Artėjant finišui
Taigi jau finišuoja prezidentinio
maratono dalyviai. Šįkart jų tikrai daug. Nors beveik visų jų
galimybės laimėti Prezidento rinkimus beveik nulinės, pretendentai
nerimsta. Žadama neregėta gerovė: išnaikinti korupciją, sutvarkyti
krašto ūkį ir pradėti krašto suklestėjimo epochą. Visai nesvarbu,
kad Lietuvos Prezidentas neturi konstitucinių galių daryti įtaką
šalies vidaus politikai. Kandidatai nesidrovi žadėti pieno upių
su medaus krantais! Suprantama, kad visais saldainiais ims snigti
tik po to, kai bus paremtas vienas ar kitas iki šiol neįvertintas
didvyris. Ko čia tik nėra ir didysis skraidūnas, ir gydytojas-istorikas,
ir didžiųjų tvorų savininkas, ir tariamas Lietuvos pilietis nuo
1992-ųjų (iš tikrųjų tik nuo šio rudens), ir net televizinis klounas.
Margą kandidatų eilę užbaigia broliai dvyniai, gintarinė ledi
iš ežerų krašto, nepraustaburnis sekso gigantas iš Seimo bei jo
kolega ubagų karalius. Apie kitus maratono dalyvius nė prisiminti
neverta.
Visgi žiūrint į šios kovos peripetijas neapleidžia abejonės. Praeitą
kartą klausėme, kurgi pasislėpė reitingų karalius Premjeras. Valdančiosios
socialdemokratų partijos veiksmai atrodo dar keistesni, jei prisiminsime,
kad ši partija, turinti didžiausią partinį populiarumą, į startą
išleido prasčiausią savo komandos bėgiką V.Andriukaitį. Keisčiausia
yra kandidatų-autsaiderių laikysena. Netgi žmonės, turintys vieną
ar du procentus gerbėjų, karštligiškai meta didelius pinigus beveik
iš anksto praloštam reikalui. Kam viso to reikia? Juk pirmojo
rinkimų rato nugalėtojas jau dabar aiškus. Paskui smarkiai priekin
atsiplėšusį prezidentą V.Adamkų iki šiol šnopuodamas skuodė Seimo
pirmininkas A.Paulauskas, už jo matėme suplukusius R.Paksą ir
K.Bobelį. Bet dabar į antrą vietą jau iš siveržė P.Paksas (gal
dėlto, kad jo atsiųstą adventinį laišką kai kurie kunigai gan
maloniai perskaitė tikintiesiems), o K.Bobelis nudundėjo kažkur
į galą (gal dėl senatvės neišlaikė įtampos). Kitų atsilikusių
lenktynių dalyvių jau net nesimato...
Beviltišką nulinukų kovos įkarštį galima paaiškinti tik viena
aplinkybe. Visi jie kovoja dažniausiai ne sąmoningai, o tik vedami
tuščių ambicijų. Bet kartu jie, net patys to nesuvokdami, kaunasi
dėl tų keliolikos procentų neapsisprendusiųjų balsų. O tie balsai
jau pirmajame rinkimų rate gali nulemti jų baigtį. Kaip? Jei sudėsime
V.Adamkaus populiarumą (apie 35 proc.) su dar neapsisprendusiais
1520 proc. rinkėjų, gausime skaičių, maždaug pakankamą Prezidento
pergalei pirmajame rinkimų rate.
O dabar pasižiūrėkime, kas gali atsitikti antrajame rinkimų rate.
Prieš penkerius metus, kai dalyvavo apylygis kairiųjų ir dešiniųjų
kandidatų skaičius, save centristu vadinančiam V.Adamkui vos ne
vos užteko balsų pergalei, nors jį parėmė ir dešinieji. Šiandien
iš septyniolikos kandidatų dešiniųjų vargais negalais surastum
kokius tris keturis, o likusieji yra neabejotinai kairesni už
Prezidentą arba (kas dar blogiau) gryni populistai. O ir tų dešiniųjų
kandidatų populiarumas daugiau nei abejotinas.
Taigi į antrąjį rinkimų ratą turbūt pateks (jei tik neįvyks koks
stebuklas) dabartinis valstybės vadovas su ekspremjeru R.Paksu.
Vis dėlto pastarajam mesti pinigai daug ką lėmė. Galima aritmetiškai
suskaičiuoti, kad šiuo atveju galima ne tik pakartotina V.Adamkaus
pergalė, bet ir A.Pakso laimėjimas ar A.Paulausko revanšas. Sunku
atspėti, kuo mums pasibaigtų toks visiškas kairiosios valdžios
piramidės statymas. Gal po pakvietimo į NATO totalus atsigręžimas
į praeitį jau ir nebūtų įmanomas. Bet mūsų tikrai nesuprastų daugelis
kaimynų.
Įdomiausias, suprantama, bus pralaimėjusiųjų elgesys po pirmojo
rinkimų rato. Tada ir turėtų paaiškėti tikrasis vieno ar kito
pretendento patriotiškumas ir dešinumas. Nėra abejonės, kad JAV
prezidento vizitas yra kiek pakėlęs V.Adamkaus prestižą. Tik neaišku,
ar tai ilgalaikis pokytis. Gal dėl to ir siunta agresyvūs Prezidento
rinkimų autsaideriai. Jie vis dar turi vilties...
Povilas STRAPŠYS
Vilnius
© 2002"XXI amžius"