XXI amžius

Geresnio gyvenimo troškulys

Artėjant Prezidento rinkimams kažkaip liko užmiršti kartu vyksiantys savivaldybių rinkimai. Iš šalies atrodytų, kad jie tėra simbolinis priedas prie pirmojo šalies žmogaus rinkimų. Bet iš tikrųjų taip nėra. Kad ir kokios būtų ribotų galių mūsų vietinės valdžios, vienos ar kitos politinės jėgos pergalė nulems ir bendrąją Lietuvos politinę situaciją. Kad ir ką sakytume apie savivaldybes, kaip tik rinkimai į jas taps pirmąja repeticija prieš 2004 metų Seimo rinkimus. Pagal tuos vietos valdžios rinkimus bus daromos ir prognozės ateičiai, nužiūrimos kairiosios ar dešiniosios vienmandatės Seimo rinkimų apygardos, projektuojami koaliciniai partiniai junginiai.
Iš tiesų rinkimų agitacija savivaldos lygiu kiek blankoka. Kai kuriuose didesniuose miestuose savų partijų populiarumą bando pakelti optimistiniai lyderių-kandidatų į Prezidento postą portretai. Dažnai jų kompaniją papildo vietinių skyrių partiečiai. Tačiau daugelis tų plakatų nuobodžiai panašūs tarpusavyje, kaip panašios ir cukruotos partijų lyderių šypsenos. Apie kokią nors rimtesnę regioninę programą savo miestui ar rajonui neverta nė kalbėti. Pažadai čia būna dviejų rūšių: arba miglotai optimistiniai (kai pretendentai į merus siūlo savuosius nerealius suklestėjimo projektus, primenančius Naujųjų Vasiukų miražus), arba konkrečiai smulkmeniški (kai žmonės suvokia savo savivaldybės finansinių galių ribotumą), bet be tolesnės regiono plėtros vizijos.
Žinoma, geriau būti realistu. Bet juk taip norisi patrinti nors ir neaukšto, bet sotaus valdininko kėdę. Todėl ir gimsta visokie absurdiški projektai, vienus žavintys savo drąsa, kitus juokinantys naivumu.
Savivaldybių rinkimai įdomūs dar ir tuo, kad naujoji valdžia, gavusi rinkėjų pasitikėjimą gruodžio 22 dieną, dar kelis mėnesius negalės valdyti, nes senųjų savivaldybių įgaliojimai baigsis tik po kelių mėnesių. Todėl susidarys valdžios vakuumas, kai senieji bus jau išeinantys, o naujieji dar nevaldantys. Išeinantiesiems kils pagunda priimti daug įvairaus pobūdžio sprendimų, kuriuos turės vykdyti nauji vadovai. Tokių nuogąstavimų pagrįstumą patvirtina ir jau keliuose miestuose (Kaunas, Panevėžys) nuskambėję įtartini didelių objektų privatizavimo atvejai. Visai tikėtina, kad šia nedora prichvatizacija vieni bandys gerai pasipelnyti, kiti - gal net ir išplauti ar legalizuoti nešvarius pinigus.
Nors savivaldos rinkimų rezultatai šalies mastu beveik nuspėjami pagal rinkėjų partines simpatijas Seimo rinkimų prognozėse, jie čia palyginimui netinka, nes kiekvienos partijos simpatijos bus skaičiuojamos atskirai kiekvienoje iš 60 savivaldybių. Juk dar niekam nepavyko užsitikrinti vienodo palankumo visuose šalies regionuose. Čia gali būti vienodai nepopuliarūs tik smulkių partijėlių, politinių "nulinukų", sąrašai.
Dar viena šių rinkimų keistenybe gali būti lyderių ir partijų populiarumo neatitikimas. Prezidento rinkimų kampanijoje pirmaujantis V.Adamkus nėra jokios partijos narys, o prieš penkerius metus jį rėmę centristai oficialiai iškėlė kitą kandidatą į Lietuvos Prezidentus. Tuo pat metu tarp partijų pirmaujantys socialdemokratai turi gana blankoką kandidatą į Prezidento postą V.Andriukaitį, kuriam daugelis žada vietą antrajame pretendentų dešimtuke. Vargu ar jam padės ir desperatiška žurnalisto H.Vaitiekūno reklama "Lietuvos ryto" televizijoje, pasitelkus į pagalbą latvių ekstrasensus.
