Poklių metas

Tikriausiai nedaug kas žino, kad senovės prūsų mitologijoje buvo toks dievas Poklius - kitaip dar vadinamas Pikulu. J.Bretkūnas savo „Prūsijos istorijoje“ Poklių apibūdina kaip požemio ir tamsos dievą, kiti istorikai, tarp jų ir P.Ruigys savo lietuvių ir vokiečių kalbų žodyne, jį apibūdina kaip pykčio, rūstybės ir nelaimės dievą. Pokliaus, kaip nelaimės nešėjo, vardas atsispindėjo ir lietuvių pasakose. Juo buvo gąsdinami vaikai: „Ateis Poklius, ir bus blogai“.
Po poros dienų visas legionas tokių poklių rengiasi ateiti tarnauti Lietuvai. Bent jau taip sako ir reklamuojasi. Nors visiškai akivaizdu, kad iš tos tarnystės visų pirma siekiama naudos sau, savo giminei ir savanaudžiams klanams. Ir visai nesvarbu, kad skelbiasi gelbėtojais ar vos ne mesijais. Ir Pokliaus vardas paminėtas visiškai neatsitiktinai. Juk kai kurie mesijais besiskelbiantieji ir nežinantys net svarbiausių Lietuvos istorijos datų (net ir naujausios), pavyzdžiui, kada įvyko Žalgirio mūšis ar sudaryta Liublino unija, netgi kas yra Lietuvos himno autorius, staiga prisiminė ir ėmė cituoti netgi Diogeną ir Sokratą.
„Štai, piliečiai, aš už Lietuvą“, - pareiškė vienas kandidatas, pasirengęs atsisakyti visų žemiškų gėrybių ir pasitenkinti duona bei vandeniu tarsi koks Diogenas, kuris, kaip žinoma, gyveno statinėje. Kitas save lygina Sokratui, kuriam žemiški turtai irgi nieko nereiškė. Tačiau diogenų ir sokratų laikai jau seniai praėjo. Laikai pasikeitė, netgi palyginti su sovietiniais, nepaisant to, kad daugiau tų, šlovinusių šviesų komunizmo rytojų, kaip sėdėjo, taip ir tebesėdi daugumoje valdžios institucijų. Daugelio jų pagrindinė savybė - savanaudiškumas, dabar madingai vadinamas privačių ir viešųjų interesų supainiojimu. Paprasta žmonių kalba šnekant, tai yra lindimas į valstybės bei visų mokesčių mokėtojų kišenę. Tik jau jokiu būdu to negalima būtų pavadinti tarnyste tėvynei ir visuomenei. Bet ko norėti - įpratę, tų interesų supainiojimo meną įsisavinę nuo komjaunuoliškos jaunystės. Aišku, tas pats buvo ir sovietmečiu. Ta pati korupcija, kyšininkavimas, tarnybinės padėties panaudojimas asmeniniams tikslams, vagystės ir nepaprastai klestėjęs „blatas“. Ir vadinamojo socializmo metais savanaudiškumą skatino veiksmai, nesuderinami su jokia morale ir tuometine teise. Pakanka prisiminti, su kokiu įkarščiu buvo veržiamasi į kompartijos gretas. Kaip buvo prisiekinėjama iki paskutinio kraujo lašo kautis už komunizmo pergalę. Stojo į „šlovingąsias“ gretas, kilo partinės hierarchijos laiptais.
Pasikeitus situacijai, šitokie staiga „pakeitė“ savo idealus, bet nepakeitė įpročių. Vietoje liepsningų leniniečių staiga tapo socialdemokratais, centristais, liberalais, liberalais demokratais, visokiausiomis naujosiomis sąjungomis ir naujosiomis demokratijomis, valstiečių gynėjais, šustauskininkais ir murzininkais. Aršiausi kolaborantai ir autonomininkai staiga tapo lenkiškumo gynėjais. Tačiau jeigu anksčiau vagystes, korupciją, šeimyniškumą reikėjo maskuoti, nes šie reiškiniai buvo priskiriami „kapitalizmo atgyvenoms“, ir galėjai prarasti partinį bilietą bei tuo pačiu ir kėdę, todėl norom nenorom reikėjo apriboti savo apetitus, tai dabar slėptis nebereikia. Aišku, ir sovietmečiu buvo galima pavogti milijoną, bet tai buvo ne taip jau paprasta. Dar didesnė problema būdavo, kaip tą pavogtą milijoną sunaudoti. Dabar tokių problemų neliko. Todėl savanaudiškumas tapo valdžios „elito“ elgesio norma. Šie savanaudžiai pasiskelbė visuomenės stulpais, demokratijos, netgi moralės sergėtojais. Nors keičia žmonas bei meilužes kaip pirštines ir netgi tuo didžiuojasi.
