gali tokius pinigus dalyti šiaip sau be skaudamos širdies.
R.Valatkos nuomone, visa tai sudėjus į krūvą ir pridėjus jo šių rinkimų šūkius, išeitų nemažos pažangos į marginalumą ir Le Peną. Bet iki Le Peno R.Paksui dar toli. Jis nėra rasistas, nėra ir antisemitas. “Pagaliau jei R.Paksą laikytume Le Penu, tai mūsų demokratijai seniai turėjo būti galas,- ironizavo R.Valatka.- Tai vaikinas, kuris dukart buvo premjeras ir ne kokių ten marginalinių partijėlių, o pačių rimčiausių – konservatorių ir liberalų“. O tiesa, R.Valatkos manymu, turėtų būti tokia: R.Paksas per pastarąją rinkimų kampaniją yra vienas didžiausių populistų, gal net pats didžiausias. Jis žada tai, ko ne tik negali įvykdyti, bet ir nesirengia to daryti, net jei gautų šalyje absoliučią valdžią. Ar R.Paksas gali tapti Le Penu? - klausė R.Valatka.- Viskas priklauso nuo to, kaip jam pasiseks - juo labiau seksis, juo labiau jis gali sunormalėti. Kai jam vėl nepasiseks, - štai klausimas, į kurį sunku atsakyti, ir nuo kurio priklauso daugelio iš mūsų likimas”.

Nauja populizmo stadija

Politologas Vytautas Radžvilas iškėlė klausimą, kodėl į tokį garbingą, bet ne itin lemiamai svarbų Prezidento postą atsirado tiek pretendentų ir kodėl šita kova įgyja tokį drastišką pavidalą. Anot V.Radžvilo, galima paprasčiausiai pasakyti, kad šalyje yra žema politinė kultūra, tačiau ši sąvoka yra tuščia ir beprasmė, todėl geriau analizuoti, kodėl šis Prezidento postas yra svarbus Lietuvos politinės raidos ateities požiūriu. Pranešėjo nuomone, šio posto svarba ateityje didės.
V.Radžvilas konstatavo, kad Lietuvoje iš politinės arenos stumiamos tos politinės jėgos, kurios bent jau teoriškai išpažįsta kokius nors vertybinius ar politinius principus. Ši situacija turėtų reikšti, kad politinis gyvenimas buksuoja, o pati politika tam tikra prasme miršta. Antra vertus, politinius principus pakeičia “simuliacinės pilietinės visuomenėje glūdinčių troškimų ir interesų projekcijos”. Lietuvoje susiklostė simbolinė padėtis, kur funkcionuoja abstraktus “tvarkos” principas, nešamas ant erelio sparnų, ir “tuščio politiškumo” principas, kurį simboliškai reprezentuoja gana didelį populiarumą įgijęs “radijo šou” vedėjas.
Naujasis populizmas taip pat peraugo į naują stadiją. Tai, kas prieš keletą metų buvo tik “Kauno reiškinys”, nenumaldomai plečiasi, nes populizmo brandumą rodo vadinamojo respektabilumo augimas. “Šiandien faktiškai nuiminėjami paskutiniai psichologiniai stabdžiai, kurie daugeliui rinkėjų dar trukdė balsuoti už poną V.Šustauską, - sakė V.Radžvilas. - Šis respektabilėjimas beveik garantuotai leidžia teigti, kad tam tikra elektorato dalis ilgam laikui (nes ją susigrąžinti bus be galo sunku) krenta iš taisykles pripažįstančios politinės veiklos zonos, nes, kartą patekęs į populizmo tinklą, žmogus iš jo lengvai nebeišeis. Taigi kiek balsuos už erelį, tiek, mes žinosime, mūsų visuomenė pajudėjo populizmo linkme”.