Realiai vertinant politinių partijų galimybes dominuoti Lietuvos savivaldoje, turime pripažinti didesnes kairiųjų jėgų galimybes. Kaimiškuose rajonuose dažniausiai liūto dalį gauna šįkart moteriškai-valstietiškai dvilyčiai R.Karbauskio-K.Prunskienės šalininkai. Nereikia nurašyti ir A.Brazausko socialdemokratų partijos populiarumo. Per šią savivaldos kadenciją daugelyje regionų į mero postus iškopė buvę pirmieji tų rajonų partijos ir vykdomųjų komitetų sekretoriai ar panašaus plauko socialdemokratai. Tokia situacija susidarė ir keliuose miestuose - pavyzdžiui, Šiauliuose ir Kaune, kur LSDP atstovai merų kėdes gavo tik dėl kitų partijų rietenų. Taip miestuose gali atsitikti ir po šių rinkimų. Kartu įmanoma ir populistinių jėgų sėkmė, ypač tuose regionuose, kur jie dar nevaldė. Juk žmonės linkę eksperimentuoti ant savo kailio. Toli ieškoti pavyzdžių nereikia - prisiminkime, kaip su merais prisieksperimentavo laikinosios sostinės gyventojai.
Sunku nuspėti, ar šie savivaldos rinkimai atneš kokių ženklesnių pokyčių. Lygiai taip pat sunku nuspėti, ar jie iš viso bus garbingi. Jau aiškėja ir įvairaus sukčiavimo pavyzdžių. Štai Vilniaus rajone netikėtai didelė rinkėjų dalis ėmė prašyti balsavimo paštu. Patikrinus faktus, paaiškėjo, kad daug tokių prašymų rašyti viena ranka, o vienas žioplas falsifikatorius moters lytį nurodė - "karvė". Ponai, visai neskanu! Juk per dvylika metų buvo galima išmokti nors valstybinės kalbos pagrindus. O tokie cirkai lenkų daugumos gyvenamuose pietryčių Lietuvos rajonuose jau tapo liūdna tradicija. Niekam nerūpi, kodėl Vilniaus rajone, kur lenkai sudaro apie 64 proc. gyventojų, Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) nuolat gauna 80-90 proc. vietų savivaldybėje (paskutinį kartą 23 vietas iš 27). Kažkas čia ne taip, pasakytų paprastas, bet susipratęs Lietuvos pilietis. Tačiau niekam tai nerūpi - kairiesiems lenkai ir rusai yra Seimo ir Prezidento rinkimų balsų aruodai. Dešiniosios partijos irgi tyli, nes neva Lenkija buvo... mūsų advokatė kelyje į NATO ir ES. Tuo pat metu Vilniaus kraštas, pasak „Vilnijos“ draugijos pirmininko K.Garšvos, sėkmingai integruojasi į Lenkiją.
Pasitaiko ir rinkiminių improvizacijų. Kartais į kandidatus nori patekti partinių sąrašų autsaideriai. Štai vieną Vilniaus rajoną tirštai nugulė 21-ojo sąrašo 20-o nario personaliniai plakatai. Kas jis, kuo nusipelnė, visai neaišku. To nepaaiškėja ir iš jo plakato. Na, tiesiog geras (o gal pinigingas?) ponas, ir tiek. Kitąkart į rankas pateko vieno Vilniaus krikščionio demokrato personalinis lankstinukas, kur jis ne tik agituoja už save, bet dar už tris savo draugus visai ne iš pirmojo sąrašo trejetuko... Kodėl neagituojama už šio sąrašo lyderį, signatarą ir eksministrą? Kaip vertinti tokias pavienių partiečių iniciatyvas? Kaip asmeninę iniciatyvą, pinigų švaistymą ar kaip desperatišką bandymą prasisprausti prie lovio? Ar naujos grupės (frakcijos) partijos užuomazgą?
Savivaldą daugelis įsivaizduoja kaip savotišką centrinės valdžios satelitą. Tačiau neskubėkime daryti išvadų. Šių metų pabaiga ženkli ir mūsų valstybės žingsniais į Europos Sąjungą. O tai yra didelio ir atsakingo žaidimo pradžia. Tie, kurie sugebės pasinaudoti naujomis galimybėmis, gali smarkiai išlošti. Kiti, nesupratę permainų krypties, gali likti paskutiniai. Visai tikėtina, kad ateinantys metai gali labai smarkiai pakeisti Lietuvos regioninę situaciją. Nekalbame apie fantastiškus dipolio Kaunas-Vilnius (jame turėtų gyventi 1,5 milijono, taigi beveik pusė šalies gyventojų) ar panašaus pobūdžio projektus. Tokie planai yra tolesnės ateities reikalas, nors ir nėra atmestini. Tačiau žmonės, išsirinkę protingą valdžią vietose (netgi ten, kur reikalai iki šiol klostėsi prastai), turi realią galimybę pajusti permainas į gerąją pusę jau per keletą ateinančių metų. Tik reikia balsuoti galva, o ne emocijomis.

Darius VILIMAS
Vilnius