XXI amžius

Ar leisime bankrutuoti „Kregždutei“?

Pamenu, kaip sovietmečiu daug kas dejuodavo: „Kaip blogai, kad neturime katalikiškos spaudos, kad neturime ko nors dvasingo paskaityti, o ką jau kalbėti apie mūsų vaikus, jaunimą!.. Tiesiog dvasiškai skursta mūsų vaikeliai be katalikiškos spaudos!..“ Paprasčiausios maldaknygės, jeigu kur nors pasirodydavo, tiesiog per pusvalandį būdavo išgraibstomos… O ką jau kalbėti apie kokį nors primityviai nelegaliai išleistą leidinėlį…
Iš tiesų anuomet mums buvo brukama vadinamoji sovietinė spauda, ir mes patys ją brukome vaikams, nes kitokios neturėjome, o skaityti laikraščius, žurnalus žmonės troško visais laikais. Užtat ir mokyklose vos ne per prievartą ir pedagogams, ir moksleiviams buvo brukamas „Lietuvos pionierius“, „Pionierskaja pravda“, jaunimui – „Komjaunimo tiesa“. Komunistas privalėjo skaityti jam skirtą „Komunistą“ ir t.t. Vienu žodžiu, sovietinės spaudos turėjome apsčiai, ir ji buvo pigi, nes tuometiniai ideologai siekė spaudos galia (o spauda – galingas ginklas) sukomunistinti mūsų protus, pajungti žmonių mąstymą tuometinei ideologijai garbinti bei šlovinti. Ir sakyčiau, jog iš dalies ta spauda savo tikslą pasiekė.
Užtat ir šiandien dar tebesame abejingi mūsų šalies nepriklausomybės iškovojimams, ypač dvasiniams ir tautiniams dalykams, nes, nebelikus bolševikinės spaudos, o tuo pačiu ir anuometinės prievartos ją skaityti, jau nebeskaitome ir tos spaudos, kurios anais laikais taip troškome. Vis vangiau ir vangiau bepaimame į rankas religinį, tautinį ar patriotinį leidinį. Vietoj dorą propaguojančių ir dvasingų laikraščių, žurnalų mums tuoj pakišama vadinamoji bulvarinė spauda, leidiniai su sekso, smurto, žiaurių žudynių „rožytėmis“… neretai jais ir susigundoma… Tuomet nebelieka pinigėlių kultūringai spaudai arba jau esame sovietinės spaudos tiek nudvasinti, kad nebenorime paimti į rankas jokios katalikiškos spaudos, manydami, jog tai tik „zakristijų“ ir kunigų spauda.
Šiame rašinyje noriu aptarti vieną vienintelį tokį visiškai nekaltą, bet tikrai dorą propaguojantį ir dvasingą savaitraštį „Kregždutę“, skirtą vaikams. Nors šis savaitraštis paprastas ir kuklus, bet kaip gražiai jis moko ir auklėja Lietuvos vaikus! Tai pats pigiausias iš visų vaikams skirtų leidinių – tik 40 ct už vieną egzempliorių. Ir skaudu, kad šis leidinėlis teturi vos 4000 skaitytojų ir tik per stebuklą dar laikosi. Nejaugi tik 4000 katalikų vaikų tėra visoje Lietuvoje? Ar susimąstome apie tai mes, tikintieji, ypač tie uolūs „XXI amžiaus“ skaitytojai? O gal kitokią spaudą skaito mūsų vaikeliai? Jeigu jiems skirtus leidinius – tai labai gerai. Tenka lankytis šeimose, pasikalbėti su vaikais, todėl gerai žinau, jog daugelyje šeimų nėra jokio vaikiško leidinio. Dažnai namuose nėra net mažiausio kryželio, švento paveikslo, o ir toji vienintelė mažytė maldaknygėlė, padovanota sūnui arba dukrai Sutvirtinimo sakramento proga, guli kažkur giliai nukišta spintoje, tad ką jau kalbėti apie vaikišką katalikišką leidinėlį tokiuose namuose. Užtat ant virtuvės stalo mėtosi vienintelė taukuota, gerokai apglamžyta, matyt, visų jau po keletą kartų perskaityta „Akistata“… Ir tokia šeima save vadina katalikiška!
Pastebėjus tokius dalykus, pirmiausia kyla klausimas: kodėl „Kregždutė“ „neužskrenda“ į šiuos namus? Ir iš karto pastebi, jog toks leidinėlis kaip „Kregždutė“ nėra žinomas vaikams, juolab jų tėvams. Tik va, kas imsis šio darbo – supažindinti su „Kregždute“? Gal tikybos mokytojai?
- Oi, ne! – pareiškė viena tikybos mokytoja. – Aš vedu tikybos pamoką pagal visus tikybos programos reikalavimus, ir mano misija baigta. Rūpinimasis kokia nors „Kregždute“ į tikybos mokymo programą neįeina…
O kita tikybos mokytoja netgi šitaip pasamprotavo.
- Neduok, Dieve, vėl sugrįžtų rusas, tai už katalikiškos spaudos platinimą… nežinau, kur mane padėtų!
Taigi tokiai tikybos mokytojai, belaukiančiai „brolių“ iš Rytų, beliko tik tiek pridurti:
- Mieloji, jeigu, jūsų manymu, vėl sugrįžtų rusas, tai ne už „Kregždutės“ platinimą, o už tai, kad dėstai tikybą, išgrūstų tave dešimčiai ar penkiolikai metų į Sibirą…