Bet savo sovietmečio praeities darbus jie labiausiai pralenkė meluodami. Žadėti komunizmo rojaus pažadai - tik menkniekis su dabartinių tautos vedlių pažadais. Jeigu N.Chruščiovas žadėjo komunizmą pastatyti per 20 metų, tai dabartiniams kandidatams tokie visuotinės gerovės terminai jau ranka pasiekiami. Pakanka, pavyzdžiui, tik išrinkti Rolandą Paksą Prezidentu, o liberaldemokratus - į savivaldybių tarybas, ir visa Lietuva taps Klondaiku, Eldoradu ar Saulės miestu. Štai Kauno liberaldemokratai skelbia: „Mes - paskutinis Kauno šansas!“. Ir visai rimtai dėsto, kad, jiems atėjus valdžion, į miestą bemat suplūs mažiausiai du milijardai litų investicijų, bus sukurta 40 tūkst. darbo vietų, o 2010 metais investicijos į Kauną pasiektų net 20 milijardų litų. Štai kur užmojai! Netgi liaudies gynėjai, vadinamieji socialdemokratai, ar K.Glavecko centristai nedrįsta žarstyti tokių pažadų. Bet vis vien stengiasi neatsilikti!
Ir kas keisčiausia, jog vis dar atsiranda žmonių, kurie tiki tokiomis pasakomis, net ir garsiuoju lakūno šūkiu: „Tvarka bus!“ Bet kur buvo tas tvarko darytojas, kai du kartus buvo Premjeru? Ar jis galėjo skųstis turėjęs mažas galias? Juk net Prezidentas neturi tiek galių ir valdžios, kiek Vyriausybės vadovas. Negi tada nežinojo šešėlinės ekonomikos vertelgų ar spirito kontrabandininkų, mafijos „krikštatėvių“? Juk žinojo puikiai, kas nuodija tą jo elektoratą kontrabandiniu gėralu. Aišku, tą žinojo ne tik tvarką įvesti žadantysis, bet ir dabartinis Premjeras.
Beje, kalbant apie Premjerą ir valdančiosios partijos vadovą, tai jis, kalbėdamasis su jį aplankiusiais uostamiesčio žurnalistais, į klausimą, kaip vertinąs Prezidento rinkimų kampaniją, aiškiai ir nedviprasmiškai atsakė:„Nestebiu ir nesidomiu Prezidento rinkimais, todėl jokio komentaro apie tai nebus. Tai yra kiekvieno pretendento reikalas, tegu jie ir komentuoja“. Socialdemokratų politbiure ir kandidato Vytenio Andriukaičio rinkimų štabe toks partijos vado pareiškimas sukėlė nervinį šoką. Vadas buvo priverstas skubiai įrašyti reklaminį garso klipą, paleistą per nacionalinę ir visas kitas radijo stotis, raginant balsuoti už socialdemokratų kandidatą V.Andriukaitį. Tačiau toks valdančiosios partijos vadovo požiūris, išreikštas Klaipėdos žurnalistams, aiškiai parodo, kad Prezidento rinkimai jam nerūpi. Svarbiausia, turėti savo kišenėje savivaldybes, susodinti į jas savus vyrus ir moteris. Štai ir visa aritmetika! O tada bus taip, kaip pasakė Premjero patarėjas kultūrai A.Juozaitis - viskas atsistos į savo vietas. A.Juozaitis tai pasakė po įvykusio Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo, neslėpdamas džiaugsmo, kad „žmonių sielų inžinieriai“ išrinko dešimt geriausių XX amžiaus lietuvių rašytojų. Ne todėl, kad išrinko, bet kokius išrinko. Pasirodo, geriausiais lietuvių XX amžiaus rašytojais yra J.Marcinkevičius ir Stalino saulės nešėja Salomėja Nėris. Maironis, Vaižgantas, Bernardas Brazdžionis, Jonas Aistis atsidūrė dešimtuko pabaigoje. „Štai kaip viskas stoja į savo vietas!“, - džiaugėsi A.Juozaitis. Viską į tas vietas bando sustatyti ne tik A.Juozaitis, bet ir V.Andriukaitis bei R.Paksas. Štai V.Andriukaičio rinkimų plaktuose puikuojasi garsiojo tėvo Stanislovo portretas ir jo raginimas balsuoti už „grytelnikų“ gynėją ir vadinamuosius socialdemokratus. Nesvarbu, kad V.Andriukaitis nėra uolus katalikas. Tuo pat metu tėvas Stanislovas atvirai džiaugėsi R.Pakso laišku, išsiuntinėtu visiems kunigams. Todėl ir nežinia, už kurį kandidatą balsuos pats tėvas Stanislovas. Šioje situacijoje labai keista, kad neokomunistai, vos išgirdę kokį kunigą ne pamokslo metu, o šiaip pagiriantį prezidentą V.Adamkų, ima klykti visais balsais, kad dvasininkai kišasi į politiką. Tai reiškia, kad kiti kišasi, o tėvas Stanislovas - ne.
