Vertinimas po netekties
Oro nepačiupinėsi, nepamatysi,
tačiau jo netektis nors trumpam parodys, ką jis reiškia žmogui.
Deja, ne tik oro reikšmę suvokiame per netektį. Kai kas nebevertina
Laisvės, nepriklausomybės, nors taip neseniai patyrėme, ką jų
netektis reiškia. Dažnai nepastebimas, ignoruojamas ar įskaudinamas
greta esantis žmogus, o kai jo netenkama, liejamos ašaros, prisimenami
jo geri darbai. Kaip dabar mums trūksta į Amžinybę išėjusio taip
dažnai per radiją girdėto išmintingojo kun. Česlovo Kavaliausko,
Bernardo Brazdžionio. Trūksta Atgimimo metais dažnai televizoriaus
ekrane pasirodžiusio ir iš širdies į širdis kalbėjusio kun. Roberto
Grigo (tikra laimė, kad jis parašo į XXI amžių). O kaip trūksta
Lietuvai sovietmečiu sunaikinto tautos žiedo!
Mintys apie vertinimą po netekties atėjimo perskaičius A.Juknevičiaus
rašinėlį Šventoriuje katalikiškam laikraščiui ne vieta, o
ypač - XXI amžiaus redakcijos prierašą prie jo (2002 12 13,
p. 5). Savęs paklausiau: kas nutiktų man, jei netekčiau šio krikščioniško
laikraščio? Atsakysiu trumpai: pasijusčiau netekęs krikščioniui
labai reikšmingo bendravimo būdo, tobulėjimo šaltinio, patirčiau
didelę skriaudą.
Iš vaikystės prisimenu, kad kaimo gryčiose katalikiškos spaudos
netrūko, nes per išpažintis kunigas tikintįjį paklausdavo, kokią
sau ir vaikams spaudą prenumeruoja, per pamokslus patardavo, ką
reikėtų skaityti, ko neskaityti, prie ko laiko negaišti. Džiaugiuosi,
kad mano Šv. Jono Bosko parapijoje Vilniuje klebonas kun. Mykolas
Petravičius skatina prenumeruoti XXI amžių ir Kregždutę, o
kas neįstengia, siūlo paimti nemokamai. Tačiau teko išgirsti ir
pačiam patirti, kad esama bažnyčių, kur katalikiškos spaudos prenumeratos
skatinimu ir platinimu nesirūpinama. Iš apsileidimo? Jei yra kitokios
priežastys dar blogiau.
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštį teturime
vieną, tačiau jo tiražas rodo, kad jis nepropaguojamas, prenumerata
per bažnyčias neskatiname. Kai kas priekaištauja, kad laikraštis
liečia ir politikos klausimus, o Bažnyčia esanti atskirta nuo
valstybės. Neklyskite ir neklaidinkite; jei Bažnyčios ir valstybės
valdymas atskirtas, tai nei tikintieji, nei dvasininkai nuo valstybės
neatskirti, jie yra valstybės piliečiai, jie sudaro pačią valstybę.
O politika yra valstybės reikalų tvarkymas kiekvieno piliečio
pareiga ir priedermė. Doroviniu piliečių ugdymu Bažnyčia pačiu
tikriausiu būdu jau dalyvauja politikoje, tvirtina valstybę. Politika
yra dalyvavimas valdžių rinkimuose, politika yra pasisakymas prieš
blogį valstybėje, parodymas, kaip blogį šalinti. Tiek tikintiesiems,
tiek dvasininkams nusišalinus nuo politikos, galima prarasti valstybę
ir Bažnyčią. Tikinčiųjų pasauliečių dalyvavimas politikoje pačią
politiką daro kitokią moralią politiką. Antai XXI amžiaus
bičiulės Gražinos Trimakaitės rašiniai yra tikri politikos ir
dorovės junginio perliukai. O apžvalgininko Petro Katino žvilgsnis,
aprėpiantis visą pasaulį, ar nereikalingas tikinčiajam?
Iš pradžių minėtas A.Juknevičiaus rašinėlis pavojaus varpelis,
paskatinęs redakcijos prierašą, jau skambantį tikru pavojaus varpu.
Teišgirsta jį pasauliečiai, kunigai ir vyskupai! Per krikščionišką
spaudą pasėto grūdo derlių palaimina Dievas.
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2002"XXI amžius"