Rusijos testas Lietuvai

V.Radžvilo nuomone, nereikėtų guostis ir tuo, kad šią tendenciją galėtų savaime sustabdyti du Lietuvos laimėjimai – pakvietimas į NATO ir ES. Mat Lietuvos politiniame gyvenime vis labiau įsitvirtina partijos, neturinčios vakarietiško atpažinimo ženklų, ir šios partijos labai akivaizdžiai primena partijas, kurios turi valdžią į Rytus nuo mūsų. Tai rodytų, kad mūsų socialinė struktūra ir politinio gyvenimo formos, nepaisant, kad esame pakviesti į kitą zoną, iš esmės juda kita linkme. “Turbūt niekam nereikia aiškinti, kad integracijos į Vakarus nelemia politikų sprendimai. Skiriamąsias linijas tarp regionų, valstybių, tautų nulemia jų socialinės struktūros, o ne politikų valia. Tokiame kontekste erelis taip pat turi labai simbolinę prasmę, nes heraldikos požiūriu imperijos erelis lietuviškos partijos vėliavoje, be abejo, yra kažkoks absurdas, bet jeigu tai atpažinimo ženklas – viskas stojasi į savo vietas”, - teigė politologas.
Užsienio politikos požiūriu Prezidento rinkimai, anot V.Radžvilo, taip pat svarbūs. Jo nuomone, dabartinis strateginis Rusijos užsienio politikos tikslas yra sukurti Lietuvoje gausų ir pastovų prorytietišką elektoratą ir, kiek įmanoma, šalyje laikyti jam atstovaujančias politines jėgas. Kitaip tariant, tokios šalys kaip Lietuva turėtų tapti savotiškais įrankiais, kuriais būtų galima daryti įtaką Vakarų struktūrų politikai. Taigi jau net nebeslepiamas kai kurių kandidatų rėmimas užsienio valstybių pinigais pirmiausia yra testas, kuriuo norima patikrinti, kaip Lietuvos visuomenė yra atbukusi. Visi šie testai yra labai rimta tendencija.
Tačiau šie rinkimai, anot V.Radžvilo, dar nieko neišsprendžia, nes, nepriklausomai, kaip jie baigsis ir kas juos laimės, antras labai rimtas kovos raundas bus Seimo rinkimai. O šiuose Prezidento rinkimuose kai kurių kandidatų tikslas yra išplėsti populistinį placdarmą arba socialinio intelekto neturinčių piliečių skaičių labai rimtai būsimų Seimo rinkimų kovai.

Kaip fantazijos tampa realybe

Seimo narys Egidijus Vareikis piktokai replikavo pranešėjui, kad šis štai jau dvylika metų gąsdina visuomenę tariamais pavojais, tuo tarpu Lietuva sėkmingai integruojasi į NATO, ES ir eina demokratinės pažangos keliu. E.Vareikis reikalavo, užuot kalbėjus užuominomis, konkrečiai nurodyti penkis kandidatus į Prezidentus, kuriuos finansuoja užsienio valstybės. Į tai V.Radžvilas pateikė “politinio mąstymo” pamokėlę apie analitiko ir detektyvo ar teisėtvarkos pareigūno funkcijų skirtumus, Rusijos strateginius geopolitikos interesus bei rusiškojo kapitalo veržimąsi į Rytų Europą, kur jis išstumia JAV kapitalą. “Politiko esmė – slėpti, ką jis galvoja, analitiko esmė – mėginti suvokti, kas vyksta iš tiesų”,- sakė V.Radžvilas bei retoriškai klausė, ar gali Lietuvoje būti Prezidentas, kuris siūlys “seną pokštą” – ekonomizuoti visą politiką, t.y. ištirpdyti politiką vadinamojoje ekonomikoje ir nebesuvokti esminių valstybės interesų. “Tokia galimybė yra, ir, priklausomai nuo to, ką išsirinksime, nėra tas pats”,- sakė V.Radžvilas.
Be to, jis atkreipė dėmesį, kokioje sudėtingoje situacijoje šiandien yra Lietuvos partinė sistema. “Galite tai vadinti gąsdinimu, bet jeigu kitame Seime bus dešimt partijų, kurios gaus po šešis proc. balsų, turėsime įspūdingą vaizdelį. O galbūt Prezidento rinkimai staigiai ir įgijo tokį svorį, jog kažkas supranta, kad jeigu parlamentinis gyvenimas vis labiau silpnėja ir kyla problemos, tai “stiprios rankos” poreikis natūraliai didėja. Ir įsivaizduokime, ar yra labai sudėtinga išprovokuoti diskusijas, kad toks fragmentuotas Seimas yra nefunkcionalus.
Juk šita idėja šiandien jau keliama, kol kas tik kaip fantazija, bet modernus pasaulis šiandien yra toks, kad visa, kas šiandien yra fantazijos, tampa realybe. Pavyzdžiui, kodėl, esant neveikliam Seimui, nesustiprinus Prezidento galių? Ar sunku išprovokuoti referendumą?”- klausimų seriją pažėrė V.Radžvilas.