Ar viskas stos į „savo vietas“ po Prezidento ir savivaldybių rinkimų, sužinosime jau poryt vakare. Nors sumaištis rinkimų finišo tiesiojoje nemažėja. Štai Teisės projektų ir tyrimų centras, likus kelioms dienoms iki rinkimų, paskelbė, jog Seimo nariai negali būti kartu ir savivaldybių tarybų nariais. O norinčiųjų tokiais būti yra net 81 parlamentaras. Dar daugiau, paaiškėjo visiškai slapta A.Paulausko rinkimų štabo instrukcija, kokiomis priemonėmis reikia kovoti su pretendentais į Prezidento postą, įskaitant ir sąjungininką V.Andriukaitį. Tai sukėlė nepaprastą socialdemokratų pasipiktinimą. Vienas socialdemokratų lyderių J.Olekas netgi suabejojo, ar A.Paulauskas gali likti Seimo Pirmininku! Socialdemokratų pyktį sukėlė A.Paulausko „viešųjų ryšių plane“ įrašyti punktai, kuriuose V.Andriukaitis įvardijamas „priešu“ ir rekomenduojama parodyti socialdemokratų kandidatą kaip radikaliai kairiųjų pažiūrų politiką, kuris dėl savo išsišokimų prarado ne tik rinkėjų, bet ir partijos draugų pagarbą ir paramą. Savo ruožtu socialdemokratų vadovybė pareikalavo koalicijos partnerių pasiaiškinimo. O juk buvo planuota, kad, V.Andriukaičiui nepatekus į antrąjį rinkimų ratą, neokomunistai pakvies savo simpatikus balsuoti už A.Paulauską. Kaip bus dabar - sunku net pasakyti. Ko gero, reikės balsuoti už „Dviračio žynių“ vedėją V.Šerėną, nes paskutiniai prieš rinkimus paskelbti „Baltijos tyrimų“ duomenys rodo, kad V.Šerėnas yra antroje vietoje po prezidento V.Adamkaus. Apie tokius neregėtus V.Šerėno reitingus viena mikliai valdanti liežuvį ir plunksną žurnalistė sakė: „Už tokius „makaronus“ kandidatai moka visai nemenkus pinigėlius. Visi, išskyrus V.Šerėną, kuriam rinkimai neša pelną. Jis renka simpatijas vien todėl, kad politinė realybė kuo toliau, tuo menkiau skiriasi nuo tos, kurią vaizduoja „Dviračio televizija“. Klounas pasako daug daugiau tiesos nei politikos „karaliai“ („Klaipėda“, 2002 12 11).
Taigi pokliai, atėjus lemtingoms apsisprendimo dienoms, susiriejo. Belieka viltis, kad poryt atėję prie balsadėžių piliečiai jau kelintą kartą neapsiriks. Nes, kaip pažymėjo publicistas Arūnas Šulcas, „bobelistai, paksistai, paulauskininkai priima savo gretosna visokį, dažnai daug kur pabuvojusį (netgi kalėjime -P.K.) ir niekur nepritapusį gyvį. Ir tai suprantama - jie patys iš ten kilę“ („Vakarų ekspresas“, 2002 12 13).
Jokiu būdu negalima leisti, kad po sekmadienio atsibusime minėtų „nepritapusiųjų“ valdžioje. Tada jau tikrai atsidursime Pokliaus požemiuose. Ir joks NATO bei Europos Sąjunga mažai ką bepagelbės.

Petras KATINAS

© 2002"XXI amžius"