Ne, ne visi tikybos mokytojai šitaip mąsto. Yra ir labai atsidavusių tikybos mokytojų, kurie visą save atiduoda vaikams, yra uolūs „Kregždutės“ propaguotojai bei platintojai. Tik jų dėka dar galbūt ir gyvuoja „Kregždutė“. Lietuvoje yra keli šimtai tikybos mokytojų. Jeigu kiekvienas mokytojas išplatintų, t.y. paskatintų vaikus užsiprenumeruoti arba jiems parduotų bent po dešimt „Kregždučių“, tai jau vien iš tikybos mokytojų triūso susidarytų keli tūkstančiai „Kregždučių“, šalia minėtų 4000 egzempliorių. O išplatinti bent jau po dešimtį numerių – ne toks sudėtingas įsipareigojimas.
Džiugu, kad daug kur tikybos mokytojams į pagalbą ateina ir vietos kunigai, kaip antai: Šilalės bažnyčios kunigai Petras Merliūnas ir Virginijus Palionis, Kvėdarnos bažnyčios kunigai Kazimieras Žąsytis ir Algirdas Lukšas, Laukuvos ir Pajūrio klebonai kunigai Stasys Toleikis ir Mykolas Petrauskas. Jie nuolat primena savo parapijų tikintiesiems apie būtinumą skaityti katalikišką spaudą, netgi kalėdodami jie pasidomi, kokią religinę spaudą skaito parapijiečiai, ar vaikai turi savo namuose „Kregždutę“. Todėl Šilalės dekanate religinės spaudos padėtis prasta. Žmonės ir prenumeruoja, ir perka katalikišką spaudą, ja domisi.
Tik ar visur taip yra? Kai kas galbūt pasakys, jog katalikiškos, kaip ir visos kitos spaudos prenumerata – kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Bet pirmiausia turėtume nepamiršti, jog daug dešimtmečių gyvenome ateizmo tvaiką, todėl daugelio iš mūsų tikėjimas yra atšalęs arba galbūt pamiršome tas tikėjimo tiesas, kurias kadaise mums perteikė tėvai, seneliai. Todėl katalikiška spauda šiandien tam gali būti puikiausias pagalbininkas.
Štai ką neseniai papasakojo viena moteris: „Manęs mama (ji buvo partinė) nerengė nei Pirmajai Komunijai, nei Sutvirtinimo sakramentu nepasirūpino. Tapau visai netikinti. Bet noriu, kad mano vaikas lankytų tikybos pamokas. Leidau vien dėl to, kad iš jo nesišaipytų kiti vaikai. Mano vaikelis pradėjo parsinešinėti iš mokyklos nusipirkęs „Kregždutę“. Po pusmečio išprašė iš manęs pinigų, kad leisčiau užsiprenumeruoti „Kregždutę“. Nelabai tam pritariau, bet vis dėlto leidau. Galiausiai pati susidomėjau tuo leidinėliu. Pradėjo patikti „Kregždutė“ netgi mano vyrui, kuris, kaip ir aš, jokiais dievais netikėjo. Nepatikėsite, bet per metus „Kregždutė“ dėka mes ne tik susidomėjome tikėjimu, priėmėme Krikšto, Sutvirtinimo sakramentus, bet kartu su savo vaikais pradėjome sekmadieniais eiti į bažnyčią. Šiandien ir patys juokiamės, kad mus bažnyčion nuvedė „Kregždutė“… mat radome joje įdomių religinių dalykų, apie kuriuos nieko nežinojome. „Kregždutė“ tiesiog prašviesino mūsų akis ir protą. Todėl norime visiems pasakyti: prenumeruokime ir skaitykime „Kregždutę“, ypač jei šeimoje yra vaikų! Tai tikrai naudingas leidinėlis šeimoms“.
Gerai, kad yra žmonių, kurie, Dievo padedami, supranta katalikiškos spaudos svarbą. Deja, tokių nėra daug, tai parodo ir katalikiškų leidinių tiražai. Ir ne tik „Kregždutės“, bet ir visų kitų krikščioniškų (katalikiškų), tautinių bei patriotinių leidinių tiražai.
Kiekvienas mąstantis katalikas šiandien turėtų gerai suprasti, jog „Kregždutė“, išeinanti tik 4000 egzempliorių tiražu, negalės ilgai išsilaikyti. Jeigu neateisime savo prenumerata jai į pagalbą – jos leidyba bus nutraukta. Tad pagalvokime, kokį skaudų smūgį patirs tie vaikučiai (gal netgi jūsų vaikai ir vaikaičiai), kurie jau daug metų draugauja su „Kregždute“, semiasi iš jos gėrio, dvasinės stiprybės, rašo savo mielam leidinėliui ir pan. Gal ne vieną vaikelį „Kregždutė“ atvedė ir į doros kelią. Nutraukus „Kregždutės“ leidybą, mūsų vaikai atsidurs tarsi gatvėje. Tegu apie tai pamąsto ir kunigai, ir tikybos mokytojai, ir pagaliau visi, kam rūpi to mažo vaikelio ateitis, jo dorinis ir religinis išprusimas. O kad „Kregždutė“ nebankrutuotų, tiek nedaug tereikia: užprenumeruoti savo vaikams „Kregždutę“, paraginti tai padaryti visus tėvelius, ir šis laikraštukas toliau gyvuos. Tuomet džiaugsis mūsų vaikai, džiaugsimės ir mes patys, matydami savo atžalas vartant dvasiai naudingą laikraštį.
Ir dar. Šiandien gali bankrutuoti „Kregždutė“, rytoj – „XXI amžius“, o poryt – „Katalikų pasaulis“ ar kitas religinis, tautinis ar patriotinis laikraštis. Kas tada? Beliks kaip tai mokytojai žvilgčioti į Rytus, ar neatveš kas rusiškos bolševikinės spaudos… Ir tai vadinsime žengimu į Europą?!

Pranciškus ŽUKAUSKAS
Šilalė