Mes – pirmieji sovietiniai europiečiai?

V. Landsbergis pritarė V.Radžvilui, kad Rusijos tikslai nesikeičia ir kad ji pro sukąstus dantis susitaiko su faktais, jog Lietuva integruojasi į euroatlantines struktūras ir skaičiuoja savo naudą, kurią gali iš to turėti, t.y. Rusija tariamai užleidžia, o kartu susigrąžina. Tai matoma ir jaučiama ne tik energetikoje, bet ir politikoje, nes Lietuvoje formuojasi į Rusiją panaši politinė situacija. Pavojuje yra atsidūrusi sukurta europinė kairės-centro-dešinės politinių partijų sistema, kurią kažkam reikėjo suardyti ar diskredituoti, kad iškiltų naujos nežinomos populistinės partijos. Tai yra tai, kas yra Rusijoje. Ir tada klausimas keltinas taip: kurioje politinės kultūros zonoje mes esame? Galbūt saugumo, ekonomikos, teisėtvarkos srityse būsime vakarietiškoje zonoje, o politinės kultūros zona gali būti rusiška?
V.Landsbergio nuomone, Lietuva šiuo metu turi užduotį – atkurti tautinę ir europinę tapatybę po 50 metų tos tapatybės naikinimo. Tuo pačiu metu vyksta kova, kad ir toliau išliktų sovietinė tapatybė. “Ar suspėsime ką nors nuveikti atkurdami savo lietuvišką ir europinę tapatybę prieš ateinantį ES išmėginimą, ar būsime Rusijos politinės kultūros Trojos arklys Europoje ir padėsime Rusijai plėsti savo politinės kultūros modelį?”- klausė V.Landsbergis. Jo nuomone, ES struktūrose jau dabar reiškiasi dvigubų standartų politika – nuogo pragmatizmo įsigalėjimas, europietiškų-krikščioniškų vertybių erozija bei suartėjimas su didele erdve Rytuose. Profesoriaus nuomone, nebūtinai Rusija sueuropės, gali būti priešingai – kad Europa susovietės, “o mes būsime tie pirmieji europiečiai - labiausiai sovietiški, labiausiai rusinami - ir per mus ta tendencija eis toliau į Vakarus”,- svarstė V.Landsbergis.
Profesorius priminė, kad Rusija turi be galo ilgą diktatūros, autoritarizmo tradiciją, demokratija ten gal ir bus po šimto metų. O Lietuvoje yra žmonių, kuriems patinka Vladimiras Putinas, net jo žiaurumas, grubumas… “O galbūt Lietuvoje auginamas savas Putinas – toks Volodia, kuris nuo pat vaikystės buvo nepaprastai šaunus?”- po šio V.Landsbergio retorinio klausimo salėje nuvilnijo gardus juokas.

Arvydas JOCKUS

© 2002"XXI amžius"