Brangiausia
dovana dovanotas kitam laikas
Žurnalisto Balio Urbono kalėdinis pokalbis su Vilniaus
Kalvarijų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios klebonu kun. Kęstučiu
Latoža
 |
Vilniaus Kalvarijų Šv.
Kryžiaus Atradimo bažnyčios
klebonas kun. Kęstutis Latoža
|
B. Urbonas: Baigiasi
2002 metai, o Betliejaus žvaigždė, parodžiusi anuomet Trims Karaliams
kelią prie ką tik gimusio Kristaus, nenusileidžia, vis šviečia.
Aš didžiuojuosi, kad mano protėviai, praėjusio tūkstantmečio pradžioje
apsikrikštydami, tėvynę Lietuvą paženklino krikščionių vardu.
Dabar mes, laukdami stebuklingojo Kūčių vakaro, galime justi tą
tolimos žvaigždės šviesą, - žmonijos Atpirkėjo meilę, tiesą ir
Jo paliktą tikėjimą, kuris kiekvienam suteikia ir stiprybės, ir
pasitikėjimo, ir vilties. Ypač vilties: mums visiems, keliaujantiems
savų vargų ir rūpesčių keliu.
Apie ką, gerbiamas klebone, turėtume galvoti šiandien, artėjant
Kūčių vakarui, Kalėdoms, mes, Lietuvos žmonės?
Kun. K. Latoža: Kaip jūs ir minėjote apie Kristų.
Apie Jį galvoti turime ne tik didžiųjų švenčių metu, bet ir kiekvieną
dieną. Jei prisimename Jėzų Kristų, žmogaus gyvenimas, jo vargai
ir rūpesčiai įgauna prasmę.
B. Urbonas: Klausydamasis vieno pamokslo (atrodo,
prieš pat Adventą), žavėjausi jūsų pasakojimu apie žmogaus pašaukimą.
Kitaip tariant, apie Dievo duotus jam talentus. Ir tada man gimė
mintis: ne kiekvienam duota savo talentą išvystyti, ne kiekvienas
savo talentą brangina, galų gale ne kiekvienas savo talentą panaudoja
gėriui ugdyti.
Ar yra koks receptas, kad visi, ir didelio, ir menkesnio talento
žmonės, suprastų, jog būtent dabar, atgimus Lietuvai, labai brangios
kiekvieno tautiečio pastangos ugdyti dorovę, pagrįstą Dekalogo
išmintimi? (Gal tie talentai, na, tarkime, su Betliejaus žvaigždės
šviesa išdalyti, pirmiausia ir turi išaukštinti Dekalogo tiesas,
esančias tuo receptu, kuriuo remdamiesi prisitaikytume vaistus
per XX amžiaus antrąją pusę pažeistam savo mentalitetui gydyti?)